Lietuvoje

2020.10.13 17:43

Jaunas mokytojas pirštu bedė į baime apaugusią švietimo problemą: politikai kalba apie liftus, o esmė kitur

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.10.13 17:43

Meilės Lukšienės premija apdovanotas 26 metų mokytojas Arturas Adamas Markevičius kasdien stato tiltus tarp krantų, kurie vienas kito bijo. Bet per kiek daugiau nei dvejus pastaruosius metus jis jau patyrė, kad kai tie krantai susieina, baimė išsisklaido.

„Aš nesu kuo nors geresnis už kitus mokytojus. Neduok Dieve, jei taip kas nors pagalvotų. Be kolegų palaikymo nieko nebūtų buvę. Tai viso mūsų kolektyvo nuopelnas“, – apie tai, kad jam teko šiemetinė premija, kuri teikiama jauniems pedagogams, sakė A. A. Markevičius.

Nors mama pedagogė nelinkėjo būti mokytoju, A. A. Markevičius šį rugsėjį pradėjo trečius metus mokykloje. Mokykla, kurioje jis dirba, yra neįprasta. Arturas Adamas Vilniaus Šilo specialiojoje mokykloje sutrikusios raidos vaikus moko prisitaikyti prie juos supančio pasaulio.

Jis gerai pamena savo pirmą darbo dieną. Tądien ką tik iškeptas pedagogas manė, kad tai būsianti ir paskutinė jo diena mokykloje. Tačiau dabar jis gerai supranta, ko bijo visuomenė bendraudama su kitokiais žmonėmis.

„Nesijaučiu vertas šio apdovanojimo. Sutikau, kad mokykla mane deleguotų, iš didelio noro, kad daug žmonių, valdžia, viršūnės išgirstų apie įtraukųjį ugdymą, integracijos svarbą. Kad kiti suprastų, kad tai įmanoma.

Yra valstybės nutarimas, kad nuo 2024 metų mokyklos priimtų vaikus pagal gyvenamąją vietą, nepriklausomai nuo to, ar jie normalios, ar sutrikusios raidos, ar turi negalią. Politikai apie tai diskutuoja tokiu lygmeniu: kiek tam reikia pinigų, kiek reikia liftų, kad reikia paplatinti koridorius. Man norėjosi, kad jie išgirstų kitą aspektą – žmogiškąjį.

Šis apdovanojimas reiškia mūsų idėjos, kurią mes bandome įgyvendinti, įvertinimą“, – savo užmojį atskleidė A. A. Markevičius.

Taip pat skaitykite

Tikėjosi aukštų diskusijų, bet gavo svarbesnę misiją

Kai Vilniaus universitete visuomenės sveikatos mokslus baigęs, o Varšuvoje bioetiką studijavęs A. A. Markevičius baigęs „Renkuosi mokyti“ kursus sulaukė pasiūlymo dirbti etikos mokytoju ir popamokinės veiklos auklėtoju Šilo specialiojoje mokykloje, jis sutriko.

Vaikinas tikėjosi dirbti įprastoje mokykloje ir su vyresniais mokiniais kalbėtis apie sudėtingus etikos dalykus, diskutuoti. Ilgainiui jis perprato, kad netikėtai tekusi misija galbūt net svarbesnė – tiesti ribotų galimybių vaikams kelią į pasaulį ir statyti tiltus tarp tų vaikų ir jiems atšiauraus išorinio pasaulio.

„Iki šiol esu įsitikinęs, kad svarbesni yra tie paprasti dalykai. Mūsų, mokytojų, darbas padėti vaikams suprasti save, suprasti aplinką. Antraip mūsų mokyklos vaikai nepatirtų pasaulio grožio ir neatrastų savęs“, – paaiškino Arturas.

Pačią pirmą darbo dieną Šilo mokykloje Arturą vienas mokinys apmėtė smėliu. Jaunas pedagogas sutriko, manė, kad tai yra normalu, bet po įtemptos dienos jis buvo tikras, kad kitą dieną nebepravers klasės durų. A. A. Markevičius kurį laiką slėpė nuo savo kolegų, kad yra sutrikęs, neišmano, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tačiau vos prabilęs sulaukė gūsio naudingų patarimų. Dabar jis pats jau pataria kitiems – derina darbą mokykloje ir „Renkuosi mokyti“ komandoje.

Jis gerai pamena savo pirmą darbo dieną. Tądien jis manė, kad tai būsianti ir paskutinė jo diena mokykloje.

„Per tuos metus man nekilo mintis išeiti už švietimo lauko ribų. Manau, kad būtina išsaugoti gyvą santykį su mokykla, mokiniais. Antraip gali nutikti, kad mokyklos vaizdas man taptų atitrauktas nuo realybės“, – sakė Arturas.

