Besityčiodami vaikai siekia parodyti savo viršenybę, apsiginti, o tam įtaką daro ir suaugusiųjų pavyzdys – santykiai šeimoje, žiniasklaidos formuojamas vaizdas ir, sako specialistai, vaizdai Seimo salėje. Lietuvoje dar gaji patyčių kultūra ir nemokame jai pasipriešinti, o vaikai vengia apie tai kalbėti, slepia savo jausmus.
Birželį publikuotas Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimas parodė, kad Lietuva pagal vaikų ir paauglių patyčias pirmauja tarp Europos ir kai kurių kitų valstybių. Remiantis tyrimu, Lietuvoje 2018-aisiais patyčias mokykloje patyrė beveik trečdalis 11–13 metų paauglių, o iš kitų tyčiojasi kas ketvirtas berniukas bei maždaug kas septinta mergaitė.
Taip pat skaitykite
Pavyzdį ima iš suaugusiųjų, šeimos
Vilniaus psichologinės pedagoginės tarnybos psichologas, Lietuvos psichologų sąjungos narys Tomas Kelpša portalui LRT.lt sako, kad vaikų patyčias lemia daug veiksnių: tyčiojamasi siekiant pasirodyti stipresniam, bijant, kad pradės tyčiotis kiti, tad vaikas puola pirmas, taip tarsi apgindamas savo poziciją. Taip siekiama pasirodyti prieš draugus, išsikovoti vietą mokykloje ar tarp draugų, kalba T. Kelpša.
Patyčias skatina ir aplinkos įtaka: „Ir suaugusiųjų kalbos, televizija, žiniasklaida, matome, kas vyksta Seime. Tai tam tikros patyčios, tik suaugusių žmonių, o vaikai tai mato“, – teigia psichologas.
Tokiai nuomonei pritaria kita Lietuvos psichologų sąjungos narė psichologė Sonata Vizgaudienė. Anot jos, Lietuvoje gaji patyčių kultūra ir su ja sunkiai tvarkomės, kadangi patyčios sklando visur. Patyčias vaikai mato tarp suaugusiųjų, šeimoje, televizijoje, o suaugusieji – tiesioginis pavyzdys vaikams, portalui LRT.lt sako S. Vizgaudienė.
Jos teigimu, patyčios ne visada turi būti tiesioginės. Vaikai moka perskaityti ir subtilias patyčias, o vėliau jas atkartoti – matydami viešai besityčiojančius suaugusiuosius, jie mano, kad tai daryti visiškai normalu, pasakoja psichologė.
Kiti vaikai tyčiotis išmoksta šeimoje, kurioje egzistuoja vidiniai konfliktai, fizinis ar emocinis smurtas, nuolatinės patyčios, kurios gali vykti tarp tėvų ar tarp tėvų ir vaikų.
„Jei vaikas namuose tai patiria, labai didelė tikimybė, kad tai perduos ir į kitą bendravimo aplinką. Jei namuose jis nukentėjęs, gali būti, kad mokykloje norės būti stipresnis, kopijuos tuos elgesio modelius ir mokykloje bus tas, kuris tyčiojasi“, – tvirtina S. Vizgaudienė.
Anot jos, kartais vaikai nemoka kitaip savęs išreikšti, jų namuose nėra tokios bendravimo kultūros, kuri būtų nukreipta į draugiškumą, palaikymą ar skatinimą, todėl norėdami įsitvirtinti ar gauti dėmesio besityčiodami tarsi pakelia savo vertę.
Suaugusieji patyčių neatpažįsta, o vaikai bijo kalbėti
S. Vizgaudienė pabrėžia, kad nors mokyklose veikia daugybė programų, nukreiptų prieš patyčias, jų nepakanka, o suaugusieji nepakankamai stabdo patyčias, jų neatpažįsta.
„Galbūt daug ką palaikome pakvailiojimu. (...) Neįžvelgiame rimto patyčių turinio, dėl to kai kas prasprūsta pro akis, leidžiame patyčioms įvykti, jų nestabdome tiesiogiai. O kad patyčios būtų kuo mažiau gajos, reikia tiesioginio stabdymo – pagalbos čia ir dabar, be jokių užuolankų, turime jas matyti, pastebėti“, – argumentuoja psichologė.
Žinoma, sutinka ji, pakvailioti vaikai ir paaugliai gali, tačiau svarbu, kad pakvailiojimai būtų be agresijos, lygiaverčiai, nevirstų patyčiomis.
Kita problema, trukdanti pažaboti patyčias, yra vaikų nepasitikėjimas. Vaikai mano, kad suaugusiesiems neverta sakyti apie patyčias, apgailestauja S. Vizgaudienė. Tai pagrindžia ir tyrimai – pusė vaikų apie tai, kad iš jų tyčiojasi, pasisako draugams ir tik nedidelis procentas prasitaria tėvams.
Taip pat skaitykite
„Vadinasi, suaugusieji nežino apie savo vaikus, apie tai, ką jie išgyvena. Jei nežino, negali ir padėti. O patiems vaikams gana sunku su tuo susitvarkyti, nes nelygios jėgos – tas, kuris tyčiojasi, pajaučia jėgą ir pasirenka silpnesnius už save“, – teigia psichologė.
