Vis daugiau žmonių išvažiuoja, o Vilnius ir Kaunas greitai „sprogs“ nuo žmonių antplūdžio, LRT RADIJUI sako nekilnojamojo turto brokeris iš Čikagos Marius Kasniūnas. Nepaisant emigracijos, pašnekovas mano, kad situacija Lietuvoje gerėja.
– Jūsų tėtis buvo garsus žurnalistas, priverstas pasitraukti iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje. Kiek Jūsų tėčiui pavyko Amerikoje daryti tai, ką jis darė Lietuvoje?
– Čia labai įdomu. Tėvai iš Vokietijos atvažiavo 1950 metais ir labai greitai pradėjo savo veiklą, nes jiems buvo svarbu palaikyti ryšį su Lietuva. Kai tėvas buvo Lietuvoje, jis dirbo „Lietuvos Aide“ Kaune, buvo Panevėžio teatro korespondentas.
Čia, Amerikoje, buvo įsteigta lietuvių žurnalistų sąjunga, kurie ne tik rašydavo, bet, pavyzdžiui, mano tėvas labai daug kalbėdavo per radiją, dirbo su organizacijomis. Tėvui ir mamai tai buvo labai svarbu.
– Kaip atrodė lietuvių žiniasklaida Čikagoje?
– Tuo laiku buvo labai daug laikraščių: „Draugas“, „Dirva“, „Santara“, „Naujienos“. Taip pat radijo programos – „Margutis“, penkias dienas per savaitę buvo transliuojama „Sophie Barcus“ radijo programa. Žinių visą laiką buvo. Šeimos namuose susėsdavo klausytis, nes buvo transliuojami įdomūs pasakojimai.
– Ką Jūsų tėvai yra pasakoję apie dipukų stovyklą Vokietijoje?
– Sakė, kad ten buvo įdomu. Tėvas atsidūrė toje grupėje, kurioje buvo daugiau artistų, menininkų, aktorių. Peržiūrėdamas jo archyvus, nustembu, kaip jie, pasitraukę iš Lietuvos, taip greitai susigrupavo.
Jie rašė metraščius, vaidinimų scenarijus. Kartu mėgino susirasti savo naujuosius namus – Anglijoje, Pietų ar Šiaurės Amerikoje. Tėvas buvo labai veiklus – pradėjo vesti radijo programą dipukų stovykloje. Transliavo tik stovyklai, o žinios būdavo tokios, kokios ateidavo, pavyzdžiui, apie karą.
– Ir tada jie atkeliavo į Čikagą?
– Ir tada Čikagoje surado mano mamos gimines, kurios jiems padėjo. Užtruko trejus metus, kol Amerikos valdžia davė leidimą atvažiuoti, nes jie jau buvo radę darbus ir gyvenamąją vietą.
– Dirbate su nekilnojamuoju turtu. Koks yra Jūsų darbas?
– Paskutinius 10 metų esu nekilnojamojo turto brokeris. Šis darbas man duoda truputį daugiau laiko lietuviškoje veikloje.
– Europoje nekilnojamojo turto rinka yra apdrausta – bankai stebi situaciją, kad žmonės galėtų sumokėti kreditus. Kaip tai veikia Amerikoje?
– Lygiai taip pat. Banke labai žiūri, kad viskas būtų gerai, kad užtektų pajamų. Per krizę tai buvo problema, daug žmonių įsiskolino, negalėjo sumokėti. Bankai turėjo konfiskuoti namus. Šis darbas yra nepaprastai įdomus. Esu labai laimingas, jog dirbu šį darbą.
– Ar lengva Amerikoje įsigyti būstą? Kokio amžiaus žmonės paprastai įsigyja pirmąjį būstą?
– Jeigu baigi universitetą ir turi susitaupęs truputį pinigų pradiniam įnašui, gali eiti ir pirkti. Mano abu sūnūs nusipirko būstus. Vienam buvo 25 metai, nes jis pamatė, kad ekonomiškai yra geriau nusipirkti būstą nei kas mėnesį mokėti nuomą. Jeigu esi pasiryžęs, turi neblogą darbą ir nori pasilikti mieste dar kurį laiką, tikrai yra galimybė nusipirkti.
– Užsiminėte, kad klausotės Lietuvos radijo. Jūs domitės, kas vyksta Lietuvoje, Lietuvos politikoje?
– Labai. Vakarais klausausi LRT RADIJO, tada ryto žinių iš Lietuvos, skaitau interneto portalus. Mėginu įsivaizduoti, kas dedasi politikoje, kultūroje, kaip Lietuvoje yra plėtojamas verslas. Tai yra labai įdomu ir svarbu.
– Koks iš šono Jums atrodo gyvenimas Lietuvoje?
– Kai stebiu statistiką, matau, kiek daug Lietuvoje yra įsteigta kompanijų, kurios yra įkūrę savo filialus, kiek lietuvių samdo, kokie jie yra patenkinti lietuvių darbuotojais, pavyzdžiui, technologijų srityje. Matosi, kad ekonomika vis gerėja ir gerėja.
Tik vis galvoju, kokia bus viso to ateitis, nes yra daug išvažiavusiųjų. Tiesa, kai kurie po truputį grįžta. Kitas dalykas – Kaunas ir Vilnius pradeda „sprogti“, kai tiek daug žmonių suvažiuoja. Vis galvoju, kas bus su mažaisiais miestais ir kaimais, kaip jie išsilaikys. Bet, manau, kad visa kita eina tik geryn.
Čikagoje lankėsi LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius. Jų kelionė yra dalis projekto „Keturi milijonai“, kuris skirtas Pasaulio lietuvių metams.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
