Lietuvoje

2019.12.18 21:21

Daujotytė jaučia nuoskaudą neatsakiusi į paskutinį Šliogerio skambutį

Trečiadienį netekome filosofo Arvydo Šliogerio. Akademikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, keturis dešimtmečius dėstė filosofiją Vilniaus universitete. 

Ką A. Šliogerio asmenybė reiškia Lietuvai, LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistas Mindaugas Jackevičius kalbėjosi su literatūrologe, Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte ir Vilniaus universiteto docentu, filosofu Nerijumi Mileriumi.

Dienos tema. Viktorija Daujotytė-Pakerienė: Arvydas Šliogeris – asmenybė, kuriai buvo būdingos aštrios briaunos

– Profesore, kas jums buvo A. Šliogeris ir kiek metų jį pažinojote?

V. Daujotytė-Pakerienė: A. Šliogeris man buvo bičiulis, universiteto kolega ir filosofas, mąstytojas, kurio autoritetą pripažinau, tikiuosi, kad jis toks ir liks. Pažinojau daugiau kaip 40 m. nuo bendros aspirantūros, doktorantūros, nuo bendro darbo profesorių skaitykloje, kur buvo tokia ypatinga situacija: mačiau, kaip Arvydas verčia G. W. F. Hegelį, kaip galynėjasi apskritai su sunkiais filosofijos tekstais, kuriuos jis pirmiausia pats turėjo labai nuodugniai perskaityti. Geriausiu skaitymo būdu laikė klasikinės filosofijos vertimus į lietuvių kalbą. Matyti šitą darbą, pasinėrimą, minties energiją, kuri nenustodavo pulsuoti net tomis akimirkomis, kai jis pakeldavo pavargusią galvą nuo Hegelio tomų – tai buvo man pačiai didelė patirtis, už kurią esu dėkinga likimui.

– Kada paskutinį kartą bendravote?

V. Daujotytė-Pakerienė: Pastaruoju metu bendravome tik telefonu, kalbėjomės turbūt lapkričio mėnesį, deja, į paskutinį skambutį likau neatsakiusi. Dėl to jaučiau didelę nuoskaudą, galvodama, kad dar turiu kalėdinį laiką ir tą padarysiu. Deja.

– Pastaruoju metu atrodė, kad pasitraukęs iš aktyvaus gyvenimo A. Šliogeris jau nebeužsiėmė akademine veikla.

V. Daujotytė-Pakerienė: Jis jau buvo profesorius emeritas, vadinasi, baigęs savo akademinę veiklą, kaip ir aš. Maždaug kartu išėjome iš universiteto.

– Jis ir interviu pastaruoju metu vengė, sakydavo, dėl sveikatos problemų.

V. Daujotytė-Pakerienė: Jis nebeturėjo tokios dvasinės formos, kuri jį būtų patenkinusi. Mes kiekvienas norėjome jį išgirsti ir viešai kalbantį, ypač tie, kurie buvome įpratę ir įgudę suprasti jį ir nelaikyti kiekvieno ištarimo būtinu apsvarstyti arba kritiškai įvertinti, bet jis pats sau buvo jau nebepakankamas. Dvasinės galimybės, jo minties darbas pačiam atrodė jau nebe tokios formos, kurį būtų patenkinusi, todėl jis nedarė, nes nebegalėjo padaryti taip, kaip buvo įpratęs ir kaip pajėgdavo padaryti.

– Filosofijos mokslo požiūriu – koks A. Šliogerio palikimas? Kiek žinau, jūs pats studijavote pas jį.

N. Milerius: Iš esmės Arvydas buvo vienas iš tų mąstytojų, dėl kurių aš ir stojau į filosofiją. Atsimenu, sovietinių laikų pabaigoje iš tikrųjų buvo labai mažai tokio laisvo mąstymo pavyzdžių ir perskaičiau vieną iš jo tekstų, tai man padarė didžiulę įtaką ne tiek dėl mąstymo turinio, tačiau savitumu – tai buvo tikrai labai savitas mąstytojas, turintis labai aiškų individualų stilių ir jo nebuvo įmanoma supainioti su niekuo. Jam vadovaujant rašiau bakalauro darbą, o paskui išėjau dėl tokių labai specifinių priežasčių – jo mąstymo jėga buvo tokia didelė, kad supratau, jog norėdamas mąstyti savarankiškai turiu pasitraukti. Tai reiškia, kad šalia jo būti reikėjo iš tikrųjų labai daug jėgos. Galbūt todėl jis tokios mokyklos nesuformavo, nes buvo labai individualiai stiprus mąstytojas, turintis labai aiškius, apibrėžtus turinius, bet kartu labai gerbiamas ir skaitomas.

– Ir laikomas vienu produktyviausių.

N. Milerius: Be jokios abejonės. Jis naudodavo įvairiausias, net ir biologines, metaforas, sakydavo, kaip motina išnešioja kūdikį 9 mėnesius, o paskui pagimdo, taip ir man reikia laiko išnešioti tam tikrą knygą, o paskui staiga ją parašyti. Tarsi būdavo labai ilgi tylos periodai ir tada nežmogiško produktyvumo metas, per kurį jis sukurdavo neįtikėtinai daug dalykų. Tai Arvydas galbūt ir dalydavo tą laiką į tokį neįtikėtiną intensyvumą ir tylos periodus, kada pasitraukdavo, žvejodavo, važiuodavo į savo mėgstamas Dzūkijos vietas.