Tokią problematiką įžvelgia ir T. Kelpša. Jis svarsto, kad nors Lietuvoje nemažai dirbama, kad patyčių mažėtų, pagal jų kiekį Europoje dar pirmaujame. Gali būti, kad patyčias patiriantys vaikai bijo kalbėti ir pasakyti, kad iš jų tyčiojamasi, sako pašnekovas.
„Galbūt yra baimė, nes vaikai mano, kad jei nieko nedarysiu, patyčios praeis. Iš tiesų patyčios nepraeina, jos naikinamos tada, kai apie jas kalbama, kai joms pasipriešinama“, – tvirtina specialistas.
Patyčios mokykloje itin veikia
Kas turi keistis, kad situacija gerėtų? Pasak T. Kelpšos, reikėtų nelaukti mėnesio ar savaitės be patyčių – apie šią problemą būtų galima kalbėti jau mokslo metų pradžioje, sakyti mokiniams, kad tokie dalykai netoleruojami, kad visada galima pasikalbėti, kad vaikai jaustųsi taip, jog gali atsiremti, kam nors pasipasakoti.
Labai svarbu, kad mokyklose įsigalėtų požiūris, jog mes patyčių netoleruosime, priduria psichologas. Jo teigimu, dabar tarsi sakoma, kad patyčių netoleruosime, bet iš tiesų jas toleruojame. T. Kelpša įžvelgia ir mokyklų vadovų atsakomybės trūkumą.
„Būtų didelis pasiekimas, jei patyčios išnyktų ugdymo įstaigose. Nes vaikai labai daug laiko praleidžia mokykloje, darželyje, tai neatsiejamos vietos. Tai didžioji vaikų gyvenimo dalis, kuri formuoja ir jų požiūrį“, – tvirtina T. Kelpša.
Skatina agresiją, pasaulis tampa pavojinga vieta
Kalbėdamas apie tai, kaip patyčios veikia vaiką, T. Kelpša sako, kad poveikis visada bus neigiamas – tai skaudina ir žeidžia. Patyčias patyręs vaikas ateityje gali tyčiotis iš kitų, tapti agresyvesnis, linkęs į nusikalstamumą. Psichologo teigimu, ateityje tokie vaikai gali tapti nusikaltėliais, smurtauti prieš kitus – prieš savo partnerį, vaikus.
Anot psichologo, sumažėja ir vaiko savivertė, atsiranda kompleksų, vaikas gali nenorėti bendrauti, užsisklęsti savyje.
Vaikas, patiriantis patyčias, dažnai netiki, kad situacija gali pasikeisti, jaučia gėdą, nes negali apsiginti, aiškina S. Vizgaudienė. Ji sako, kad kartais vaikas jaučia ir kaltę, nes mano, jog patyčias kaip nors prisišaukė savo veiksmais, kad yra kaltas dėl patyčių, jaučia pažeminimą.
Toks vaikas jaučiasi vienišas, nebenori eiti į mokyklą ir dalyvauti įvairioje veikloje. Psichologė pasakoja, kad vaikas jaučiasi silpnesnis, atstumtas, bejėgis. Jei patyčios netrunka ilgai, tokie jausmai gali praeiti su nedidelėmis pasekmėmis, pavyzdžiui, tuo metu pablogėja dėmesingumas, gali nukentėti mokslai.
Jei patyčios trunka ilgiau, vaikui stiprėja nepasitikėjimo savimi jausmas, formuojasi vaizdas, kad kiti yra nedraugiški, o pasaulis – nemaloni ir galbūt pavojinga vieta, teigia S. Vizgaudienė. Pasak jos, gali atsirasti kompleksų, apima vienišumo, izoliacijos jausmas, tokie išgyvenimai gali daryti įtaką ir ateityje.
Ką daryti, jei tyčiojasi iš mano vaiko?
T. Kelpša sako, kad tėvai, pamatę, jog iš jų vaiko tyčiojamasi, turėtų į tai reaguoti. Psichologas ragina tokiais atvejais kreiptis į mokyklos bendruomenę, besityčiojančio vaiko tėvus.
„Apie tai reikia kalbėti, patyčias visada reikia stabdyti – jų negalima toleruoti, kad jos neįsigalėtų ir netaptų dar stipresnės“, – įsitikinęs T. Kelpša.
Anot S. Vizgaudienės, patyčias patiriančiam vaikui reikia iš karto padėti, kalbėtis su mokytojais, vadovais, spręsti, kaip jie galėtų laiku pastebėti patyčias ir pagelbėti.
„Svarbu patyčias sustabdyti laiku, padėti rasti tinkamų būdų, kaip su patyčiomis išbūti jas įveikiant, – ne iškentėti, bet kaip išmokti reaguoti, laikytis taip, kad neskatintų patyčių“, – sako psichologė.
Ką daryti, jei mano vaikas tyčiojasi?
