Lietuvoje

2020.02.06 05:30

Didysis kalbos inkvizitorius turi už ką išbarti ir Vilniaus savivaldybę, ir Dalią Grybauskaitę

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.02.06 05:30

Mėnesį Valstybinei kalbos inspekcijai (VKI) vadovaujantis literatas Audrius Valotka pabrėžė, kad mūsų, piliečių, kalbai jis didelių pretenzijų neturi, jaunimo dėl esą sumenkusios kalbos nekeikia, bet turi už ką išbarti Vilniaus savivaldybę ar pakritikuoti Dalią Grybauskaitę.  

Kai abu tėvai yra lituanistai, o ir pats nerauki nosies palinkęs prie redaguojamo teksto, jau aštuntoje klasėje mokytoja tavo diktante neranda nė vienos klaidos, vargu ar turi kitokį pasirinkimą – tik eiti jau pramintu taku. Naujasis VKI viršininkas A. Valotka kadaise pasirinko lietuvių filologijos studijas, tačiau į šias pareigas ėjo vingiuotais keliais ir nuklysdamas į šalikeles.

– Kalbininkai dažnai vadinami kalbos prievaizdais, kurie akylai stebi, kaip mes kalbame, skaičiuoja klaidas ir išsitraukia botagą, jei kalbame prastai. Jūsų neerzina toks epitetas?

– „Kalbos prievaizdai“ išsyk paskatina mintį, kad prieš mane yra kalbos baudžiauninkai. Tiesa, lietuvių baudžiauninkų mentalitetas vis dar yra stiprus, vis ieškome ponų aplinkui. Bet daug solidžiau skambėtų, jei būčiau vadinamas didžiuoju kalbos inkvizitoriumi.

Tai būtų jėga (šypsosi).

– Jei jūs esate inkvizitorius, kas esu aš, paprasta kalbos vartotoja?

– Dora parapijietė arba eretikė.

Taip pat skaitykite

– Jūsų akimis, ar to kalbinio eretiškumo mūsų bendruomenėje yra daug?

– Mažai. Kelias savaites dirbu Kalbos inspekcijoje ir matau, kad reakcijos į Inspekcijos pastabas dažniausiai yra pozityvios. Kai Inspekcija nusiunčia raštus, nurodymus, beveik niekada nekyla sunkumų. Parašėme – pataisė, paprašėme – sureguliavo.

Jei pažiūrėtumėte Kalbos inspekcijos ataskaitas, kurios skelbiamos viešai, pamatytumėte, kad visoje Lietuvoje per metus skiriamos vos trys keturios baudos. Kodėl? Baudos skiriamos tik tada, kai yra išnaudotos kitos teisinės galimybės, kai akivaizdus visiškas teisinis nihilizmas.

Toks mažas skaičius baudų rodo, kad mūsų piliečiai rūpinasi kalbos dalykais. Beje, mus dažnai vadina kalbos gestapu. Bet taip vadinti, manau, rodo fantazijos stoką.

– Išties viskas taip gerai?

– Yra vienas kitas sudėtingesnis sektorius. Tai Vilniaus miesto viešieji užrašai. Čia visko pasitaiko. Situacija nėra gera, ji tokia, sakyčiau, vidutinė. Bet, mūsų stebėsenos duomenimis, ji neblogėja.

Kitas dalykas – reklamos kūrėjai jaučiasi nuskriausti, įžeisti. Sako: mūsų užsakovai gavo nurodymą iš Inspekcijos pataisyti klaidą reklamoje, tas dešimtgubai ant mūsų nukrito, ir kaip tai buvo nemalonu. Reklamos kūrėjai yra aktyvūs, labai kūrybiški žmonės. Aš jų vietoje irgi prastai jausčiausi, jei mano žioplą ar neraštingumo klaidą pastebėtų ir raštas nukeliautų ne man, o užsakovui, klientui.

