Gyvenimas „už perimetro“ – taip buvo vadinamos karinės teritorijos sovietmečiu, paprasčiau tariant, reiškusios gyvenimą už sienos ar tvoros, kartais itin saugomos dėl objekto paskirties. Už tokios tvoros sovietų kariškiai ir jų šeimos dirbo, vedė vaikus į darželius ir mokyklas, ėjo į parduotuvę, gydymo įstaigą.
Tokių okupantų karinių teritorijų Lietuvoje buvo ne viena, tačiau kai kurios jų buvo ypatingos reikšmės strateginiais objektais, o čia tarnavę karininkai galėjo mėgautis ne tik materialinėmis privilegijomis, bet ir susitaikyti su kai kuriais suvaržymais, pavyzdžiui, jog negalės laisvai keliauti net ir SSRS ribose.
„Lietuvoje buvo dislokuota daug sovietinės kariuomenės, daugiau kaip 30 tūkstančių karių. Ir karinės bazės visoje Lietuvos teritorijoje buvo išsidėsčiusios plačiai, nuo Vilniaus, Visagino iki Nidos. Ne visos karinės bazės yra virtusios griuvėsiais, nemažai jų yra arba naudojama dabartinės Lietuvos kariuomenės, arba pritaikyta – pavyzdžiui, Šančių kareivinės Kaune tampa egzotiškais ir gražiais butais“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ sakė dr. Manvydas Vitkūnas, Lietuvos karo akademijos docentas, Karybos instituto metodininkas.
Viena iš daugybės Lietuvoje veikusių karinių bazių buvo Valčiūnuose, netoli Vilniaus. Čia esantys gyvenamieji namai šiandien pilni įprastų kasdienių gyventojų rūpesčių, tačiau prieš tris dešimtmečius čia buvo sprendžiami toli gražu ne buitiški gyvenimo klausimai.
Nuo 1958 m. iki pat 1993 m. čia buvo sovietinis, vėliau – Rusijos Federacijos karinis dalinys bei viena didžiausių kuro bazių vadinamojoje Pabaltijo karinėje apygardoje.
„Valčiūnai yra buvusi didelė kuro ir automobilių bazė, iš esmės strateginio rezervo lygmens, užėmusi dešimtis hektarų teritorijos. Su kuro saugyklomis, geležinkelio prievažomis, apsaugos sistema“, – sakė M. Vitkūnas. Dabar čia įsikūrusi Lietuvos ugniagesių gelbėtojų mokykla ir Gaisrinių tyrimų centras.
Buvusio Liustbergio dvaro teritorijoje, šiandien žinomoje kaip Kauno rajone esantis Linksmakalnis, sovietų kariuomenės dalinys pradėtas steigti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, didelė dalis pastatų sukurta vokiečių belaisvių rankomis. Uždaras, anapus gausybės tvorų ir užkardų esantis pasaulis griuvo 1993 m., sulig paskutinių Rusijos karių pasitraukimu. Kaip sako vietiniai, kurių dabar dauguma lietuviai, Linksmakalnyje tebėra žmonių, turinčių gyvenimo karinėje teritorijoje patirties.
„Yra buvusių karininkų žmonų, bet jos nieko nesako, matyt, yra davusios priesaiką anai valstybei ir jos laikosi“, – sako Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.
Palyginti su bendra gyvenimo kokybe sovietmečiu, karininkija ir jos artimiausia aplinka čia buvo neprastai aprūpintos.
„Didžioji dalis gyventojų buvo kariškiai su šeimomis, turėjo visą aprūpinimą – medicinos punktą, pirminę ligoninę, parduotuvę – vadinamąjį vojentorgą, kur visokių deficitinių prekių būdavo, dešimtmetė mokykla buvo. Karininkai dirbo slaptoje vietoje, buvo vertėjų, daugiausia karininkų žmonų“, – pasakojo Linksmakalnio seniūnas.
Nuo 1944 iki 1993 metų tai buvo uždara, viena paslaptingiausių Lietuvos teritorijoje veikusių karinių bazių. Linksmakalnis buvo vadinamas Sovietų Sąjungos, arba KGB, ausimis.