Psichologas T. Kelpša pabrėžia, kad reaguoti turėtų ir tie tėvai, kurių vaikas tyčiojasi iš kitų. Apie tai su vaiku reikia kalbėti, sakyti, kad toks elgesys nederamas, kad taip kitas žmogus skaudinamas, sako T. Kelpša.
„Tėvai turėtų apie tai kalbėtis. Vieni drausminti, o kiti – ieškoti pagalbos būdų, kaip to išvengti. Tylėti ir nieko nedaryti negalima“, – akcentuoja psichologas.
Jam antrina S. Vizgaudienė: sužinoję, kad vaikas tyčiojasi, tėvai turėtų sunerimti ir atkreipti dėmesį į tai, kaip bendraujama tarpusavyje, su vaiku. Kalbėtis reikia ne per pykčio poziciją, o per pozityvią patirtį – rodyti vaikui, kad yra kitų bendravimo būdų, pabrėžia psichologė.
„Svarbu stengtis suprasti, kodėl jis taip elgiasi, kodėl tokiu būdu ko nors siekia, bandyti suprasti, koks vaiko poreikis nepatenkintas. (...) Galbūt nepatenkintas saugumo, bendravimo, socializacijos poreikis. Reikėtų atkreipti dėmesį, kaip vaikui rodyti pozityvius bendravimo būdus. Žinoma, aiškiai komunikuoti, kad tai netoleruotina, kad jis neturi taip elgtis, – tokia žinutė turi būti labai ryški“, – išskiria S. Vizgaudienė.
Kviečia išmokti sukurtą šokį
Prie tarptautinės iniciatyvos prieš patyčias prisideda ir LRT bei laidos „Tūkstantmečio vaikai“ kūrėjai. Europos transliuotojų sąjungos (angl. European Broadcasting Union, EBU) tarptautinės vaikų draugystės iniciatyva „Say Hi“ kartu su kitais visuomeniniais transliuotojais iš Europos bei Japonijos kviečia vaikus būti draugiškus vieni kitiems, priimti kiekvieno išskirtinumus ir visiems kartu atlikti bendrą dainą bei šokį, simbolizuojančius pakantumo ir draugystės idėjas. Lietuvoje šios kampanijos šūkis – MATAU TAVE.
Taip pat skaitykite
Akcijos kulminacija taps lapkričio 12-ąją vienu metu transliuojama visų iniciatyvos dalyvių Europoje ir Japonijoje atliekama daina ir šokis. Tarptautinei akcijai Norvegijos visuomeninio transliuotojo NRK užsakymu buvo sukurta daina „Ser Deg“ (liet. „Matau tave“).
Vaikai kviečiami išmokti šokį, nusifilmuoti, kaip jį atlieka, o vaizdo įrašus siųsti el. paštu matautave@lrt.lt arba pasidalyti jais socialiniuose tinkluose su grotažymėmis #matautave ir #sayhi. Dėl COVID-19 situacijos prašome nesiburti į dideles grupes ir laikytis visų saugumo reikalavimų.
Lapkričio 12 dieną 13 val. LRT TELEVIZIJA transliuos visą Europą sujungsiantį šokį ir kvies prie jo prisidėti vaikų ugdymo įstaigas.
Šokio pamokos įrašas:
Kaip atrodome Europos kontekste?
Birželį skelbtas PSO tyrimas rodo, kad Lietuva pagal vaikų ir paauglių patyčias pirmauja tarp Europos ir kai kurių kitų valstybių. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2018-aisiais patyčias mokykloje patyrė beveik trečdalis 11–13 metų paauglių, o iš kitų tyčiojasi kas ketvirtas berniukas bei maždaug kas septinta mergaitė.
Taip pat skaitykite
Tyrimas parodė, kad didžiausias patyčių lygis yra tarp trylikamečių: patyčias patiriantys nurodė 32 proc. berniukų ir 31 proc. mergaičių, vienuolikmečių grupėje šie rodikliai atitinkamai siekia 29 ir 26 proc., penkiolikmečių – 26 ir 21 proc.
Pagal tyčiojimosi iš kitų rodiklį Lietuva taip pat pirmauja – šalį tik vienuolikamečių amžiaus grupėje aplenkė Moldova. Lietuvoje trylikamečių grupėje dalyvavę patyčiose nurodė 24 proc. berniukų ir 17 proc. mergaičių, penkiolikmečių grupėje šie rodikliai atitinkamai siekė 30 ir 15 proc., tarp vienuolikmečių – 20 proc. ir 11 proc.
Kas ketverius metus PSO inicijuojamas tyrimas atliktas 45 valstybėse, moksleivių buvo klausiama, ar jie patyrė patyčias ir ar patys dalyvavo jose per pastaruosius keletą mėnesių.
Palyginti su 2014-ųjų duomenimis, ryškiausiai sumažėjo patyčias patyrusių berniukų: vienuolikmečių kategorijoje rodiklis sumažėjo nuo 35 iki 29 proc., trylikmečių – nuo 31 iki 24 proc., penkiolikmečių – nuo 29 iki 26 proc.
Sąrašo viršuje, įvertinus visas amžiaus grupes, taip pat yra Latvija, Moldova, Ukraina, Bulgarija, Estija, Rusija, Anglija.