O šiaip lietuviai suvokia, kad kalba reikia rūpintis. Lietuvoje pasirinkta aktyvi kalbos politika, ji nėra laukianti, delsianti, gaištanti. Stipraus pasipriešinimo kalbos reikalams nejusti.

Kai Lietuvoje buvo sunkūs laikai, 1992–1993 metai, nebegalėjau išgyventi dirbdamas institute, tad išėjau dirbti į restoraną barmenu.

– Už ką vis dėlto tenka bausti?

– Mūsų dėmesio sulaukia prekybos įmonės, parduotuvės. Jų viešieji užrašai turėtų būti valstybine kalba. Tarkime, pakabina didžiulį užrašą „Sale“. Jis toks galėtų būti tik tokiu atveju, jei šalia jo, virš jo yra ne mažesnis atitinkamas užrašas lietuvių kalba. Mes siunčiame nurodymą tai pakeisti, papildyti lietuvišku užrašu ar išvis pašalinti.

Inspekcijoje turime šešias inspektores, o visoje Lietuvoje yra 60 savivaldybių, jose yra mažiausiai po vieną inspektorių. Savo teritorijoje reikalus tvarko vietos inspektoriai. Ir jie nelinkę bausti. Jau seniai gaji nuostata konsultuoti, patarti, o ne bausti.

– Išskyrėte Vilniaus viešuosius užrašus kaip keliančius bene daugiausia keblumų.

– Vilnius pirmiausia yra tarptautiškiausias Lietuvos miestas. Čia turistai, ambasados, čia yra bene trečdalis Lietuvos verslo. Turbūt tai ir yra svarbiausios priežastys.

Dar viena priežastis – tai, kad Vilniaus savivaldybė yra turbūt vienintelė, su kuria neįmanoma pasikalbėti apie kalbos reikalus. Jie ignoruoja visas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, mūsų Inspekcijos pastangas.

Tarkime, neseniai kartu su Kalbos komisija surengėme susitikimą Vilniaus savivaldybėje. Iš administracijos atėjo tik kalbos tvarkytojos, o iš Tarybos – vienas žmogus, nors kvietimus siuntėme daug kam.

Ir tai yra ne vienos dienos padėtis, tai pastarųjų metų situacija. Savivaldybės vadovai deklaruoja, kad dėl lietuvių kalbos Vilniuje viskas yra puiku, nieko daryti nereikia. Toks yra jų požiūris į kalbos reikalus.

Iš kitur atvykę žmonės pastebi ir stebisi, kiek pas mus daug angliškų užrašų. Gal taip yra todėl, kad mes įsivaizduojame, kad kuo panašesni būsime į kitą pasaulį, tuo būsime įdomesni turistams. Aš taip nemanau. Abejoju, ar turistai skuba į mūsų Senamiestį pasižiūrėti angliškų užrašų.

Ar dėl to mes daromės jiems įdomesni? Tarkime, Kaziuko mugėje pardavinėjamos lentelės su išdegintais žodžiais „Laimė“, „Džiaugsmas“, turistai paklausia, ką tai reiškia, ir perka. Ar jie pirktų tokias su angliškais užrašais? Abejoju.

Mes esame įdomūs tuo, kad esame skirtingi.

Dar vienas dalykas, kodėl mažoka lietuvių kalbos Vilniaus erdvėse, – mąstymo inercija. Atidariau kavinę ar restoraną, ir pirma mintis – reikia pavadinti angliškai. Antai mūsų inspektorė, pamačiusi anglišką užrašą, užėjo, paklausė, kodėl pavadinimas šia kalba. Jokio motyvo negali pasakyti tie žmonės.

Taip pat skaitykite

Tarkim, „Stikliai“ gyvuoja jau trisdešimt metų ir tai netrukdo verslui. Manau, dažnai mus veikia inercija ar fantazijos stoka.

Taip pat skaitykite

– Daugiausia kalbate apie anglų kalbos įtaką mums. Vilnius ir Vilniaus kraštas jaučia ir kitų kalbų įtaką. Tarkim, gatvių lentelės lenkų kalba sulaukė nemažai kritikos.