Baimę tirpdė patirtis

Kaip aiškino pedagogas, vaikams, kurių raida įprastinė, būdingas savaiminis smalsumas, jie augdami pamato pasaulio mozaiką, įvairius jo aspektus. Jei vaiko raida sutrikusi, jei tai protinė negalia, elgesio, emociniai sutrikimai, tada pastebėti pasaulį, jo virsmą yra sudėtingiau.

„Pirma, tos galimybės sumažėja iš vidaus, bet ir pats pasaulis, visuomenė nori nuo tokių vaikų atsiriboti, nes mano, kad tai galėtų būti pavojinga, nesaugu, nesmagu, nereikalinga. Tai dirbtinis barjeras, jis nepadeda sutrikusios raidos vaikams pažinti to, ką pažinti jie nori.

Nežinojimas kelia nerimą ir baimę, kad vaikas man kažką ne taip padarys, ar baimę, kad aš jam kažką ne taip padarysiu, kad nuskriausiu. Taip jaučiausi pirmomis darbo dienomis. Todėl suprantu, kad ir nemenka dalis visuomenės taip jaučiasi“, – apibūdino Arturas.

Kaip jis pats jaučiasi dabar, pradėjęs trečius metus mokykloje?

„Vis ugdausi supratimą, kad eisime mažais žingsneliais, ir tie žingsneliai yra kur kas veiksmingesni, nei noras padaryti staigų perversmą“, – savo jauseną apibūdino A. A. Markevičius.

„Dabar gerokai daugiau ramybės ir gerokai mažiau baimės. Ne todėl, kad viską žinau ir suprantu, ne todėl, kad niekas mokykloje manęs nebestebina ir nebevargina. Iki šiol ir stebina, ir vargina. Iki šiol būna momentų, kai neišmanau, kaip spręsti problemą ir padėti savo mokiniui. Bet išmokau ir vis dar mokausi į įvairius dalykus žiūrėti ramiau. Vis ugdausi supratimą, kad eisime mažais žingsneliais, ir tie žingsneliai yra kur kas veiksmingesni, nei noras padaryti staigų perversmą.

Nenoriu pasakyti, kad sumažinau lūkesčius, bet į lūkesčius pažiūrėjau kitaip“, – savo jauseną apibūdino A. A. Markevičius.

Iš pradžių vaikus kaustė baimė

Ieškodami savo vaikams kelių į visuomenę Šilo specialiosios mokyklos pedagogai prieš porą metų ėmėsi pokyčio projekto. Būtent šį darbą labiausiai ir įvertino Meilės Lukšienės premijos nominantų vertinimo komisija.

Šio projekto metu bendravo Šilo specialiosios mokyklos pradinukai ir bendrojo ugdymo mokyklos trečiokai.

„Kūrėme bendras veiklas mūsų mokiniams ir bendrojo ugdymo mokyklos vaikams. Iš pradžių vaikai kartu žaisdavo, varžydavosi estafetėse, eidavo į žygius. Paskui po truputį ėjome prie pamokos struktūros, mokėmės įvairių naujų dalykų. Šis projektas buvo „Renkuosi mokyti“ programos dalis“, – pasakojo Arturas.

Kaip per projektą keitėsi vaikai?

„Iš pradžių buvo justi baimė, bendrojo ugdymo mokyklos vaikai stovėjo kone prilipę prie sienų, jie išsigandę sakė: „Čia nenormalūs vaikai, ką mes su jais darysime?“ Mačiau paniką jų akyse“, – neslėpė pedagogas.

Taip pat skaitykite

Arturui ypač įstrigo vienas berniukas, kuris, buvo akivaizdu, išgyveno itin didelę įtampą.

„Supratau, jei jo ko nors paklausiu, jis tiesiog pabėgs. Visą dieną jis tik stebėjo. O kai, pasibaigus pirmai dienai, atėjo laikas atsisveikinti, jis priėjo ir pasakė, kad norėtų darsyk atvažiuoti ir pamėginti pažaisti su mūsų vaikais. Ir tas vaikas atvyko“, – kad ir nedidele, bet pergale džiaugėsi Arturas.

Jis neslėpė, kad mokytojai labai nerimavo, kaip viskas klostysis.

„Nerimavome, kad kas nors vyks ne taip. Ir įvykdavo. Tai, kas vyksta, tikrai nepriminė tobulo paveiksliuko. Bet tai buvo mokymosi procesas.

