Lietuvoje

2020.01.19 19:54

Valdas Adamkus: ekologinį auklėjimą reikia įvesti mokyklose

„visuomenė laikoma kvaila, nieko nesuprantančia“
Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2020.01.19 19:54

„Einama, tikrinama ir nieko nerandama. Klausykite, čia yra įžeidimas visuomenės, nes visuomenė laikoma, atsiprašau, kvaila, nieko nesuprantančia, o mes pinigus „kalame“ ir teršiame, nesiskaitydami su jokiais įstatymais“, – LRT sako prezidentas Valdas Adamkus, komentuodamas skandalingą taršos Klaipėdoje istoriją. Anot jo, „kol nebus visuomenėje supratimo, ekologinės brandos, tokie dalykai vyks“.

Iš Alytaus gaisro ir „Grigeo Klaipėdos“ atvejų matome, kad aplinkos apsaugos sistema neveikia – nėra nei valios, nei vizijos, kaip įveikti iššūkius. Galima pasakyti, kad aplinkos apsaugos sistema saugo pažeidėjus. Toks prezidento Gitano Nausėdos vertinimas.

10-ies dienų gaisrą padangų perdirbimo įmonėje pavadinęs viena didžiausių ekologinių nelaimių, o po išaiškėjusio „Grigeo Klaipėdos“ taršos atvejo, kai į Kuršių marias tekėjo nevalytos nuotekos, prasitaręs, kad žala gamtai gali siekti 60 milijonų eurų, aplinkos ministras neatleido iš pareigų Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus. Tik paliepė jam iki kovo mėnesio parengti veiksmų planą, kuriuo vadovaujantis sistema imtų keistis.

Prezidento V. Adamkaus didžioji karjera prasidėjo nuo aplinkosaugos – 27-erius metus jis dirbo Jungtinių Valstijų aplinkos apsaugos agentūroje, 17 metų vadovavo Penktojo regiono – Vidurio Vakarų – administracijai. Per tą laiką buvo išgelbėti, tai reiškia išvalyti, Didieji ežerai. V. Adamkus buvo ežerų valymo programos, kuri Amerikos Vyriausybei kainavo daugiau nei milijardą dolerių, koordinatorius.

Interviu su prezidentu V. Adamkumi – laidoje „Savaitė“.

Adamkus sukritikavo aplinkosaugos sistemą: tai įžeidimas – visuomenė laikoma kvaila

– Jums pavyko gauti tokias milžiniškas lėšas ir įgyvendinti tokio masto projektą, bet tai turbūt nebuvo labai lengva. Spėčiau, kad vis tiek tie, kurie teršia, turėjo labai „svarių“ argumentų, kad nereikia imtis tokio projekto. Kodėl tai pavyko? Tai yra tik politinės valios reikalas ar čia be visuomenės nieko nepadarysi?

– Tas milžiniškas lėšas buvo iš pradžių net sunku įteisinti ar išgauti iš federalinės valdžios, nes ir ten buvo abejonių, ar galima tiek išleisti pinigų gamtosaugai. Be visuomenės paramos šitas niekada nebūtų įvykę. Aišku, teko ir kovoti. Vien Didieji ežerai savo didumu užima didesnę teritoriją negu visa Baltijos jūra ir ten sutelkta 90 procentų viso gėlojo vandens. Tai galite įsivaizduoti, kokie nuostoliai būtų pasiekę visuomenę, ir tai, žinoma, įvyko ne per dieną, ne per savaitę. Pabudo jaunimas savotišku revoliuciniu sukilimu, kad gamta teršiama, reikia ją gelbėti, ir vertė politikus ir Vyriausybę reaguoti į tai.

Žinoma, rezultatais aš džiaugiuosi. Dar prieš 50 metų įkurtoje Aplinkos apsaugos agentūroje, ji prilygo ministerijos lygiui, man teko dalyvauti jos kūrime, net ir tolimesnėje veikloje – mes pirmiausia nukreipiame dėmesį į bendrą problemą. Problema yra ta, kad visuomenė buvo nepribrendusi, nepriėmusi to fakto, kad ji yra pati taršos pagrindas.

Ir tas turėjo prasidėti nuo pat mokyklos, ir štai koks lūžis. Mokykloje buvo aiškinama vaikams, kaip turi būti tvarkomasi su visomis atliekomis. Pramonė buvo užspausta ir aiškiai nustatyta, kur kokios pramonės šakos teršia. Ir man teko pačiam prieš visą Ameriką Kongrese dvi dienas įtikinėti Kongreso narius, kad mes turime imtis griežtų priemonių, bausti nusikaltėlius, stabdyti, priversti arba užsidaryti, arba ištaisyti tai, įtvirtinti naujus nutekamųjų vandenų valymo įrengimus. Tas kainavo turbūt daugiau negu milijardą dolerių.

Vien tiktai Čikagoje aš išleidau 450 milijonų dolerių, vien Čikagoje prie Mičigano ežero prieinančią pakrantę ir patį ežerą išvalyti. Žinoma, tas pinigų išgavimas buvo irgi nelabai lengvas, bet visuomenės parama čia paveikė, ir aš galvoju, kad Lietuvos požiūris, tol, kol mūsų visuomenė sąmoningai brandžiai užims poziciją neleisti teršti mūsų pramonei ir bendrai reiškia visuomenės požiūris į taršą pasikeis ir pradėsime tvarkytis, tol tos problemos neišspręsime.

