„Kai Lietuvos visuomenė tapo sovietų sistemos dalimi, gyventojams iš pradžių buvo tikrai nelengva suvokti, link kur viskas eina“, – sako publicistas ir istorikas, knygos „Nužudyti verslumą. Sovietų kova su Lietuvos gyventojų verslumu 1940–1953 metais“ autorius dr. Darius Indrišionis.
LRT KLASIKOS laidoje „Homo cultus. Istoriko teritorija“ – pokalbis apie tai, kaip jautėsi Lietuvos visuomenė pirmojo sovietmečio laikotarpiu, kai sovietai tik pradėjo naikinti individualią saviraišką, ir kas tuo metu vyko šešėlinėje ekonomikoje.
– Ką sovietų valdžiai pavyko nuveikti per pirmuosius savo egzistavimo metus? Kokias griovikiškas sovietų veiklas įtrauktumėte į simbolinį TOP3?
– Jeigu kalbėtume apie pirmąjį sovietmetį (1940–1941 metus), tai viena reikšmingiausių užduočių sovietams – lito išstūmimas iš viešojo gyvenimo. Tai buvo daroma labai subtiliai: pačiomis pirmomis okupacijos savaitėmis visuomenė viešai buvo raminama, kad litas nepradings, netgi sakoma, kad atsiskaitymai rubliais ir červoncais yra nepriimtini ir neskatintini. 1940 metų pabaigoje šalia lito staiga atsiranda rublis ir litas pamažu išstumiamas iš gyvenimo. 1941 metų pavasarį jis visiškai išimamas iš apyvartos.
Kitas – pirkimo vajus, kuris prasidėjo iš karto po sovietinės okupacijos. Sovietai pačiais įvairiausiais būdais šį pirkimo vajų bandė suvaldyti: ir ideologinėmis, ir „policinėmis“ priemonėmis, netgi bandė atkartoti tam tikras Pirmosios Lietuvos Respublikos praktikas. Tačiau iki galo to padaryti nepavyko.
1940 metų pabaigoje šalia lito staiga atsiranda rublis ir litas pamažu išstumiamas iš gyvenimo.
Na, o matydami, kad nepavyksta, sovietai priėjo prie kito labai logiško sovietizacijos etapo – 1940 metų pabaigoje buvo atverta rytinė siena. Tada į sovietinę Lietuvą paplūdo žmonės iš sovietų jungą jau patyrusių kraštų. Iš Vakarų Baltarusijos miestų į Vilnių plūdo žmonės, jie masiškai viską pirko parduotuvėse, nes tų prekių pas juos jau nebebuvo arba jų kaina buvo nepriimtina. Tie žmonės Lietuvos gyventojams buvo vienas ženkliausių įrodymų, link kur eina jų aprūpinimas.
– Skaitant jūsų knygą man nuoširdžiai patiko tai, kad nuolat bandote žvilgtelti po kilimu – tyrinėjate ne tik archyvinius oficialius dokumentus, pasakojančius apie statistiką, pagautus spekuliantus ar kitus šešėlinio verslo kūrėjus, bet dėmesingai skaitote spaudą, tyrinėjate liudininkų laiškus, dienoraščius. Kaip jūs apibūdintumėte to meto visuomenės emocinę būseną? Ar sovietų bandymas nužudyti individualią saviraišką ir verslumą sukėlė emocinį šoką Lietuvos visuomenei?
– Tikrai taip. Man atrodo, kad pagrindinė emocija, kuria galima būtų nuspalvinti pirmojo sovietmečio laikotarpį, būtų „pasimetimas“ ir nežinia. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo tam tikras domėjimasis ir suvokimas, kas yra sovietų Rusija, koks ten gyvenimas, kokie pagrindiniai to gyvenimo principai. Tačiau kai pati visuomenė tapo sovietų sistemos dalimi, gyventojams iš pradžių buvo tikrai nelengva suvokti, link kur viskas eina. Labai gerą „pasimetimo“ vaizdinį aprašau ir knygoje.