– Kai dėl to vyko diskusija, buvau tolokai nuo viso šito. Tad ryškesnės pozicijos nesu susiformavęs. Bet manau, kad mums nereikėtų nukrypti į ortodoksišką sustabarėjimą: visur ir visada vien lietuvių kalba ir jokios kitos nereikia.

Vilnius yra labai sudėtingos istorijos miestas ir mes turėtume tausoti, branginti istorijos ženklus. Lygiai, kaip kad vyko diskusijos dėl Generolo Vėtros lentelės. Tai yra istorijos ženklai, istorija buvo visokia – ir graži, ir negraži, ir gera, ir bloga.

Lygiai tas pat ir dėl lenkiškų ar rusiškų pavadinimų. Jei jie turi istorinę svarbą, kažkuo mums brangūs, galėtume kalbėti apie istorijos ženklus. Nors tai ir praskiestų mūsų lietuvišką peizažą Vilniuje, nemanau, kad padarytų žalos lietuvių kalbai. Mano požiūris būtų centristinis.

– Vilniuje yra restoranas „Carskoje selo“, šalia iškabos nėra vertimo.

– Kaip pilietis į šią iškabą žvelgiu rūsčiai susiraukęs, bet kaip valdininkas nieko negaliu padaryti, nes tai prekės ženklas.

– Kitas dalykas – vardų, pavardžių rašymas originalo kalba. Kad ir teismą pasiekęs Darjušo Lavrinovičiaus noras dukterį pavadinti Leyla. Ką manote apie tokius atvejus?

– Ši sritis yra sudėtinga, mat, viena vertus, yra žmogaus teisės, o vardo ir pavardės teisės yra labai asmeniškos. Kita vertus, yra viešasis interesas. Mano kolega Antanas Smetona sako, kad pavardė priklauso žmogui, o galūnė, rašyba priklauso tautai. Tiesiog reikia protingo balanso.

– O originalo kalba pasuose užrašytos pavardės, tarkim, lenkiškai?

– Jei pavardės perrašomos iš kitų dokumentų, tarkim, susituokus, esu įsitikinęs, kad žmonės turi teisę išsaugoti originalią rašybą.

– O gimus?

– Reikia pagalvoti, savo kailiu to nepatyriau. Atvirai pasakysiu, dar nežinau.

– Kaip jūs, literatas, užsimanėte atsidurti šiame poste?

– Literatas buvau, kai baigiau Vilniaus universitetą, dirbau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Apgyniau disertaciją apie informacinę mįslių struktūrą.

Paskui keliolika metų dirbau verslo srityje. Buvau konsultantas, padedantis gauti pinigų iš įvairių fondų. Vieną gražią dieną senas bičiulis Antanas Smetona pasakė: „Vis tiek tavo širdis yra universitete.“ Tada ir nuėjau dirbti į Filologijos fakultetą. Mano verslo patirties ten labai tuo metu reikėjo.

Bet kai dirbi akademinėje aplinkoje organizacinį darbą, nesi savas tarp savų. Kartą Kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė paklausė, ar galėčiau vesti kalbos kultūros pratybas. Aš ėmiausi. Tada prireikė kalbos redagavimo kurso, susikūriau ir tokį. Tuomet profesorė Regina Koženiauskienė pasiūlė vesti retorikos kursą.

Taip po truputėlį įsisukau į Lietuvių kalbos katedros darbą ir perėjau prie kalbininkų. O kalbos politikos reikalai man visuomet buvo įdomūs. Esu išaugęs tokioje aplinkoje. Mano tėvas buvo „Vagos“ leidyklos redaktorius, Rašytojų sąjungos narys. Nuo vaikystės nuolat girdėjau apie kalbą, nuo kokios aštuntos klasės rašiau be klaidų.

Tad kai paskelbė konkursą užimti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pareigas, dalyvavau. Laimėjau.

– Kokiame versle jūs sukotės?

