Šiandien Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį tragiškų 1991 metų Sausio 13-osios įvykių byloje. Ar pagaliau šioje byloje sudėti visi taškai?
Apie tai laidoje „Dienos tema“ kalbėjo Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir Sausio 13-ąją žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis.
– Šiandien Vytautas Landsbergis, klausiamas apie šį Apeliacinio teismo nuosprendį, sakė, kad nekviesdama liudyti aukščiausių sovietų pareigūnų Lietuva įlindo į krūmus. Pone Povilaiti, kaip jums atrodo, krūmuose mes, ar ne?
R. Povilaitis: Turbūt kelis dalykus galima pasakyti. Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas Lietuvos Respublikos vardu paskelbė nuosprendžius asmenims, kurie organizavo, vykdė nusikaltimus ir žudynes 1991 metų sausį. Man atrodo, tai istorinis įvykis, kuris reikšmingas turėtų būti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Visgi SSRS nusikaltimai yra įrodyti, įvardyti kai kurie asmenys, organizavę žudynes. Neatsakytų klausimų arba tam tikrų problemų su teisingumo ir tiesos paieška išlieka. Iš tiesų, kodėl daugybė įvairiausio rango karinių vadų buvo patraukti atsakomybėn, tačiau vyriausiojo karinių pajėgų vado ir SSRS prezidento atžvilgiu net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ne tai, kad nebuvo surinkta pakankamai duomenų ar nepavyko įrodyti jo vaidmens, bet jo atžvilgiu ir dėl jo aplaidaus vado pareigų vykdymo Generalinė prokuratūra kategoriškai atsisakė pradėti vykdyti ikiteisminį tyrimą.
– Pone Žalimai, vis dėlto, teisėsaugos pareigūnų pasipriešinimas, kurį įvardija ir ponas V. Landsbergis, kad buvo ne visi liudytojai pakviesti, neištyrėme savų kolaborantų, kiek byloje jau sudėti taškai?
D. Žalimas: Na, tikrai nenorėčiau vertinti visos bylos aplinkybių, tik pabrėžiu, kad kalbu kaip tarptautinės teisės mokslininkas, kuris buvo susipažinęs ir su prieš tai buvusia byla, susijusia ne su nusikaltimais žmoniškumui, bet irgi su Sausio 13-osios agresija, tai gal daugiau pagal tos bylos teismų konstatuotas aplinkybes galėčiau pasakyti. Matyt, tokiose sudėtingose bylose kaip nusikaltimai žmoniškumui neįmanoma apimti visų aplinkybių. Tai ir tada, ir dabar, manau, išlieka vienas pagrindinių klausimų, koks buvo SSRS vadovo vaidmuo, nes mes, aišku, suprantame, kad karinę operaciją planavo, tam tikras štabas veikė. Tačiau sunku, matyt, patikėti, kad visa tai vyko be SSRS prezidento žinios, kad jis viena ar kita forma to nelaimino arba bent jau neveikė.
Tačiau sunku, matyt, patikėti, kad visa tai vyko be SSRS prezidento žinios, kad jis viena ar kita forma to nelaimino arba bent jau neveikė.
– Tai kodėl jis nepakviestas liudyti?
D. Žalimas: Klausimas, žinokite, tikrai ne man. Matyt, pareigūnai, atlikę tyrimą, visų pirma, ikiteisminį tyrimą, kažkokiu būdu nematė pagrindo kviesti ir laikė, kad yra pakankamai nustatyta aplinkybių kitų asmenų kaltei.
– Tai jūsų, kaip teisininko, pozicija, byla visiškai ištirta?
D. Žalimas: Dar kartą kartoju, matyt, tokių nusikaltimų, tai yra masinių, sisteminių atakų prieš civilinius asmenis, atveju turbūt niekada nebus visos aplinkybės aiškios. Bet manau, kad tikrai vieną kartą turime patys sau atsakyti ir pamėginti išsiaiškinti, koks buvo vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado vaidmuo, ar jis tiesiog pasyviai stebėjo ir nieko nedarė. Ar nusikalstamai leido visam tam įvykti, o gal net ir labiau sankcionavo? Tik priminsiu, kad, pagal visas aplinkybes, Sausio 13-oji neatsirado iš niekur. Sausio 11 d. buvo labai aiškus SSRS prezidento ultimatumas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai nedelsiant atšaukti Kovo 11-osios aktą arba susidurti su pasekmėmis. Atsiprašau, ultimatumas, berods, buvo sausio 10-ąja, bet pasekmes pradėjome jausti jau nuo sausio 11-osios, visi, kas prisimena. Akivaizdu, kad be aukščiausios politinės SSRS vadovybės palaiminimo vargu ar karinė operacija apskritai galėjo įvykti.
– Pone Povilaiti, iš 67 byloje nuteistų asmenų tik du greičiausiai sulauks realios bausmės, visi kiti nuteisti už akių ir greičiausiai niekada nepaklius į bausmės vykdymo vietas. Ilgiausia bausmė – 14 metų, niekam neskirta iki gyvos galvos. Ką galvojate apie tokias bausmes?
R. Povilaitis: Na, visiškai pasitikiu teisėjais, teisėjų kolegija, kurie, vertindami, visas aplinkybes, paskyrė bausmes, atitinkančias įvykdytus nusikaltimus. Tikrai neturiu kokių nors prieštaravimų ar pastebėjimų, kad tos bausmės netinkamos. Man atrodo, tai teisininkų ir teisėjų darbas tuos dalykus įvertinti.
