Lietuvoje

2019.11.01 07:00

Etnologas apie Vėlines: lietuvių noras pagerbti mirusiuosius kartais peržengia sveiko proto ribas

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.01 07:00

Lietuviai yra nykstanti tauta, todėl kartais desperatiškai bandome išsaugoti tradicijas ir taip išlaikyti savo tautiškumą, o tai – viena priežasčių, kodėl Vėlinės lietuviams tokios svarbios, LRT.lt sako etnologas Libertas Klimka. Jis pabrėžia, kad neretai noras pagerbti mirusiuosius ir siekis kompensuoti kartu praleistą laiką „peržengia sveiko proto ribas“, todėl ant kapų atsiranda ištisi darželiai ar granito plokštės.

Lapkričio 2-oji – Vėlinės. Tai mirusiųjų minėjimo, jų atminimo ir pagerbimo diena. Tradiciškai šią dieną lankomi mirusiųjų kapai, uždegama žvakių. Vėlines Seimas šiemet paskelbė nedarbo diena, tačiau laisvadieniu ji taps nuo 2020 metų.

Anot L. Klimkos, lietuviams svarbi ne tiek Vėlinių diena, kiek pati istorinė atmintis – ši diena susijusi ir su šeimos, ir su tautos tradicijomis. Vėlinės švenčiamos jau nuo neatmenamų laikų – šią dieną pirmieji Lietuvos istorikai mini jau 15 amžiuje. L. Klimka pasakoja, kad šventė labiausiai susijusi su žemdirbių vėlių kultu, o žodžiai „vėlė“ ir „vėliava“ yra tos pačios kilmės.

„Buvo įsivaizduojama, kad tauta savo žygiuose ar mūšiuose dėl laisvės išlikimo remiasi netgi mirusiųjų pagalba ir parama. Žemdirbių kultūrose vėlių kultas yra žinomas, jis ateina iš labai senų laikų, kai buvo manoma, kad vėlės darbuose bei karo žygiuose padeda gyviesiems. Pagarba mirusiesiems yra išlikusi kiekvienoje tautoje, o mirusiųjų kulto atminimas bei pagarba yra labai svarbūs. Ar yra nors viena tauta, kuri to neturėtų“, – svarsto etnologas.

Desperatiškai bandome išlaikyti tautiškumą

Paklaustas, kodėl lietuviams Vėlinės tokios svarbios, L. Klimka kalba, kad mūsų istorinė atmintis yra gilesnė. Etnologo teigimu, lietuviai yra nykstanti tauta, todėl kartais desperatiškai bandome surasti atsparos taškų ir taip išlaikyti savo tautiškumą, valstybės gyvastį.

„Pažiūrėkime į statistiką, kaip mažėja lietuvių skaičius Lietuvoje, kiek daug nutautėja emigrantų, – vaikai negali susikalbėti su seneliais lietuviškai. Tai reiškia, kad jie jau netaps lietuviais, nes kalba yra vienas pačių svarbiausių tautiškumo bruožų. Tauta yra mirštanti, tai akivaizdus faktas, dėl to tos priemonės dar pratęsti tautos agoniją yra ryškios, desperatiškos“, – sako L. Klimka.

Vis dėlto etnologas išskiria, kad tradicijas sureikšmina ne tik lietuviai, tai – visų mažų tautų rūpestis. Tautos gyvastį išlaikyti ypač siekia tos tautos, kurios yra sukūrusios savo valstybę.

Unikalus santykis su vėlėmis

Pasak L. Klimkos, Vėlinės yra ta šventė, kuri suburia šeimą. Šis bruožas buvo ypač ryškus anksčiau, kai visa giminė nebuvo taip nutolusi ir gyveno tame pačiame krašte. Etnologas kalba, kad Vėlinių tradicija ryškiausiai išliko Dzūkijoje, – ten iš senų kryžių sukuriamas laužas, prie kurio susirenka visas kaimas, ten visi šnekučiuojasi, prisimena išėjusiuosius, jų darbus, nutikimus. O čia pat vaikai ir anūkai klausosi pasakojimų, perima istorinę atmintį apie savo kaimą bei istoriją, šypteli L. Klimka.

Etnologo teigimu, tokias tradicijas ir dabar galima pamatyti kai kuriuose Dzūkijos kaimuose, pavyzdžiui, Marcinkonyse ar Musteikos kaime. Šie kaimai vadinami miškinių dzūkų kaimais, jie nebuvo išskirstyti į vienkiemius, aiškina L. Klimka.

Etnologas tikina, kad vėlių svarba lietuvių kultūroje matoma ne tik lapkričio 2-ąją. Paprotys bendrauti su vėlėmis pasireiškia ir šventos Kūčių vakarienės metu, kai prie stalo prisimename tuos, kurių tarp mūsų jau nebėra, teigia jis. O tai – gana unikalu. L. Klimka sako, kad kitos tautos, netgi krikščioniškos tautos, Kūčių vakarienės tradicijos neturi.

Anot etnologo, Vėlinių metas dera ir su gamta: „Pastebėkime, kad šventė sutampa su gamtos nuotaika. Gamta ruošiasi žiemos miegui. Tai augmenijos nuvytimo periodas, kai keičiasi orai, trumpėja diena ir viskas gamtoje eina myriop. Tai ir žmogaus tokia nuotaika.“

Vėlines jau 15 a. mini ir pirmieji istorikai. Žinoma, kad anksčiau šią dieną lietuviai atlikdavo apeigas šventose giraitėse, kuriose buvo deginami mirusieji. Tada šventė trukdavo net kelias dienas.

„Šventės kilmė tikrai labai sena, kadangi ir žemdirbystė mūsų krašte labai sena. Mums Vėlinės siejasi su labai tolima praeitimi, labai gilia tradicija“, – kalba L. Klimka.

Kritikuoja kapų puošybą

Etnologas apgailestauja, kad šiais laikais pagarba mirusiesiems kartais peržengia sveiko proto ar estetinio suvokimo ribas. Taip L. Klimka kritikuoja kapų puošybą.

„Mano nuomonė labai kategoriška, manau, kad aš turiu skonį ir supratimą apie grožį. Dabar visoje Lietuvoje statomi standartizuoti paminklai, nors kiekviena etnografinė sritis, kiekvienas regionas turėjo savo papročius.

Kryždirbystę įrašėme į UNESCO paveldą, bet visai nesirūpiname jos gyvąja tradicija, statome kažkokius šlifuoto granito standartizuotus paminkliukus, klojame granito plokštėmis visą kapą, juk tai mums nebūdinga tradicija. Kapinėse taip pat iškertame medžius, tai daroma masiškai, o tai labai pažeidžia mūsų pasaulėjautą“, – piktinasi L. Klimka.

Paklaustas, kodėl taip yra, etnologas atkerta, kad priežasčių yra įvairių: „Viena jų – atbukęs estetinis jausmas, tačiau mada taip pat diktuoja tam tikrą supratimą.“ Kartais ant kapų galime pamatyti ir ištisus gėlių darželius. L. Klimka svarsto, kad tai lemia socialinės priežastys, kai kaimo žmonės atvyksta gyventi į miestą.

„O ką senukams mieste veikti? Vienintelis rūpestis – prižiūrėti artimųjų kapus. Todėl ir persistengia, gėlių darželis ant kapo atsiranda, tada jį reikia kas kelias dienas laistyti. <...> O jei žmonės pinigų turi daugiau nei proto, tai stato be galo prašmatnius paminklus, stengiasi nustebinti, nustelbti artimus kapus. Tokia kompensacija“, – šypteli L. Klimka.