Lietuvoje

2019.12.08 13:32

Vestuvės sovietmečiu – tarybinės valdžios akiratyje: skatino ateizmą, o meilę prilygino pamišimui

Aurelija Savickienė, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.12.08 13:32

Senosios lietuvių vestuvių apeigos tarybiniais metais virto pompastika: buvo bandyta pergudrauti religinę bendruomenę, kad ši nesituoktų bažnyčiose, o per vestuves naudota tautinė atributika slėpė sovietinės valdžios kėslus. Anot profesorės Dalios Leinartės, buvo įrodinėjama, kad santuoka negali būti sudaroma iš meilės.

Vestuvės kaimuose kartais trukdavo ir savaitę. Maisto, gėrimų netrūko, žaidimų irgi buvo į valias, tik džiaugsmu svarbiausi ceremonijos dalyviai nė kiek nespinduliavo.

„Vestuvės netrūko tik savaitę: prieš buvo žvalgytuvės, ar mergina dar neužimta, tada buvo piršlybos, kai atvažiuoja su tėvais, apsižiūri, kas vyksta. Jei vartai atidaryti, mergina dar neužimta, niekas pas ją neatjojo“, – LRT TELEVIZIJAI pasakoja etnologė Daiva Šeškauskaitė.

Jei mergina darbšti ir dar turinti gerą kraitį, tai jos kiemo vartai praktiškai neužsiverdavo iki tol, kol tėvas nesukirsdavo rankomis su piršliu.

„Tada būdavo sukertama rankomis. Dabar rankos padavimą laikome kaip „labas“ pasakyti, o senovėje rankomis sukirsti – kaip jungtuvės. Jei sukirsdavo ir užgerdavo, tada sakydavo: viskas, neišskiriama, bus vestuvės“, – kalba etnologė.

Jei dabar mergvakaris turi itin linksmą atspalvį, tai tuomet būsimoji nuotaka džiaugsmu netryško, nes tai buvo jos atsisveikinimas su tėviške.

Vestuvių dieną jaunoji atsisveikindavo su namais bei tėvais ir būdavo vežama į būsimo vyro kraštą. O ten jai užtverdavo kelią įvairiausios kliūtys, kai reikėdavo išsipirkti leidimą važiuoti toliau. Tokia apeiga ir šiandien yra išlikusi. Atvykus į vietą, nuotaką sutikdavo su dideliu triukšmu.

„Triukšmas labai svarbu, nes ateina jaunas žmogus į savo bendruomenę, naują giminę, kuri apdengs visą šeimą: visiems priaudžia, rugius pjauna, rauna linus – darbų darbai“, – sako etnologė

Po savaitės jaunieji atvykdavo į nuotakos tėviškę. Jaunamartės tėvai vestuvėse niekada nedalyvaudavo.

„Gražus susitikimas su tėvais: marčiai per slenkstį turėdavo duoti duonos. Pasisveikinimas visai kitas, nebevadina dukra, o marčia. Grįžtuvės yra savo vyro parodymas, nes tėvai nevažiuodavo“, – komentuoja D. Šeškauskaitė.

Pasikėsinta į religiją

Vestuvių ceremonija su metais trumpėjo, ir iki okupacijos jau buvo likusios ne septynios šventimo dienos, bet trys. Tačiau ryškiausias pokytis buvo ne dienų skaičiuje, bet pačioje ideologijoje. Atėjusi sovietizacija pirmiausia siekė iš krikščioniškos Lietuvos išstumti bažnyčią.

„Lūžis įvyksta Chruščiovo laikais po Stalino mirties, kai buvo mėginama realiai suprasti, kas yra religija, kodėl religija žmones traukia. Tai įvyko dar ir dėl to, kad Chruščiovas vykdė naują ateizacijos politiką. Ji leido vietinėms valdžioms daug iniciatyvų“, – sako N. Putinaitė.

Valdžia ėmė gudriai žiūrėti į lietuvių religingumą. Bandė aiškintis, kas gi juos taip traukia prie religijos, ir suprato, jog ne kokie įsitikinimai, bet jausmai.

Chruščiovas vykdė naują ateizacijos politiką

„Dėl vestuvių ritualo, paliečiančio jausmus, kilo iniciatyvos pateikti civilines alternatyvas, kurios būtų labai iškilmingos ir kurios jausminiu poveikiu tarsi neutralizuotų bažnytines apeigas“, – sako filosofė.

Iš pradžių bandyta represijomis žmonėms užstoti kelią tuoktis bažnyčiose. Tačiau šeštajame dešimtmetyje suvokta, jog bus daug naudingiau per jausmus neutralizuoti Bažnyčios vaidmenį. Taip atsirado iškilmingos civilinės metrikacijos ceremonijos.