– Kai Lietuvoje buvo sunkūs laikai, 1992–1993 metai, nebegalėjau išgyventi dirbdamas institute, tad išėjau dirbti į restoraną barmenu. Paskui dirbau išorinės reklamos įmonėje, didelius stendus gaminome, kelerius metus dirbau Lietuvos inovacijų centre – tai buvo Jungtinių Tautų projektas.

Taip pat skaitykite

Paskui pažįstami pakvietė vadovauti maisto gamybos firmai. Gaminome želes, kisielius.

Bet ilgainiui pajutau, kad darosi nuobodu. Išėjau į konsultacinį darbą, tuomet Lietuvoje pradėjo rastis įvairių fondų, horizonte matėme, kad ateina stambūs struktūriniai fondai. Įmonėms reikėjo, kad kas nors pakonsultuotų. O aš tokios patirties įgijau dirbdamas Inovacijų centre. Numigravau iki aukštesnių pozicijų vienoje inžinerinių įmonių grupėje, veikiančioje Lietuvoje, Latvijoje ir Rusijoje. Kai įmonių grupė atsidalijo, man pasiūlė tapti vienos įmonės administracijos direktoriumi.

Esu dirbęs ir didelės advokatų kontoros personalo vadovu. Bet galų gale grįžau ten, kur mano širdis.

Apie kalbą mes šnekame kaip apie žmogų – kalba skriaudžiama, atgimsta, miršta, švari, nešvari kalba. Išgryninta kalba yra vertinama. Bet yra ir kitas dalykas: kalba egzistuoja visose sferose, ir jei mes mėginsime iš šono, prievarta valyti kalbą, kalbininkų supratimu, kils pasipriešinimas.

– Kiek metų tas nuklydimas truko?

– Tai užtruko ilgai. Nuo 1992 iki 2009 metų.

– Į jūsų rankas universitete patenka vakarykščiai mokiniai. Jaunoji karta dažnai sulaukia kirčių, kad jų kalba sumenkusi. O kaip jūs vertinate studentų kalbą, iškalbą?

– Svarbiausia, kad žmonės susikalbėtų. Kuo mes labiau rūpinamės formomis, kuriomis to pasiekiame, tuo didesni esame kalbos gurmanai. Nemanyčiau, kad dabartiniai studentai nesugeba susikalbėti. Tiesiog kalba keičiasi, ji tampa labiau fragmentuota.

Vyresnioji karta gal ir norėtų, kad vaikai kalbėtų ilgais sakiniais, periodais su kylančiomis ir krintančiomis intonacijomis, kaip kad Kristinos Sabaliauskaitės knygose.

Kai tie vaikai paaugs iki 40 metų, jų kalba pasikeis.

Beje, pažiūrėkime, kaip anksčiau kalbėjo mūsų vyresnės kartos politikai. Prisiminkime, kaip kalbėjo Dalia Grybauskaitė per savo pirmąją kadenciją. Tai buvo tragiška. Vienas žodis – sakinio pabaiga. Tai buvo prastos retorikos pavyzdys, bet paskui prezidentė išmoko.

Apie kalbą mes šnekame kaip apie žmogų – kalba skriaudžiama, atgimsta, miršta, švari, nešvari kalba. Išgryninta kalba yra vertinama. Bet yra ir kitas dalykas: kalba egzistuoja visose sferose, ir, jei mes mėginsime iš šono prievarta valyti kalbą pagal kalbininkų supratimą, kils pasipriešinimas.

O grožinė literatūra yra sritis, kur valstybė pernelyg neturėtų savo letenos kišti. Ten turi būti laisvė. Kaip ir privačioje kalboje.

– Mėnuo, kai vadovaujate Inspekcijai. Ausis ir akis tapo aštresnės per tą laiką? Vis dažniau išgirstate ir pamatote ką nors netaisyklinga?

– Ausis – ne, nes visada tokius dalykus gerai girdėjau. O akis – taip. Eidamas per miestą naujai matau viešuosius užrašus.

Bet manęs neerzina. Kalba reikia žaisti.