– Tai pone prezidente, ką mes šiandien turime Lietuvoje?

– Mes šiandien turime inspektorius, kurie sako, „viskas gerai, buvome nuvažiavę, buvome patikrinę“. Tai čia yra, mano supratimu, nusikaltimas. Jeigu mes neprižiūrime savo valdininkų, tarnautojų, jie neatlieka savo reikalų, paimkime Klaipėdos atvejį, Kuršių marias. Jei į Kuršių marias kiek metų – virš dešimtmečio – leidžiamas, ar niekas nematė? Aš girdėjau, kad visuomenė reagavo, kad kvapai yra, bet užtenka televizijos rodomų vaizdų – iš vamzdžių teka aiškiai užterštas vanduo, ir tas įvyko ne metai, ne dveji, o nežinau kiek.

Reiškia, toks atvejis negali būti toleruotinas, visuomenė turi aiškiai ir kietai laikytis – nė žingsnio atgal, kol nebus sutvarkyta, o jeigu nebus sutvarkyta – uždarysime ir lauksime tų, kurie sutvarkys tą reikalą.

– Pone prezidente, bet vis dėlto iš jūsų kalbos aš suprantu, kad turi būti nustatyti tie, kurie aplaidžiai žiūrėjo, ir jie turi atsakyti už tai, kad jie taip elgėsi? Mes negalime tiesiog dabar surasti kažkokias dvi aplinkosaugininkes, kaip Alytaus atveju, kaip iešmininkes. Juk sistema visa veikia, panašu.

– Tai tas ir yra. Turi atsakyti už sistemą. O tie, kurie sistemą nustatė, turi reikalauti, turi ją prižiūrėti. Paleidžia inspektorių, tas nueina, su kuo jis kalbasi, ar jis įleidžiamas į įstaigą, ar ne? Koks dabar įstatymas yra – tiktai gavus įstaigos leidimą eiti patikrinti...

– Ir įspėjus prieš porą dienų.

– Ir einama, tikrinama, ir nieko nerandama. Klausykite, čia yra įžeidimas visuomenės, nes visuomenė laikoma, atsiprašau, kvaila, nieko nesuprantančia, o mes pinigus „kalame“ ir teršiame, nesiskaitydami su jokiais įstatymais.

Mano giliu įsitikinimu, kol nebus visuomenėje supratimo, ekologinės brandos, tokie dalykai vyks, ir aš esu tikras, šitie du milžiniški atvejai dabar atsiskleidę prieš mūsų akis, bet ir šiandieną ne 100-ai, gal ir 1000-iai vamzdžių per visą Lietuvą leidžia daugiau ar mažiau tos taršos. Ir tol, kol mūsų žmonės, kurie atsakingi už tai, tarnautojai, nepajus atsakomybės prieš žmogų, prieš pareigą, prieš pačią gamtą, mes nieko nepadarysime. Mes esame net nepribrendę kaip visuomenė spręsti arba įvertinti žalos, neatstatomos žalos gamtai, kuri liečia kiekvieną iš mūsų.

– Jūs norite pasakyti, kad tuo metu, kai jūs buvote prezidento poste, ir ką dabar matote, situacija nelabai pasikeitė ir pagerėjo?

– Man atrodo, kad ji pablogėjo. Kadangi dar man atėjus būdavo ir diskusijos spaudoje iškylančios, ir buvo stengiamasi prižiūrėti. Yra pagerėjimų, kalbos nėra: geriamojo vandens srityje yra pakitimas, atmosferoje išmetamų į atmosferą dujų kontroliavimas irgi yra įvykęs. Čia negaliu pasakyti, kad niekas neįvyko, bet, bendrai paėmus, kaip šitie pavyzdžiai rodo, kad pas mus yra didelė spraga gamtos apsaugos ir mūsų Vyriausybės nėra viskas daroma. Arba įstatymų leidimo srityje.

Pagrindas yra nustatyti, kad yra daroma žala gamtai, valstybei ir žmogui, ir toje srityje auklėti, mokyklose įvesti ekologinio auklėjimo bent dvi pamokas į savaitę, kad jaunoji karta iš pačių mažų dienų priprastų.

Aš galiu jums duoti vieną pavyzdį. Kai mes pradėjom tą auklėjimą įvesti mokyklose, gavome net iš tėvų tokių, sakyčiau, nepiktų pastabų, ką jūs darote su mūsų vaikais mokyklose? Mano vaikas ateina iš mokyklos ir sako, mama, čia negalima šitų šiukšlių dėti į visą krūvą, arba tu čia nenaudok tų medžiagų, nes jos kenkia aplinkai. Tai sako motinos kai kurios.

Aš pats turėjau kaip administratorius tokių malonių prisiminimų, moteris atėjusi, nors nepiktai, bet sako, jūs gadinate mūsų vaikus, vaikai mūsų neklauso, mums nurodo, ką daryti ir ko nedaryti virtuvėje. Čia yra pagrindas – vaikas nuo pat mažų dienų pripranta prie tam tikros rūšies taisyklių, kurių reikės laikytis ir kurių laikysis visą gyvenimą.

– Ačiū, pone prezidente.