Sudėtinga vaiką išmokyti matematikos, lietuvių kalbos, istorijos, bet dar sudėtingiau išmokyti santykių su kitais žmonėmis. Tiek mūsų vaikai, tiek tie, kurie neturi raidos sutrikimų, baigę mokyklą, išeis į gyvenimą, kur matys labai skirtingus žmones. Svarbu, kad jie tai priimtų.

Tarkim, aš pats, būdamas mokinys, viso to negalėjau patirti. Turėjau įvairių klasės draugų, tokių, kurie patirdavo mokymosi sunkumų, bet tikros negalios, kitokių vaikų nemačiau, jie buvo kažkur paslėpti. Labai svarbu, kad mes, kaip visuomenė, pakeistume mąstymą, nors tai ir sunku“, – savo ir kolegų siekį apibrėžė Arturas.

Po metų projekte dalyvavę vaikai vėl susitiko. Kaip pasakojo A. Markevičius, prabėgus laikui, kai buvo filmuojamas susitikimas, vaikai elgėsi jau visai kitaip.

Arturas vienu didžiausių savo darbų vadina tai, kad jis moko vaikus svajoti, apibūdinti žodžiais ar piešiniais, ko jie nori.

„Tuomet mes darėme tą patį, ką ir pirmąją susitikimo dieną. Vaikai jau nebebijojo būti mišriose grupėse, vienas kitą palaikė per estafetes. Kai mūsų vaikai norėjo ką nors parodyti, mūsų svečiai nebebijojo eiti kartu. Turbūt jiems dabar keista, kodėl tada negalėjo paimti už rankos kitokio vaiko. Nežinojimas, nepažinimas susiaurina mūsų mąstymą, padaro priešais. Kas yra normalu, kas yra nenormalu? Kai ko nors nežinome, mums tai ir atrodo nenormalu. Kuo visuomenė labiau pasirengusi gyventi laisvai, tuo labiau ji atvira sėkmei“, – savo patyrimais dalijosi A. A. Markevičius.

Skatina dalytis svajonėmis

Arturas vienu didžiausių savo darbų vadina tai, kad jis moko vaikus svajoti, apibūdinti žodžiais ar piešiniais, ko jie nori.

„Ir kaip yra skaudu, kai suvoki, kad ta svajonė neišsipildys. Bet juk galima vaikams leisti bent jau paragauti tos svajonės. Tarkim, mūsų vaikas svajoja būti mokytoju, juk jis mato, kaip dirba mūsų mokytojai, tad nori būti kaip jie. Jis apie tai svajoja nemokėdamas skaityti ir rašyti. Bet juk galima nueiti į pamoką pas mažesnius vaikus ir kartu su jais piešti, pabūti mokytojo padėjėju.

Taip pat skaitykite

Arba turėjome mokinį, kuris svajojo būti virėju. Jis turbūt netaps virtuvės šefu, bet mokykla sudarė galimybę jam atlikti praktiką kavinėje „Pirmas blynas“. Jis nedarė ten kažko labai sudėtingo, bet jam pats buvimas virtuvėje buvo svarbus“, – apie mažus, bet svarbius žingsnius pasakojo mokytojas.

Jis kaskart iš naujo pasitvirtina, kad svajoti yra itin svarbu. Arturas papasakojo neseną savo patirtį. Per etikos pamoką mokiniai iš „Lego“ detalių turėjo sukurti tai, apie ką svajoja, nepriklausomai nuo to, iš kur būtų galima tai gauti ar kiek tai kainuoja.

„Iš pradžių jie bandė kurti planšetę ar telefoną. Dėliodami tuos daiktus jie mokėsi ir dalytis detalėmis, suprasti, kad ne viskas yra jų vienų, kad reikia paprašyti, prieiti prie kito. Tai smulkmenos, bet svarbios. Paskui jie susimąstė ir vietoj telefonų konstravo namus ar šunį. Bandėme aptarti, ką jie daro. Paaiškino, kad didelio namo reikia šeimai, draugams, kad čia bus šilta. O šuo reikalingas, nes nori turėti draugą. Taip apibūdina savo pojūčius, kurių jie nemoka nusakyti žodžiais.

Kai jie tau leidžia suprasti, kad nori turėti draugą, kalbiesi, kaip galima susidraugauti, kaip galima prieiti prie kito žmogaus, kad negalima nepatikus išsyk supykti. Tai kasdienių situacijų pagavimas, tai jų pasitikėjimo savimi stiprinimas. Specialiųjų poreikių vaikai dažnai linkę save nuvertinti“, – pasakojo Arturas.