1940 m. pab.–1941 m. pr. Prekybos liaudies komisariatą (Prekybos ministerijos atitikmenį) užplūdo raštai ir klausimai iš privačių prekybininkų. Pagrindinė užklausų mintis: „Ar bus leidžiama toliau verstis privačiu verslu?“ Žmonės to nuoširdžiai nesupranta.
Kitas dalykas – jie nesupranta, kam rašo tas užklausas. O rašo į oficialią režimo instituciją, kuri pateikia ne sąžiningą atsakymą, bet būtent režimui naudingą poziciją. Tuo momentu režimui buvo naudinga, kad privatus verslas veiktų. Jeigu jis būtų nustojęs veikti, ko gero, visa šalis būtų panirusi į visišką aprūpinimo krizę (į tai, kas atsitiko nacių okupacijos metais).
Dėl to atsakymai buvo „taip, kol kas privatus verslas bus leidžiamas“, kol atėjo gegužės mėnuo ir sovietų režimas per kelias dienas sugebėjo paskelbti įsakus, kuriais privačius prekybininkus apdėjo įvairiais mokesčiais. Per labai trumpą laiką privačiu prekybininku Lietuvoje būti nebeapsimokėjo.
– Labai įdomu, kad 1944–1947 metų laikotarpį jūs pavadinote „mažuoju nepu“. Tai yra aliuzija į vienu metu bolševikų priimtą, daug jiems patiems skausmo sukėlusį sprendimą – atlaisvinti pančius, ribojusius visuomenės ekonominę veiklą, ir leisti tam tikrą ekonominę saviraišką. Kodėl tas „mažasis nepas“ ištiko Lietuvą? Kokios priežastys privertė sovietus koreguoti savo požiūrį (kad ir laikinai) į privačią iniciatyvą, smulkųjį verslą?
– Jeigu mes sugrįžtume į laiką iki prasidedant nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, matytume situaciją, kai sovietai Lietuvoje dar nėra iki galo panaikinę privataus verslo, privačios prekybos. Vadinasi, jeigu nebūtų kilęs karas, tikėtina, tie procesai būtų įvykdyti per kelerius metus. „Mažojo nepo“ laikotarpis būdingas ne tik sovietų okupuotai Lietuvai, bet lygiai taip pat ir sovietų okupuotoms Latvijai, Estijai, Moldovai ir buvusios nepriklausomos Suomijos dalims, kurios buvo integruotos į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Per labai trumpą laiką privačiu prekybininku Lietuvoje būti nebeapsimokėjo.
Taip pat iš dalies tai būdinga ir Vakarų Baltarusijai, Vakarų Ukrainai. Čia mes turime specifinį ekonominį sovietų elgesį teritorijose, kurios buvo okupuotos, aneksuotos 1939–1940 metais. „Mažajį nepą“ matome kaip savotišką pereinamąjį etapą iš kapitalizmo, kuris buvo nepriklausomose valstybėse, į socialistinę sistemą, kuri būdinga Sovietų Sąjungai.
Tas „mažasis nepas“ yra labai parodoksalus. Dar leidžiama privati prekyba, labai smulki privati pramonė, egzistuoja dar nesukolektyvintas, į kolūkius nesuvarytų valstiečių, laisvas žemės ūkis – pagrindinis šaltinis, kaip kraštas gauna maisto produktus. Valdžia turi galvoti, kaip iš valstiečių tuos maisto produktus paimti. Viena vertus, ji skatina laisvą rinką – turgus, kad valstiečiai važiuotų į miestus ir ten parduotų užaugintą produkciją, bet pačiam režimui tai yra nepriimtina, nes tai – toloka nuo socializmo idėjos.