„Tai buvo KGB ryšio ir radioelektroninės žvalgybos bazė. Visų pirma, tai buvo vyriausybinio ir slapto KGB ryšio palaikymas. Tokia bazė neatsitiktinai įkurta prie Kauno, iš esmės tai buvo ryšio linijos nuo Minsko per Vilnių ir Kauną link Kaliningrado svarbus taškas“, – aiškino M. Vitkūnas.
Čia tarnavę asmenys neturėjo teisės išvykti iš Sovietų Sąjungos, net ir jų galimybė judėti po įvairias SSRS teritorijas pabaigus karinę tarnybą buvo apribota, nė nekalbant apie galimybę keliauti po užsienį.
„Įranga buvo ir kodavimo, ir dešifravimo, dirbo vertėjai, kurie iš įvairių Vakarų šalių perimtą, pasiklausytą informaciją galėjo esant reikalui operatyviai išversti, perduoti naudotojams“, – sakė M. Vitkūnas.
Žemėlapyje pasukę link Ukmergės, netoliese rasime dar vieną ypatingos paskirties karinį objektą. Kopūstėliuose buvo dislokuoti masinio naikinimo ginklai – balistinės raketos, galinčios nešti branduolinį užtaisą. Ši bazė pradėta steigti 1958 m., o padidinta kovinė parengtis joje paskelbta tik kartą – po dešimtmečio, kai SSRS įsiveržė į socialistinę Čekoslovakiją.
„Šioje bazėje dislokuotos raketos R-12, jos buvo antžeminio bazavimo, tai nebuvo šachtinė paleidimo sistema – raketos laikytos angaruose. Viename angare – keturios raketos, o angarai Kopūstėliuose buvo du. Esant reikalui, iš tų angarų jos buvo išvežamos, pritvirtinus kovinę galvutę su branduoliniu užtaisu pastatomos paleidimo aikštelėje. Ta aikštelė – šešių kvadratinių metrų ploto“, – sakė Lietuvos karo akademijos docentas M. Vitkūnas.
Bazės atsiradimo istorija susijusi su anuomet būdingu padriku planavimu. Veprių kraterio vietovėje 7 deš. pradžioje planuota įrengti dujų saugyklą, reikalingą kombinatams Jonavoje ir Kėdainiuose. Saugyklos neatsirado, tačiau strateginių objektų apsaugai įkurdintas karinis dalinys liko. Galiausiai jam suteikta tokia svarba, jog bazę Kopūstėliuose juosė septynios eilės tvorų, signalinių sistemų, elektros įtampos linijų.
„Kai kartais sakoma, kad iš tokių bazių Lietuvos teritorijoje, iš tų pačių Kopūstėlių, pavyzdžiui, buvo galima apšaudyti Niujorką, tai yra netiesa, nes taip toli šio tipo raketos neskriejo. Tokia raketa, jeigu būtų buvusi paleista, galėjo skrieti daugiau negu 2000 kilometrų, tai iš Kopūstėlių buvo galima apšaudyti didesnę Europos dalį, kaip taikinius pasiekti Londoną, Paryžių ar Romą“, – sakė M. Vitkūnas.
Raketiniai daliniai buvo tankiai dislokuoti vadinamojoje Pabaltijo karinėje apygardoje – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities teritorijose, nes jie santykinai arti potencialių taikinių Vakaruose.
„Tokio tipo raketos buvo išgabentos į Kubą 1962 metais, kilus garsiajai Karibų krizei, kai pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio. O Kopūstėlių bazė buvo naudojama iki 1988 metų būtent kaip raketinė bazė, vėliau, pasirašius tarpvalstybinius susitarimus tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, šios raketos išgabentos“, – kalbėjo M. Vitkūnas.
1991 m. visose trijose Baltijos šalyse dar buvo 150 tūkst. sovietų kariškių. Paskutiniai buvusios Sovietų Sąjungos kariai Lietuvos teritoriją paliko 1993 m. rugpjūčio 31 d.
Visą siužetą žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.
