Per metus penktadalis profesinių mokyklų mokinių galvojo apie savižudybę, 12,4 proc. – apie savižudybės planą, o per visą savo gyvenimą ketvirtadalis mokinių bandė nusižudyti, 25,8 proc. – save žalojo. Tokius duomenis atskleidė 2019–2020 metais atliktas tyrimas. Anot tyrėjų, tokia situacija yra rimtesnė, nei buvo galima įsivaizduoti, – neretai vaikai pagalbos negauna, jų problemos specialistų nepasiekia, o seksualinio smurto mastai lieka pilkąja zona.
Lietuvos jaunų žmonių savižudybių rodikliai daugiau kaip dešimtmetį išlieka tarp aukščiausių Europoje. Daug mokyklinio amžiaus jaunuolių kenčia dėl patyčių ir rizikingai vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas.
Psichologai šiuo metu dirba 17-oje profesinio mokymo įstaigų – pagal nustatytus normatyvus turėtų dirbti 69-iose.
Lietuvoje 2019–2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tyrėjai atliko tyrimą, jame dalyvavo 1 898 profesinio ugdymo 9–12 klasių moksleiviai. Tyrimas vyko 26-iose iš 73-ų Lietuvos profesinio ugdymo mokyklų, juo stengtasi apimti kiek įmanoma visas apskritis – dalyvavo mokiniai iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių.
Tyrėjai domėjosi mokinių smurto patirtimi, savižudišku elgesiu, savižudybės grėsmės ženklais.
Tyrimas atskleidė, kad per metus penktadalis mokinių galvojo apie savižudybę, 12,4 proc. galvojo apie savižudybės planą. Per visą savo gyvenimą 19 proc. mokinių bandė nusižudyti, 25,8 proc. – save žalojo.
Panašių tyrimų nebuvo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros vedėja, profesorė ir tyrimo vadovė dr. Nida Žemaitienė atvirauja, kad nors Mokinių sveikatos ir gyvensenos studija reguliariai pateikia informaciją apie tai, kuo gyvena jauni žmonės, visą laiką kildavo klausimas, kokia situacija yra profesinio ugdymo įstaigose.
Anot jos, vaikams, besimokantiems profesinėse mokyklose, kartais sunkiau sekasi mokytis, rasti nišą savo gebėjimams išvystyti ar prisitaikyti.
„Šie vaikai dažnai palieka bendrojo lavinimo mokyklas ir išeina į profesinio ugdymo mokyklas. Praktiškai nežinome, kuo jie gyvena, kas ten vyksta, kadangi sistemingų ir išsamių tyrimų šioje srityje nebuvo“, – tvirtina N. Žemaitienė.
Situacija – rimtesnė, nei įsivaizdavo
Kalbėdama apie tyrimo rezultatus, jaunesnioji mokslo darbuotoja Monika Žemaitaitytė pripažįsta, kad rezultatai šokiravo, o situacija – rimtesnė, nei ji galėjo įsivaizduoti.
„Pamatėme, kokia tai didžiulė problema. Ši tyrimo imtis ir anksčiau nebuvo paliesta, ir apskritai labai retai paliečiama įvairiuose tyrimuose tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Į tyrimo lauką ėjome nelabai žinodami, kokių rezultatų galime tikėtis, kiek jie bus panašūs į bendrojo lavinimo mokyklų, kiek gali būti skirtumų.
Rezultatai mane nustebino, nesitikėjau tokios situacijos, o ji atrodo išties rimtesnė, nei galėjome įsivaizduoti, – tiek kalbant apie smurto patirtis, tiek apie suicidinę elgseną, savižalą“, – tyrimo rezultatais dalijasi M. Žemaitaitytė.
Jai antrina ir N. Žemaitienė. Pasak profesorės, šokiravo, kad 19 proc. tyrime dalyvavusių mokinių per gyvenimą jau buvo bandę žudytis.
