Nepasitikėjimas ir baimė dėl karjeros medikų nemotyvuoja kreiptis į psichologus. „Neretai pagalbos linijų specialistai yra tiesiogiai susiję su įstaigos administracija. Jei, pavyzdžiui, žmogui yra nustatomas nuotaikos sutrikimas ar depresijos diagnozė, tai tokia diagnozė galiausiai gali apriboti jo darbinę veiklą, sutrukdyti siekti karjeros“, – skeptiškai anoniminę pagalbos liniją medikams vertina Santaros klinikų darbuotojų profesinės sąjungos (SKDPS) pirmininkas Valdas Pečeliūnas.
Santaros klinikų darbuotojų profesinė sąjunga atlieka nepriklausomą medikų savijautos darbe tyrimą. Gautus rezultatus planuojama pristatyti Sveikatos apsaugos ministerijai, kad ši galėtų inicijuoti sisteminius pokyčius, gerinant emocinę medikų būseną.
Pasak Santaros klinikų gydytojų sąjungos (SKGS) pirmininko Valdo Pečeliūno, tyrimu siekiama išsiaiškinti jautriausias medikų problemas. „Didelė problema iki šiol yra bendravimo kultūra tarp pačių medikų ir pacientų su medikais bei medikų su pacientais. O taip pat administracijos bendravimas su darbuotojais. Neabejotinai ta bendravimo kultūra Lietuvoje turėtų kilti, nes trūkumų tikrai yra nemažai“, – diagnozuoja gydytojų sąjungos pirmininkas.
Kitas skaudus aspektas, pasak V. Pečeliūno, yra darbo organizavimo spragos, kurios lemia mažiau efektyvų darbą. „Darbuotojai jaučia, kad galima dirbti geriau ir efektyviau“, – pastebi SKGS vadovas.
Trečias skaudus medikų bendruomenei dalykas, pasak jo, yra sveikatos sistemos finansavimas. „Ir čia kalba eina ne vien tik apie medikų atlyginimus, – iškarto pabrėžia V. Pečeliūnas. – Tačiau ir apie tai, kuomet tu negali padėti žmogui, nes trūksta lėšų medicinos priemonėms, tyrimams, vaistams. Tokia situaciją savijautą įtakoja labai stipriai ir neigiamai“.
Prieš du mėnesius atsiradusi nemokama anoniminė pagalbos linija medikams, skirta pranešti apie psichologinį smurtą darbe, nuo įkūrimo sulaukė 58-ių skambučių. Pagrindinė problema, kuria skundžiasi gydytojai ir yra būtent psichologinis vadovų smurtas bei įgaliojimų viršijimas. Tačiau, pasak V. Pečeliūno, tokios pagalbos linijos vargu ar bus plačiai naudojamos, mat nemažai medikų baiminasi, kad konsultuotis su specialistais visiškai anonimiškai nepavyks.
„Neretai pagalbos linijų specialistai yra tiesiogiai susiję su įstaigos administracija. Jei, pavyzdžiui, žmogui yra nustatomas nuotaikos sutrikimas ar depresijos diagnozė, tai tokia diagnozė galiausiai gali apriboti jo darbinę veiklą, sutrukdyti siekti karjeros. Čia visokių niuansų gali būti“, – skeptiškai anoniminę pagalbos liniją medikams vertina SKGS pirmininkas.
Jo teigimu, medikai turi kitą pasiūlymą – nepriklausomų medikų paslaugas. „Galbūt tokie medikai galėtų būti profesinių sąjungų apimty ar regioninių principu, tačiau svarbu, kad jie niekaip nebūtų susiję su medicinos įstaigų administracija, su sveikatos apsaugos ministerija – tai turėtų būti žmonės, kur medicinos darbuotojas, patyręs stresą, mobingą, darbinį „perdegimą“ ar patyčias, galėtų nueiti pas juos ir būti ramus bei užtikrintas, kad ta jo informacija ir problemos nebus išviešintos, – įsitikinęs V. Pečeliūnas. – Tai būtų pagrindinė priemonė, kuri skatintų medikus eiti ieškoti pagalbos“.
Tai turėtų būti žmonės, kur medicinos darbuotojas, patyręs stresą, mobingą, darbinį „perdegimą“ ar patyčias, galėtų nueiti pas juos ir būti ramus bei užtikrintas, kad ta jo informacija ir problemos nebus išviešintos.
Bandant gerint psichologinę aplinką, palaipsniui ligoninėse atsiranda psichologai. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centre laikinai einantis vadovo pareigas Valentinas Uvarovas sako, kad po kolegos savižudybės, psichologas atsirado ir šioje ligoninėje.
„Praėjo 3-4 mėnesiai (po mediko savižudybės Lazdynų ligoninėje – LRT.lt). Stengiamės dirbti dalykiškai, kad centras funkcionuotų. Psichologai teikė pagalbą tiek individualiai, tiek ir grupėse. Administracija padėjo. Vyko specialūs kursai vadovams, kuriuose buvo kalbėta apie vadovavimo principus. Taip pat yra anoniminė pranešimų dėžutė, kur gali kiekvienas anonimiškai pranešti apie problemas ar apie tai, kas jį slegia, kokios baimės neramina. Jei medikas tikintis, gali kreiptis ir į kunigą. Svarbiausia, manau, yra išsikalbėti, nes jeigu žmogus nešiojasi tą problemą, tai gali būti ir „perdegimo“ sindromas, ir lėtinio streso problemos“, - sako V. Uvarovas.
Jo teigimu, žmogus linkęs dažniausiai atsiskleisti neartimam žmogui, mat su artimuoju sieja glaudus ryšys ir problemų vertinimas gali būti subjektyvus. Pasak jo, psichologas yra tikrai gera išeitis. „Anksčiau tokio kaip psichologo ligoninėse nebuvo, – pastebi pašnekovas. – O dabar štai yra, galima su juo kalbėtis. Tai nauja“.
Į darbinę situaciją šalies ligoninėse didelis dėmesys buvo atkreiptas tuomet, kada praėjusių metų rudenį nusižudė jaunas respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, dar vadinamos Lazdynų ligonine, medikas. Po šio įvykio medikai prabilo apie didelius darbo krūvius, emocinį išsekimą, mobingą bei perdegimo sindromą. Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad spaudimą darbe patiriantiems medikams turi būti suteikta pagalba.
Parengė Vismantas Žuklevičius
