Kaunietė Roma Masienė augina penkerių metų dukrą, kuriai nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Ji su nerimu laukia 2024 metų, kai mokyklos privalės priimti visus vaikus, tarp jų ir neįgalius, sutrikimų turinčius, pagal geografinį principą – gyveni toje vietoje ir gali lankyti greta esančią mokyklą.
R. Masienė sako, kad visuomenė tam dar nėra pasirengusi. Kita vertus, nepradėjęs pokyčio, taip ir nepradėsi žengti keliu, kuris keičia ypatingų poreikių turinčių vaikų nepriimančių žmonių nuostatas. Be to, kebli padėtis iškils šiai šeimai jau šiemet – atžala turės eiti į priešmokyklinę klasę.
Moteris neslepia, kad kartais, kai išgirsta akibrokštų, tarkime, kad specialiųjų poreikių vaikai gali kitus užkrėsti autizmu ar kad tokie vaikai turėtų būti izoliuojami, su vyru pagalvoja, kad jei padėtis nesikeis, šeimai gali tekti emigruoti į šalį, kur visuomenės požiūris į specialiųjų poreikių žmones yra brandus.
LRT.lt primena, kad 2020 m. Seimas nusprendė, kad nuo 2024 metų raidos sutrikimų turinčius vaikus privalės priimti visos bendrojo ugdymo mokyklos.
Kaip per Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, specialiųjų poreikių vaikų įtrauktis yra vienas iš svarbiausių ministerijos darbų. Specialiai suburta darbo grupė parengė priemonių planą.
Laukia sunkus pasirinkimas
R. Masienės dukra prieš kelerius metus lankė bendrojo ugdymo vaikų darželį, kuriame daugiausia neurotipinių vaikų. Tačiau tai truko neilgai. llgainiui šeima sulaukė kritikos savo vaiko atžvilgiu, kad mergaitė neįsitraukia į bendras užduotis bei nevykdo auklėtojos nurodymų, tad dukrą perkėlė ugdytis į specializuotą dienos centrą, kuriame gavo išskirtinį dėmesį ir pagalbą.
Roma sakė, kad, kita vertus, patirtis, kai jos dukra lankė bendrojo ugdymo darželį buvo dvejopa. Moteris prisimena jauną auklėtoją, kuri dukrą pasitikdavo su šypsena. Ji šiltai kalbindama nusivesdavo mergaitę į grupę, tad atsiskyrimas nuo tėvų nekeldavo jokio streso, o įsitraukimas į dienos veiklas būdavo puikus.
Kaip pasakojo mama, dabar mergaitė ugdosi specialiojoje įstaigoje, kurioje ji gauna logopedo, psichologo, ergoterapeuto, muzikos mokytojos ir nuoširdų auklėtojų dėmesį bei ugdymą. Deja, toks prieglobstis yra laikinas, mat dienos centre nėra priešmokyklinės klasės, kurią privaloma pradėti lankyti tais metais, kai vaikui sueina šešeri.
„Mes turėsime vėl rinktis – eiti į bendrojo ugdymo darželį ar į specializuotą ugdymo įstaigą. Kol neturiu ilgesnės patirties bendrojo ugdymo mokymo įstaigoje, galvoju apie tai, ką girdžiu iš tėvų, kurie taip pat augina vaikučius, turinčius autizmo spektro sutrikimų“, – kalbėjo R. Masienė.
Jai nerimą kelia galimai nepakankamas auklėtojų ir jų padėjėjų išmanymas, kaip suprasti, kvalifikuotai ugdyti ir padėti integruotis specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
„Kitų tėvų istorijos apie autistišką vaiką, surastą grupės patalpose su planšete rankose, kai tuo tarpu kiti žaidžia lauke, to nerimo sumažinti nepadeda. Suprantama, kad autistiško vaiko priežiūrai reikia daugiau suaugusiųjų dėmesio ir jėgų, todėl ir svarbu užtikrinti reikalingą padėjėjų skaičių ugdymo įstaigose. Kitu atveju auklėtojos priima sprendimus, kurie ypatingų vaikų ugdymą stumia į užribį.
Lygiai taip pat nerimą kelia kitų vaikų tėvų priešiškumas ir nuostatos. Tenka išgirsti, kad, įvykus net menkiems incidentams klasėse, yra kviečiami vaiko teisių specialistai, specialiųjų poreikių turinčių vaikų elgesys traktuojamas kaip prasto tėvų auklėjimo pasekmė.
Dažnu atveju mokymo įstaigai pritrūksta lėšų skirti psichologą, kuris galėtų pakonsultuoti ne tik su iššūkiais susiduriančius vaikus, bet ir jų tėvus. Daromas spaudimas specialiųjų poreikių vaikus auginantiems tėvams, o ne suteikiama pagalba.
Tarp mūsų, tėvų, auginančių išskirtinius vaikus, sklando toks juokelis, girdimas iš neurotipinių vaikų tėvų: integracija yra labai gerai, bet gal gali „tą vaiką“ vesti į kitą grupę“, – nerimą, kuris vienija didelę dalį tos pačios dalios tėvų, persakė R. Masienė.
Ji sakė, kad visuomenė dar per menkai pažįsta specialiųjų poreikių turinčius žmones, nes tokios žinios jų tiesiog nepasiekia, o ir neretai baugina.