– Užsiminėte apie jo laisvą požiūrį ir reikia turbūt pastebėti, kad jis buvo vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų 1990 m. Gal žinote, kaip vėliau jo požiūris, galbūt, kito ar buvo patenkintas liberalios minties plėtojimusi Lietuvoje?

N. Milerius: Pirmas dalykas, manau, daugybė laisviau mąstančių žmonių ieškojo tam tikrų nišų ir norėjo rasti savo tašką, iš kurio galėtų peržvelgti politinius procesus ar juose dalyvauti. Bet šiaip Arvydas nebuvo komandos narys ir negalėjo būti kolektyve ta prasme, kad jis buvo pernelyg savitas.

– Čia dėl charakterio ypatybių?

N. Milerius: Nemanau. Dėl mąstymo ypatybių, dėl to, kad jis tarsi niekuomet nesekė užduotais mąstymo principais ir jam būti tam tikroje partijoje tikrai buvo be galo sunku. Tai jis pasitraukė ne todėl, kad vengė mąstyti apie tuos procesus, priešingai – jis mąstė apie politinius, civilizacinius procesus visiškai individualiai.

– Viešojoje erdvėje pagarsėjo A. Šliogeris gana aštriais, vaizdingais ir tokiais prieštaringais pasisakymais. Jis kritikavo visuomenę, ne kartą sakė, kad mūsų visuomenė totalitarinė, mirkstanti tuščiuose šou ir popkultūroje. Žiniasklaidai ne kartą kliuvę, štai amžiną atilsį Leonido Donskio laidoje yra sakęs: „Dabartinė lietuviška žiniasklaida mums pavojingesnė už visas Rusijos spectarnybas kartu sudėjus. Tai nacionalinio saugumo ar nacionalinio išlikimo problema.“ Kodėl jis buvo toks kritiškas ir skeptiškas?

V. Daujotytė-Pakerienė: Dar norėčiau sureaguoti truputį į santykį su Liberalų partija. Vytautas Kavolis, kaip žinome, išeivijoje lietuviškojo liberalizmo ideologijos kūrėjas, jam mirus A. Šliogeris paskelbė jo atminčiai skirtame leidinyje straipsnį, kur pavadino jį pagal A. Camus „laisvuoju šauliu“. Tada pagalvojau, kad iš tiesų jis ir pats sau šitą metaforą taiko – laisvas, vienišas šaulys. O dabar dėl jo pasisakymų, manyčiau, jie, viena vertus, kilo iš to didelio atskirumo asmenybės ir iš to laisvės šauliškumo, nes kai žiūri iš tokios asmenybės atskirumo, greičiausiai daug kas atrodo gana taip pilka, nyku, ne taip, kaip įsivaizduoja jo sąmonė ir protas. O tas aštrumas, yra dar daugiau pasisakymų, kurie buvo sukėlę tikrai daug šaršalo. Manau, tiesiog nereikia jų vertinti, tai reakcijos, kartais tam tikra emocinė būsena, reagavimas į tai, kad nevyksta mūsų šalies kūrime taip, kaip buvo tikėtasi, laukta. Dar pridurčiau, kad tai asmenybė, kuriai buvo būdingos aštrios briaunos. Apskritai neteko sutikti man tokio lygio asmenybės, kuri būtų nugludinta arba turėtų tokio nugludinto rutuliuko formą.

– Yra sakęs, kad ir Lietuvos valstybei nepavyko.

V. Daujotytė-Pakerienė: Nepavyko, bet dėl to, kad yra kampuotas, aštrus mąstymas ir kiekvieną kartą susitinka, susiduria su tuo, kas į tą kampą tarsi nesueina, atrodo kitaip. Pagaliau reikia sutikti, kad jis turėjo labai stiprių vizijų, kaip turėtų ir galėtų valstybė klostytis. Prisiminkime, kad jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir tikrai buvo svarbus ir Vilniaus tarybos narys, ir formulavo tuos uždavinius, mintis, turinius. Tai jis tą viziją turėjo labai stiprią.

– Jis vadintas ir kalbos filosofu, ypač pabrėžė lietuvių kalbos statusą.

N. Milerius: Jis iš tikrųjų buvo kalbos filosofas, bet kartu paradoksaliu būdu ir tylos filosofas. O šiaip jis tikrai nemažai ir fotografuodavo, tai save vadindavo „fotosofu“, kuris mąsto tam tikrais vaizdais. Tai iš tikrųjų Arvydas įnešė daugybę naujų dalykų, tiek į lietuvių kalbos filosofinę terminiją, tiek ir į pačią mąstymo specifiką. Ir net, sakyčiau, į fotografiją taip pat, nes iki tol fotografija užsiimdavo vien profesionalai, o čia atėjo filosofas.