„Atsirado dviejų dalių apeigos: pirma dalis – oficialioji specialiai įrengtose patalpose, su gražiai apsirengusiais civilinės metrikacijos darbuotojais, su skaitomais specialiais tekstais; antroji – pramoginė, kurioje daugiausia naudojami folkloriniai elementai, vykdavo susituokusiųjų namuose ir ten, kur švenčiama“, – aiškina N. Putinaitė.

Pasak N. Putinaitės, sutuoktuvių priesaikos pradžioje turėjo būti skaitomas oficialus tekstas: „Ten buvo rašoma, kad „turite auginti atsakingus vaikus tarybinei tėvynei, kad jie būtų ištikimi piliečiai.“ Tekstas visiškai ideologinis, ir jaunavedžiai pasirašydavo, kad sutinka.“

Sovietizavimui naudojo tautiškumą

N. Putinaitės teigimu, sunku pasakyti, kiek tai paveikė to meto visuomenę.

„Tai buvo reiškinys, lietuviškame kontekste įvardijamas kaip neprincipingumas, kuris reiškia, kad jaunuoliai susituokia per iškilmingas apeigas, paskui nuvažiuoja kur nors į kaimą, savo gimtinę ir susituokia bažnyčioje.

Tai buvo labai smerkiama, stengiamasi šnipinėti, kurie komjaunuoliai taip elgiasi. Jie būdavo viešai pasmerkiami, pašiepiami, bet su tuo kovoti buvo labai sunku, nes ir kunigai ne visada deklaruodavo tas santuokas“, – sako N. Putinaitė.

Dėl vestuvių ritualo, paliečiančio jausmus, kilo iniciatyvos pateikti civilines alternatyvas

Vis dėlto valdžiai pavyko žmones iki šių dienų pripratinti prie civilinės metrikacijos. Jie ne tik priprato, bet ir stipriai pamėgo.

„Visuomenės sovietizavimui buvo labai naudojamas tautiškumas, tai vyko visoje SSRS, bet reikia pažymėti, kad Lietuva ir Latvija buvo pradininkės, nes kitose respublikose tie ritualai neįsitvirtino, bet buvo visą laiką skatinami“, – teigia N. Putinaitė.

O valdžia nenustojo stengtis išstumti Bažnyčią ir pergudrauti lietuvius. Tam pasitelkė ir tautinę atributiką.

„Būtent Lietuvoje naujose apeigose buvo stengiamasi naudoti folkloro elementus perkuriant, įpinant į naujas prasmes, o žmonėms tos apeigos artimos, teikė džiaugsmą, jie sovietinį turinį tarsi neutralizavo. Ne tik jį, bet ir kontrolę, nes apeigos reiškė, kad kontroliuoja, kaip tu šventi“, – aiškina filosofė.

Tautiniai motyvai civilinės metrikacijos apeigose turėjo formuoti nuomonę, kad tokia vestuvių ceremonija yra labai lietuviška.

„Man galbūt įdomiausias atradimas buvo tautinių juostų industrija, kuri buvo užsukta: buvo fabrikinė gamyba, jų pagamindavo labai daug. Atsirado piršliui perrišama juosta, tautinių juostų tiltas, visa tai labai sustiprino matymą, kad tai yra tradicinis ritualas, tai nėra sovietų išgalvotas ritualas, tarsi tai, ką šventė mūsų protėviai. Žmonėms tai buvo priimtina, nors iš tikrųjų tikslai ir intencijos buvo kitos“, – tikina N. Putinaitė.

Privatumui vietos nebuvo

Kiekviena daina, kiekvienas pasisukimas buvo įrašytas svočios sąraše. Taip išėjo, jog visa šventė buvo įsprausta į rėmus.

„Valstybės ranka tokiu būdu įsitaikė net į privačią sferą – tai būdinga Chruščiovo laikotarpiu, kai valstybės ranka nebeleidžia turėti net privataus gyvenimo. Jį taip pat stengiasi kiek įmanoma reglamentuoti ir kontroliuoti“, – pabrėžia filosofė.

Sovietmetyje, kaip ir senojoje Lietuvoje, vestuvių dieną daugiau vietos skirta ceremonijoms, nei jausmams.

„Atradau, kad 1958 m. įvyko pavyzdinės tradicinės lietuvių vestuvės, kai susituokė du liaudies ansamblio nariai, bet jau tuokėsi pagal tradicijas. Vėliau tas ritualas buvo plačiai aprašytas, ir aš galvoju, ar jie iš tikrųjų tuokėsi kaip du žmonės, ar suvaidino savo tuoktuves? Tuomet man kyla visiškas disonansas“, – teigia N. Putinaitė.

Privatiems jausmas, kaip ir visam privačiam gyvenimui, okupacijos metais daug vietos nebuvo. Žmogus buvo kolektyvo dalis, todėl net ir jo vestuvės švęstos ne sau, o kolektyvui.