„Mūsų vaikučių nervinė sistema yra jautresnė, dažnai pasitaiko sensorinės sistemos iššūkių, todėl netikėti aplinkos garsai, staiga pasikeitęs klasės apšvietimas, be leidimo paimtas daiktas, užsitęsęs šurmulys klasėje juos gali sudirginti.
Įprastos raidos vaikai to gali net nepastebėti, o autistiškas vaikas dėl aplinkos dirgiklio gali jausti net fizinį skausmą ir sureaguoti tikrai emocionaliai. Jei šalia esantys žmonės neturi reikiamų žinių, gali neidentifikuoti reakcijos priežasčių ir tai palaikyti nepagrįsta isterija bei priimti neveiksmingus sprendimus siekiant nuraminti. Tam išmanyti reikia pasirengimo“, – kalbėjo R. Masienė.
Be to, pabrėžė mama, yra dar vienas aspektas, kuris kelia nerimą.
„Mūsų dukra yra bėganti, tai reiškia, kad ji gali kurį laiką itin susidomėjusi žaisti, o tada staiga atsistoti ir pradėti bėgti, kur akys mato. Jei teritorijos varteliai nebus užrakinti, jei greta nebus akylai stebinčio suaugusio žmogaus, ji gali išbėgti į gatvę, ir nutiks nelaimė“, – apibūdino Roma.
Atsitrenkia lyg į sieną: visuomenė bijo to, ko nepažįsta
R. Masienei susidaro įspūdis, kad ugdymo įstaigos kol kas nelabai pasirengusios priimti iššūkį 2024 metais atverti duris visiems specialiųjų poreikių vaikams.
„Todėl mus ir gąsdina tai, kad naikinamos prie bendrojo ugdymo įstaigų esančios specialiosios grupės, kur dirba psichologai, logopedai, specialieji pedagogai, kur yra daugiau padėjėjų“, – kalbėjo R. Masienė.
Taip pat skaitykite
Anot jos, numatomo vieno mokytojo padėjėjo, jei klasėje ar priešmokyklinukų grupėje mokytųsi ne vienas specialiųjų poreikių vaikas, gali ir nepakakti. Mama nekelia aukštų reikalavimų padėjėjams, anot jos, išsilavinimas ir tiesiog žmogiškumas turėtų pasidalyti lygiomis dalimis.
Be to, pabrėžė R. Masienė, turėtų keistis ir visuomenės požiūris į specialiųjų poreikių žmones.
„Tarkime, penktadienio vakarą einame į senamiestį, valgome ledų, kai nebuvo karantino, eidavome į kavinę, važiuodavome į vandens pramogų parkus – mūsų mergaitė tai labai mėgsta. Stengiamės išvengti keblių situacijų, tačiau jų nutinka. Kartais išgirstame, kad neisime ten, kur tie „durniai“, kur mūsų vaikus gąsdina“, – apie skaudulius pasakojo R. Masienė.
Moteris sakė, kad net nuo pažįstamų, su kuriais mažiau bendrauja, kartais nuslepia auginanti ypatingą dukrą.
„Tokių nemalonių situacijų nutinka ir suaugusiems žmonėms. Tarkime, girdėjau svarstymų dėl Dauno sindromą turinčios merginos sporto klube: kodėl tokiems žmonėms leidžia sportuoti kartu? Dalis žmonių specialiųjų poreikių žmones norėtų laikyti už tvoros, kad jiems negadintų vaizdo ir nuotaikos, mano, kad tai baubai“, – kalbėjo R. Masienė.
Ji tikra, kad visuomenės pokytis turėtų vykti jau dabar, bet neskubant, šviečiant žmones ir tai darant nepiktai, neprimestinai.
„Tuomet yra šansų, kad padėtis keisis, bet tam reikia ir laiko, ir investicijų. Kiekvienas turi stengtis kažką daryti po kruopelytę. Didele dalimi pokyčiai priklauso ir nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų“, – kalbėjo R. Masienė.
Savo kailiu patyrė, ko stinga
Kad apstu problemų šioje srityje, savo kailiu patyrė ir Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil.
„Savo vaiką pirmoką nuvedžiau į vieną iš valstybinių Vilniaus mokyklų, kuri priklauso pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Mano vaikas yra autistiškas, turi specialiųjų ugdymo poreikių. Kaip mama, kaip asociacijos valdybos pirmininkė, suprantu, kad mokykla nesulaukė mokymų prieš ateinant tokiam mokiniui į mokyklą, negavo metodinės pagalbos, kaip spręsti kylančius iššūkius, negavo papildomo finansavimo, tarkime, reikia įrengti nusiraminimo vietą“, – pasakojo K. Košel-Patil.
Ji mano, kad sunku bus iki 2024 metų pasiekti, kad mokyklos būtų pasirengusios naujiems iššūkiams.
„Tas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paruoštas priemonių planas yra neadekvatus savo mastu“, – sakė K. Košel-Patil.
Ji pasakojo, kad visuomenė, kilus problemai, dažnai kaltina vaiką ir jo šeimą, bet niekas nesidomi, kokia pagalba buvo suteikta mokyklai, kaip mokyklos bendruomenė buvo paruošta priimti sutrikimų turinčius vaikus.
Anot K. Košel-Patil, labai svarbu, kad rengiant pedagogus būtų skiriamas deramas dėmesys tam, kaip ugdomi specialiųjų poreikių vaikai, taip pat turi būti parengiama pakankamai švietimo pagalbos specialistų (jų šiuo metu labai stinga) ir skleidžiama žinia visuomenei, kad visi vaikai turi teisę ugdytis kartu.