Tam, kad iš valstiečių paimtų užaugintus produktus, režimas įveda prievolių sistemą – kortelių sistemą, kitaip sakant, normuoto gyventojų aprūpinimo sistemą. Čia norėčiau dar kartą pabrėžti, kad „mažasis nepas“, kaip laikotarpis, yra labai paradoksalus. Vienu metu tame pačiame krašte egzistuoja dvi visiškai skirtingos kraštutinės sistemos: smulkus kapitalistinis ūkis ir normuotas gyventojų aprūpinimas – kortelių sistema.
Dėl to šituo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje susikūrė kelių skirtingų lygių kainos. Atsirado toks dalykas kaip davininė kaina. Tai kaina, kurią žmogus turėtų sumokėti pirkdamas produktą už korteles. Labai klaidingas nūdienos amžininko įsivaizdavimas, kad kortelė yra kaip valiutos atitikmuo. Ne, kortelė buvo bilietas, leidžiantis pirkti tam tikrą prekę. Įteikęs kortelę tu vis tiek turėjai už tą prekę susimokėti, kad ir simbolinę kainą.
Normuota gyventojų aprūpinimo sistema iš karto panyra į problemą – sistemoje milžiniški grobstymai, švaistymai, milžiniškas neūkiškumas. Tiesioginis to rezultatas – miestų gyventojams, kurie patys neturi neformalių kanalų su valstiečiais, su pažįstamais grobstytojais, staiga pasidaro labai sunku apsirūpinti būtiniausiais maisto produktais. Jie priversti stovėti ilgiausiose eilėse, laukti, šalti prie parduotuvių, kad įsigytų pusę kepalo duonos pagal korteles.
O šalia – laisva rinka, laisvos privačios parduotuvės ir turgus, kur prekių galima įsigyti be kortelių, bet už labai didelę kainą. Būtent tos oficialiosios ekonomikos, normuoto gyventojų aprūpinimo sistemos sąskaita galėjo plėstis juodoji rinka (nelegali ekonomika), nes būtent iš ten prekės atsidurdavo turguose, privačiose parduotuvėse, tarpuvartėse.
– Už kokias šešėlyje esančias ekonominės veiklos formas vėlyvojo stalinizmo laikais sovietai baudė rūsčiausiai? Kam ir už ką kliūdavo daugiausia?
– Pačios žiauriausios, pačios didžiausios bausmės laukė grobstytojų iš valstybinių, kolektyvinių įmonių ir įstaigų. Bausmė labai dažnai būdavo kvalifikuojama pagal išgrobstytos produkcijos kiekį, grupės organizuotumą. Pokario metais grobstytojų galėjo laukti lagerio bausmė iki 25 metų.
– Baisios bausmės.
– Juos baudė ir mirties bausme. Tačiau čia reikia žinoti dar vieną istorinę aplinkybę – 1947 metų gegužę sovietai labai triumfališkai paskelbė, kad jie, kaip karą laimėjusi šalis, nebemato poreikio taikyti savo piliečiams mirties bausmės. 1947–1950 metais Sovietų Sąjungoje mirties bausmė nebuvo vykdoma. Maksimali bausmė buvo 25 metai lagerio.
Žiūrint iš mūsų perspektyvos, spekuliantai nepadarė jokio nusikaltimo, bet pagal sovietinį baudžiamąjį kodeksą tuo laiku jiems galėjo būti taikomos bausmės nuo penkerių iki dešimties metų lagerio. Man asmeniškai pats absurdiškiausias dalykas yra tai, kad 20 a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje, dar prieš Stalino mirtį, buvo prieita iki to, kad pradėti bausti žmonės, kurie net nespėjo išparduoti savo supirktos produkcijos.
Kitaip sakant, jei tu nuėjai į parduotuvę ir pamatęs geras sąlygas prisipirkai daug įvairių prekių, tave išėjusį į gatvę čiumpa milicininkas. Ir jei tavo namuose padaręs kratą randa, kad tu turi, tarkim, per daug eglutės žaisliukų arba druskos, nuteisia aštuoneriems metams už rengimąsi spekuliuoti.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidoje „Homo cultus. Istoriko teritorija“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