„Skaičiai kalba patys už save. Mokiniai tarytum verda savo sultyse, bandydami tą pagalbą gauti: jie pasakoja draugams, kalbasi su artimaisiais... Tačiau, pavyzdžiui, seksualinio smurto atveju, jie jau ir su artimaisiais mažiau kalbasi, sulaukia mažiau pagalbos, nes problema labai jautri. Klausimas, kas tiems mokiniams padeda“, – svarsto tyrimo vadovė.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad per metus penktadalis mokinių galvojo apie savižudybę, 12,4 proc. galvojo apie savižudybės planą. Per visą savo gyvenimą 19 proc. mokinių bandė nusižudyti, 25,8 proc. – save žalojo.
„Tai reiškia, kad yra labai daug suicidinės rizikos veiksnių. Smurto problemos buvo paliestos neatsitiktinai – smurtas yra vienas rizikos veiksnių, bet, be abejonės, gali būti ir kitų sunkumų. Savižudybių rizikos veiksnius matome kaip ledkalnio viršūnę, kuri rodo, kad reikia stipriai susirūpinti, kad ten yra kažkas tokio, kas rusena kaip židiniai ir gali plykstelėti“, – pabrėžia N. Žemaitienė.
Seksualinis smurtas – pilkoji zona
Aktuali problema – seksualinio smurto patirtys, prievarta, kito pobūdžio smurtas. Į šią sritį tyrimo metu gilinosi M. Žemaitaitytė. Ji pasakoja, kad mokiniai labai sunkiai kalbėjo apie savo seksualinio smurto patirtis, o net 30 proc. mokinių visai neatsakinėjo į šiuos klausimus, rinkosi juos praleisti.
„Tai – mūsų pilkoji zona, mes nežinome, kokie yra rezultatai, susiję su seksualiniu smurtu, nes mokiniai renkasi neatsakyti, praleisti šiuos klausimus, kadangi šie klausimai yra labai jautrūs.
Galima matyti tendenciją, kad mokiniai atsako apie kitas smurto rūšis, o, priėję klausimus apie seksualinį smurtą, kai kurie rinkosi nutraukti apklausą, toliau nebeatsakinėti, praleisti specifiškai būtent šiuos klausimus“, – teigia M. Žemaitaitytė.
Tyrėjos pažymi, kad toks rezultatas rodo, jog dar ne visa situacija aiški ir gali būti daug nutylėtų dalykų.
Tarp kitų sunkumų, su kuriais susiduria moksleiviai, – didelis fizinio smurto paplitimas, patyčios, emocinis smurtas bei nepriežiūra.
„Tai taip pat reikšmingi rezultatai – ką mokiniai yra patyrę per savo gyvenimą, kaip dėl nepriežiūros jie jaučiasi šiuo metu. Nepriežiūros klausimas vyresniame amžiuje yra ne toks aktualus, bet tos patirtys ateina iš seniau ir iš giliau“, – sako M. Žemaitaitytė.
Pagalbos dažnai negauna
Psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap penkerius metus dirbo vienoje profesinėje mokykloje. Ji aiškina, kad pagalba profesinių mokyklų moksleiviams organizuojama kiek kitaip, kadangi mokytis atvyksta mokinių iš kitų savivaldybių. Natūralu, sako jaunesnioji mokslo darbuotoja V. Šap, kad dėl to šie mokiniai nepatenka į pagalbos teikėjų rankas, į kurias patenka savo savivaldybėje gyvenantys moksleiviai.
Dėl tokios situacijos kyla nemažai iššūkių specialistams, organizuojantiems pagalbą. O ir nedaug profesinių mokyklų turi psichologus. Anot V. Šap, atliktas tyrimas rodo, kiek mažai moksleivių gautą pagalbą vertina teigiamai.
„Dažniausiai mokiniai pagalbos kreipiasi patyrę smurtą, savižalos atveju ar po mėginimo žudytis. Pagalbos jie dažniau kreipiasi į draugus, bendraamžius, šeimos narius, o pagalbos teikėjai – tiek psichologai, gydytojai, tiek kiti profesionaliai galintys teikti pagalbą specialistai – arba tiesiog nesužino apie šitą problemą, arba nėra pasirengę pagalbos teikti“, – kalba V. Šap.
Ji akcentuoja, kad būtina į tai atkreipti dėmesį ir išsiaiškinti, kodėl po mėginimo žudytis ar patirto smurto paaugliai negauna pagalbos ir kur pagalbos teikimo grandinė nutrūksta, kadangi tokiais atvejais itin svarbu kuo skubiau suteikti pagalbą.