„Sovietmetis vis dėlto sugebėjo ateizuoti vestuves, ir man atrodo, kad požiūris į Bažnyčią, kad ji turi suteikti labai iškilmingą šventimą, yra gal net didesnis palikimas. Tuokimasis bažnyčioje yra tarsi sovietinio supratimo permetimas, kokios turi būti vestuvės“, – aiškina N. Putinaitė.

Santuokos ėmė griūti

Vis dėlto net ir spaudoje rašomi pamokymai, ką daryti, kad santuoka būtų tvirta, ne visada gelbėdavo. Skyrybų klausimas visada egzistavo, tik iki 1940-ųjų okupacijos nebuvo taip plačiai realizuojamas.

„Mums atrodo, kad 1940 m. visiems skaudžiausias dalykas buvo, kad bažnyčia uždaryta, religinė santuoka panaikinta. Lietuviai džiaugėsi – ypač tie, kurių santuokos byrėjo tarpukariu“, – Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto narė D. Leinartė.

Prasidėjo masinės oficialios skyrybos. „Aukščiausiajame teisme 1948 m. svarstyta apie 800 bylų, gal 50 – kiti klausimai, viskas buvo vien skyrybos“, – tikina profesorė.

Kai seniau sutuoktos nelaimingos poros nutraukė savo santuokas, skyrybų vajus ėmė stoti. Prasidėjo kasdienis gyvenimas: žmonės tuokėsi, žmonės skyrėsi.

Meilę prilygino pamišimui

Po 1968 m. skyrybos jau nebuvo taip lengvai pasiekiamos, kaip ką tik po okupacijos. Dabar reikėjo atlikti numatytas procedūras. O pati santuoka irgi buvo visos visuomenės reikalas, kuriai daug vietos skirta spaudoje. Pavyzdžiui, mokant, kaip pasirinkti tinkamą antrą pusę, ir kodėl reikėtų tuoktis ne iš meilės.

„Buvo įrodinėjama, kad santuoka negali būti sudaroma aistringos romantinės meilės pagrindu, nes kas yra aistringa meilė? 60-ieji metai buvo jau ne 19 a. bendruomenė. Buvo sakoma, kad romantinė meilė – tai pamišimas, ir kaip gali pamišusi motina gimdyti?“, – pasakoja D. Leinartė.

Jau tarpukaryje buvo pradėta kalbėti apie romantizmą, apie meilę, apie santuoką, kai jaunieji vienas kitam puoselėja šiltus jausmus. Sovietiniais metais visą romantizmą bandyta išrauti su šaknimis. Nes romantinė, aistringa meilė, anot to meto autoritetingų asmenų, prilygo pamišimui.

„Jie sakė, kad santuoka turi būti sudaroma pergyvenus tą pamišimą. Rašytojai meilės tema rašė, kad, atėjus laikui, turi kantriai iškentėti pamišimą. Kai praeis, būsi pasiruošęs rimtai ir darniai santuokai“, – teigia profesorė.

Buvo įrodinėjama, kad santuoka negali būti sudaroma aistringos romantinės meilės pagrindu

Iki pat 7-ojo dešimtmečio lytinio švietimo klausimai buvo didžiausias tabu. Tik apie 1987 m. puritoniška visuomenė įgauna kitokį veidą.

„Jaunos apie 17–19 metų merginos jau nebežinojo, kaip gimsta vaikai. Puritoniška moralė dar egzistavo, ir buvo galvojama – jeigu bus bučinys su patinkančiu vaikinu, po kiek laiko gims vaikas.

Buvo jau įrodyta, kad apie 87 proc. Baltijos šalių miestų vyrų ir apie 70 proc. merginų turi ikivedybinių seksualinių santykių. Dar 1972 m. Estijoje atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad meilė, kaip motyvas sudarant santuoką, užima 5–6 vietą“, – pasakoja D. Leinartė.

Ne vienas iš mūsų pasakytų, jog mūsų tėvai tuokėsi iš meilės. Tačiau kyla klausimas, ar tai tikrai tiesa. Neretai jaunuoliai skubėdavo kelti vestuves vien tam, kad po studijų gauti darbo vietos paskyrimai nenutolintų nuo tuomečio susižavėjimo objekto, nors kas žino, gal po kelerių metų tas žavesys ir išblėso. Dar viena iš priežasčių, dėl ko tuokėsi jaunos poros – geresnė buitis.

„Tik susituokęs galėjai gauti tam tikrus gerovės daiktus: mašiną, butą šeimai. Vieniši žmonės galėjo gauti labai mažai. Tik vėliau vienišos motinos skatinant gimstamumą gaudavo daugiau socialinės paramos“, – pasakoja profesorė.

Taigi visose epochose buvo ir tikriausiai bus ir darniai, ir nedarniai sugyvenančių porų. Tiesa, Lietuva tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių pirmauja pagal skyrybų skaičių: išyra kas antra santuoka. Tačiau reikia paminėti ir tai, kad mūsų šalis ir pagal sudaromų santuokų skaičių taip pat pirmauja ES valstybių sąraše.