„Politikai apie tai diskutuoja tokiu lygmeniu: kiek tam reikia pinigų, kiek reikia liftų, kad reikia paplatinti koridorius. Man norėjosi, kad jie išgirstų kitą aspektą – žmogiškąjį. Šis apdovanojimas reiškia mūsų idėjos, kurią mes bandome įgyvendinti, įvertinimą“, – sakė A. A. Markevičius.

Dirbdamas su sutrikusios raidos vaikais jis kasdien mokosi suprasti ir nesmerkti.

„Aš dažnai matau, kaip mano mokiniams, kurie gali spjauti, pastumti mokytoją, yra skaudu, kad jie taip elgiasi. Jiems skaudu, kad jie taip daro. Tarkim, vaikas per pamoką išmėto daiktus, klasėje kyla chaosas, jis verkia, nes jam pačiam baisu, kad jis taip daro. Iš pradžių man buvo sunku tai suprasti“, – atviravo Arturas.

A. A. Markevičius kiekvieną savaitę su savo vaikais leidžiasi į išvyką – į viešą vietą, ten mokosi, kaip ten reikia elgtis.

Kai kurie jo mokiniai, įsitikinęs Arturas, galėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklą. Tačiau nemažai daliai tai taptų sunkiai įveikiamu išbandymu, bent jau kol kas.

„Mūsų mokinių sutrikimų spektras labai platus. Yra vaikų, kurie sunkiai reaguoja į aplinką, neatpažįsta savo tėvų. Bet yra vaikų, kurie viską supranta. Aš kol kas nežinau atsakymo, ar reikėtų naikinti specialiąsias mokyklas. Manau, kad privalu labai atsakingai žiūrėti, ar vaikas galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. Daug mūsų mokinių tokioje mokykloje patirtų pažeminimą, stresą. Tad pasirengimas įtraukiajam mokymui susijęs ne su liftais, ne su specialistų gausa, bet su mūsų visų požiūriu“, – kalbėjo A. A. Markevičius.

Anot jo, derėtų ir specialistus rengti kitaip, mat neretai specialiosios pedagogikos aukštosiose mokyklose mokoma formaliai.

Savanoriaudamas hospise gavo didelę dovaną

Specialioji mokykla – ne pirmoji sudėtingo darbo vieta A. A. Markevičiaus gyvenime. Kadaise Arturas savanoriavo hospise Vilniuje ir Varšuvoje – bendraudavo su sunkiais onkologiniais ligoniais.

„Paauglystėje maniau ir mano aplinka taip manė, kad būsiu mokslininkas, laboratorijoje kursiu stebuklus. Maniau, kad žmonės man yra nereikalingi. Bet mąstydamas, ką galėčiau veikti gyvenime, supratau, kad santykiai su žmonėmis man labai svarbūs, tai mane veda į priekį“, – apibūdino mokytojas.

Jį įkvepia ir mamos, kuri drauge yra ir kolegė, žodžiai: „Džiaugiuosi, kad tu gerai jautiesi tokioje sudėtingoje erdvėje.“

Tuomet, prieš kelerius metus, jis pradėjo ieškoti galimybių susitikti su įvairiais žmonėmis. Tarkim, į onkologinių ligonių hospisą jis ėjo dirbti norėdamas susitikti žmones, kurie žino greitai mirsiantys, jam buvo svarbu išgirsti, ką šie žmonės kalba apie gyvenimą ir mirtį.

„Jie mane mokė, man tai buvo viena didžiausių dovanų. Nemėginu ieškoti sudėtingesnio kelio, nesiekiu kankintis, nesirenku kankinio vaidmens. Bet tokia aplinka mane praturtina, man suteikia galimybę pažinti, koks yra žmogus“, – sakė pedagogas.

Jį įkvepia ir mamos, kuri drauge yra ir kolegė, žodžiai: „Džiaugiuosi, kad tu gerai jautiesi tokioje sudėtingoje erdvėje.“

„Ji turėjo galvoje ne tik specialiąją mokyklą, bet išvis švietimą. Man jos žodžiai labai svarbūs, nes ji pati yra labai gera mokytoja“, – sakė Arturas.

Populiariausi

Aurelijus Veryga

Lietuvoje

2020.11.27 12:02

Dvi žinios iš Verygos: keisis izoliacijos tvarka jau persirgusiems COVID-19 ir nerimas dėl augančio mirčių skaičiaus griežtesnė tvarka gresia ugdymo ir prekybos sektoriams; atnaujinta 13.02

14
Aurelijus Veryga

Lietuvoje

2020.11.27 07:43

Veryga apie tai, kaip sutiksime Kalėdas: esu labai skeptiškas, kad pavyks išsisukti vien rekomendacijomis COVID-19 audinių ūkyje „kelia nerimą“, laukiama veterinarinių išvadų