Anot N. Žemaitienės, šią problemą išskyrė ir pagalbą teikiantys specialistai – jie akcentavo nepakankamas kompetencijas, abejingai ir formaliai veikiančią sistemą, sakė, kad jiems tenka susidurti su abejingumu, nereagavimu, bendradarbiavimo tarp institucijų stoka.
Specialistai taip pat tvirtino, kad jiems labai sudėtinga bendradarbiauti su profesinių mokyklų moksleivių tėvais – jie dažniau gyvena kituose regionuose, tad tampraus bendradarbiavimo sprendžiant problemas pasigendama. Specialistai prisipažino, kad jaučiasi pavargę ir išsekę.
„Svarbu nesusidaryti įspūdžio, kad problema yra tik iš vienos pusės, – specialistai sprendžia daug pagalbos teikimo iššūkių“, – teigia N. Žemaitienė.
Daugiau trauminių patyrimų, kitų sunkumų
Paklausta, kodėl profesinių mokyklų mokiniai – jautresnė grupė, V. Šap svarsto, kad šios mokyklos yra labiau prieinamos vaikams, kurie patiria mokymosi sunkumų, kurių šeimos susiduria su finansiniais sunkumais.
Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė sako ir savo praktikoje pastebėjusi, kad nemažai moksleivių turėjo įvairių emocijų ar elgesio problemų, psichikos sutrikimų bei smurtinio ir trauminio patyrimo tiek artimoje aplinkoje, tiek ankstesnėse ugdymo įstaigose.
„Gali būti, kad profesinio ugdymo mokyklose yra daugiau jautrių vaikų, turinčių sunkių patirčių, nei įprastoje bendrojo lavinimo mokykloje“, – sako V. Šap.
Pasak jos, gali būti, kad panašius duomenis gautume ir atlikę analogišką tyrimą bendrojo lavinimo mokyklose.
„Kai 15–18 metų profesinių mokyklų moksleivių klausiame apie gyvenimo patyrimą, klausiame apie visą gyvenimą – kai kurie jų tik neseniai pradėjo mokytis profesinėje mokykloje, tad nereikėtų klaidingai suprasti ir manyti, kad jie būtinai tas patirtis įgijo būdami profesinėje mokykloje. Juk nemaža dalis tas patirtis atsinešė, jie atėjo iš kitų mokyklų“, – sako V. Šap.
N. Žemaitienė laikosi kiek kitokios nuomonės. Jos manymu, situacija bendrojo lavinimo mokyklose būtų kiek kitokia, kadangi profesinio ugdymo mokyklose yra daugiau mokinių, turinčių sunkumų.
„Kai žiūrime į kitus mokslinius tyrimus su tokio amžiaus mokiniais, nematome tokių skaičių, kokius matome profesinio ugdymo mokyklose. Akivaizdu, kad jiems reikia daugiau pagalbos. Jei tos problemos atsinešamos, jos niekur nedingsta, su jomis jauni žmonės gyvena“, – pabrėžia N. Žemaitienė.
Rengė mokymus specialistams
Anot N. Žemaitienės, nors mokyklos bando spręsti problemas, tačiau specialistai yra pavargę, jiems trūksta informacijos, žinių, o svarbiausia – sistemos, tad užsisuka užburtas ratas, žmonės, kuriems pagalbos reikia labiausiai, ją gauna labai ribotą, o ji ne visada duoda tokį rezultatą, kokio norėtume.
Žinoma, priduria tyrimo vadovė, tokios problemos neišsisprendžia greitai – tam reikia laiko, todėl turime galvoti apie pagalbos tęstinumą.
Su tokiu požiūriu sutinka ir V. Šap. Ji pabrėžia, kad projekto tikslas – ne tik tyrinėti problemą, bet ir rengti mokymus, metodines priemones.
„Jei galvojame, kaip pamatyti jaunus žmones, kurie turi tam tikrų smurtinių patirčių ar patiria savižudybės grėsmę, tai yra vienas specialistas, pas kurį visi patenka. Tai yra sveikatos priežiūros specialistas, nes mokiniai kasmet tikrinasi sveikatą, kreipiasi dėl kitų problemų“, – aiškina V. Šap.