– Pone Žalimai, iš tikrųjų, kalbant apie bausmes ir apie tai, kad kai kurie buvo nuteisti už akių. Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti. Koks tų žmonių gyvenimas po šitos bylos? Jie galės judėti po Europą, po kitas šalis, atvažiuoti paslidinėti ar pasigydyti į Druskininkus?
D. Žalimas: Visa tai, aišku, priklausys ir nuo pačios Lietuvos aktyvumo. Yra toks mechanizmas kaip Europos arešto orderis, kuris, ko gero, gerokai veiksmingesnis, negu, tarkim, veikti per Interpolą. Tai, manau, jie bent jau neturėtų jaustis saugūs. Galėtų būti bet kada sulaikyti. Vėlgi, yra specialus procesas, kai asmuo nuteistas už akių. Jeigu gerai prisimenu, turėtų būti procesas jo atžvilgiu pradėtas iš naujo, tad manau, kad tiems žmonėms tikrai rizikinga bus keliauti po pasaulį, bent jau po Europą. Tai irgi vienas šalutinių atsakomybės efektų.
– Reaguodama į Lietuvoje vykstantį Sausio 13-osios bylos nagrinėjimą, Rusijos Federacijos tyrimų komitetas yra už akių inicijavęs baudžiamąsias bylas mūsų teisėjams. Kas galėtų nutikti mūsų teisėjams, kaip jie turėtų saugotis dabar, kur netyčia nenuvažiuoti?
D. Žalimas: Be abejo, nevažiuoti į Rusiją ir jos sąjungines šalis. Kiltų tikrai didelė rizika. Klausimas, kiek Rusija realiai naudos Interpolo mechanizmą. Yra galimybė užprotestuoti. Ir, kiek girdėjau, žadama parama Europos Sąjungos lygiu bent jau jokių Rusijos teisinės pagalbos prašymų nevykdyti. Aišku, klausimas yra, ar žodinių pažadų tam pakanka, matyt, ne, reikia ir tam tikrų teisinių veiksmų, kad tikrai tai būtų daroma. Akivaizdu, nėra jokio pagrindo teigti, kad teisėjai, atliekantys savo profesinę pareigą, pabrėžiu, vykdantys teisingumą, priiminėjo neteisėtus sprendimus. Dar kartą priminsiu, kad, pavyzdžiui, viena iš Sausio 13-osios pirmųjų bylų – Burokevičiaus, Kuolelio ir dar kelių asmenų – buvo Europos Žmogaus Teisių Teisme tam tikra prasme patikrinta, ir būtent šiuo aspektu nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvoje vykstantys teisiniai procesai šališki, nesilaikoma esminio teisingumo vykdymo principų. Taigi, akivaizdu, kad teisėjai persekiojami iš esmės dėl savo profesinės veiklos. Tai nepriimtina, neleistina ir, be abejo, reikia visam tam priešintis.
Dar kartą priminsiu, kad, pavyzdžiui, viena iš Sausio 13-osios pirmųjų bylų – Burokevičiaus, Kuolelio ir dar kelių asmenų – buvo Europos Žmogaus Teisių Teisme tam tikra prasme patikrinta, ir būtent šiuo aspektu nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvoje vykstantys teisiniai procesai šališki, nesilaikoma esminio teisingumo vykdymo principų.
– Pone Povilaiti, kokia, jūsų nuomone, šios bylos istorinė reikšmė tiek Lietuvai, tiek pasauliui?
R. Povilaitis: Sunku vertinti tą lauką, kuriame nedirbu. Bet, kiek suprantu, nusikaltimų žmoniškumui bylų nėra daugybė. Visgi jos yra atskiros, rezonansinės ir sukelia didžiulį atgarsį. Tai, kad Lietuva įvardijo SSRS nusikaltimus ir įvykdytus išpuolius bei agresiją prieš civilius žmones ir civilius objektus, man atrodo, labai svarbus dalykas. Ir gal kiek gaila, kad jis tiek užsitęsė. Man atrodo, vis dėlto neleistinai per ilgas procesas, ir visokių klaidų padaryta, bet visgi sprendimas priimtas. Čia tikrai nepaprastai svarbus žingsnis, jeigu prisimintume žudynes Azerbaidžane, Gruzijoje. Taip pat kariuomenė buvo pasitelkta, civiliai žmonės buvo nužudyti ir sužeisti. Neteko girdėti, kad tos šalys būtų įvykdžiusios teisingumą ir įvardijusios asmenis, kurie viską organizavo.
Man atrodo, vis dėlto neleistinai per ilgas procesas, ir visokių klaidų padaryta, bet visgi sprendimas priimtas. Čia tikrai nepaprastai svarbus žingsnis, jeigu prisimintume žudynes Azerbaidžane, Gruzijoje.
– Pone Žalimai, ar Rusija kada nors pripažins šią bylą, ar labiau ją išnaudos propagandai?
D. Žalimas: Šiuo metu akivaizdu, matyt, naudos priešingiems tikslams, bet prisijungčiau prie pono Povilaičio. Buvo ne viena byla, susijusi su nusikaltimais, padarytais Antrojo pasaulinio karo metais ir po jų, Strasbūro teismą pasiekusi, bet 1991 metai yra itin svarbūs. Galvoju, kad anksčiau ar vėliau Rusija turės grįžti prie 1991 metų sutarties. Ten Lietuva pripažinta Kovo 11-osios akto pagrindu, taigi teks pripažinti ir nusikaltimus. Nors iš principo jau Borisas Jelcinas yra pasmerkęs smurto naudojimą Sausio 13-ąją.