Atlikę tyrimą, sveikatos priežiūros specialistams tyrėjai vedė 16 valandų mokymus, mokymai vyko penkiose apskrityse, iš viso juose dalyvavo 255 specialistai.
Pasigenda prevencinių programų
Dalis profesinių mokyklų mokinių yra iš šeimų, patiriančių socialinę atskirtį, – jose yra sunki materialinė padėtis, bendravimo šeimoje ar sveikatos problemų, keliami per dideli tėvų ir vaikų lūkesčiai, sutinka Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentas Vytautas Zubras.
Anot jo, mokiniai ir jų tėvai nepateikia visos informacijos profesinei mokyklai apie mokinio sunkumus ar anksčiau patirtas problemas, dėl to mokykloms sunkiau teikti pagalbą.
Nors tarpinstitucinis bendradarbiavimas vyksta, būtina, kad kiekviena institucija prisiimtų atsakomybę už vaiko gerovę, priduria V. Zubras. Jo teigimu, kvalifikacijos tobulinimo renginiuose taip pat svarbu daugiau dėmesio skirti vyresniųjų klasių mokinių problematikai, jaunimo problemų analizei ir darbo su tokio amžiaus asmenimis metodikoms.
„Trūksta nacionalinių prevencinių programų, skirtų vyresniųjų klasių mokiniams. Apie 40 proc. mokyklų nurodė, kad trūksta psichologų, specialiųjų pedagogų, mokytojo (mokinio) padėjėjų“, – LRT.lt sako Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentas.
Pasak jo, Profesinio mokymo įstaigų asociacija kartu su Švietimo mokslo ir sporto ministerija šiuo metu sprendžia dėl fondo socialinei stipendijai didinimo bei pagalbos teikimo pilnamečiams, besimokantiems pagal pirminio profesinio mokymo programas.
Iš 69 psichologų dirba 17
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) informuoja, kad psichologai šiuo metu dirba 17 profesinio mokymo įstaigų, pagal nustatytus normatyvus turėtų dirbti 69, tad reikia papildomai įsteigti dar 52 psichologų pareigybes.
ŠMSM Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė sutinka, kad tyrime minimi veiksniai turi įtakos profesinių mokyklų mokinių emocinei savijautai. Kaip teigiama atsiųstame atsakyme, reikėtų atkreipti dėmesį ir į profesinio mokymo įstaigose besimokančių mokinių amžių.
„Dažniausiai tai paaugliai ir jaunuoliai. Šis amžius nėra paprastas, nes vyksta savo tapatybės formavimo, savęs įtvirtinimo procesas, santykių su naujais bendraamžiais mezgimas. Ir dažnu atveju dėl patirties stokos, dėl to, kad trūksta palaikymo, konstruktyvių patarimų iš paaugliui reikšmingų asmenų, kyla stresas, įtampa, o tai trukdo prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių“, – portalui LRT.lt komentuoja G. Šeibokienė.
Paklausta, ką ministerija darys, kad situacija keistųsi, specialistė teigia, kad vienas iš būdų, kaip spręsti susidariusią situaciją, – psichologinės pagalbos stiprinimas.
„Pripažįstame, kad šiuo metu profesinio mokymo įstaigose trūksta psichologų. Psichologai nesirenka darbo švietimo įstaigose dėl to, kad nepatrauklios darbo sąlygos, maži atlyginimai“, – sutinka G. Šeibokienė.
Pažymima, kad šiuo metu ministerijoje dirba darbo grupė, ji peržiūri visų švietimo pagalbos specialistų (taip pat ir psichologų) darbo ir apmokėjimo sąlygas. Jos turėtų keistis nuo rugsėjo 1 d.
„Pagrindinis siūlymas dėl psichologų – iki 20 proc. didinti atlyginimus, mažinti savaitinį valandų skaičių nuo 40 val. per savaitę iki 36 val. per savaitę. Tam ministerijai skirtuose asignavimuose yra numatytos lėšos.
Taip pat yra skirtos lėšos nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. papildomiems švietimo pagalbos specialistų etatams: psichologų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų. Iš viso, atsižvelgiant į poreikį ir pasiūlą, numatytos lėšos įsteigti apie 600 naujų pareigybių“, – teigia G. Šeibokienė.
