Lietuvoje jau prasidėjo plati diskusija – ir ne tik tarp istorikų – apie tai, kaip vadinti mūsų valdovus. Ar didžiaisiais kunigaikščiais, kaip įprasta, o gal visgi karaliais? Argumentus „už“ ir „prieš“ dėlioja „Istorijos detektyvai“.
Literatūrologas Algimantas Bučys argumentuoja, kad reikia įsivesti karalių terminą. Jam oponuoja istorikas Tomas Baranauskas, kuris mano, kad visiškai pakanka senosios tradicijos ir galime apsieiti be šio pavadinimo.
Kai sakome „karalius“, niekas neabejoja, kad tai yra suverenus valdovas. Dėl didžiojo kunigaikščio gali kilti tam tikrų klausimų, ypač kai kalbamės su vakariečiais, kurie nėra įsigilinę į mūsų istoriją.
„Kai atgavome laisvę ir stojome į NATO, mūsų karininkai susidūrė su problema. Vienas pulkininkas aiškindavo, kad Lietuvoje turėjome didžiuosius kunigaikščius, o NATO dalyviai sako: kas valdė tuos jūsų kunigaikščius?
Logiškas klausimas – kunigaikštis pavaldus arba karaliui, arba imperatoriui. Mūsiškai sako, kad niekam nebuvo pavaldūs. Tai kodėl kunigaikštis? Kai mūsiškiai išeivijoje išleido 4 tomų anglišką enciklopediją, visi kunigaikščiai pavirto princais: princas Gediminas, princas Algirdas, princas Kęstutis. Princas yra karaliaus sūnus. Jei princas, tai kur tėvas? Irgi princas. Karalių baimė, neigimas tarptautiniu mastu, europiniame kontekste, pasidarė tiesiog komiškas”, – pasakoja A. Bučys.
Jei visi mūsų valdovai buvo princai, tai kur jų tėvai? Ar jie buvo našlaičiai? Kunigaikščiai irgi nekaip skamba anglų kalba. Beje, tikriausiai ne atsitiktinumas, kad ši diskusija pirmą kartą gimė išeivijoje. Tada tikriausiai irgi buvo susidurta su problema, kaip užsieniečiams paaiškinti Lietuvos istoriją.
Tačiau T. Baranauskas diskusiją išeivijoje vertina skeptiškai: „Dirbtinė problema mūsų valdovus pervadinti į karalius niekada neiškilo iki pat XX a. vidurio, kai išeivijoje atsirado patriotinių idėjų, kad neva lenkai mums primetė, Janas Dlugoszas sugalvojo, nors idėja buvo autorių, kurie menkai žinojo Lietuvos viduramžių šaltinius.“
Ką sako istoriniai šaltiniai? Pasirodo, kad juose Lietuvos valdovai buvo vadinami karaliais. Ir ne tik Mindaugas, bet ir Gediminas, Algirdas, Kęstutis.
„Mindaugo knygos, kurią išleido Lietuvos istorijos institutas, vertime, popiežiaus laiškuose ir visur iki oficialaus krikšto, popiežius rašo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. [...] Pasižiūrėjau originalus – popiežius kreipiasi į Mindaugą karalių – iki krikšto ir iki karūnavimo pagal Romos katalikų papročius. Mane toks detektyvas suintrigavo – kaip čia gali būti?“ – pasakoja A. Bučys.
Ir tikrai – įvairiose kronikose Lietuvos valdovai yra įvardijami kaip karaliai. Taigi iškyla logiškas klausimas – jei amžininkams buvo aišku, kad lietuvių valdovai buvo karaliai, tuomet kodėl mes atsisakome šio titulo? Ir vėl – viskas ne taip paprasta. Pasirodo, kad lietuvių valdovai buvo įvardijami labai įvairiai.
„Jogaila 1379–1385 m. dokumentuose tituluojamas kaip „Oberster herzogin“ – aukščiausiasis kunigaikštis (1379 m.), „Oberster kung“ (1380 m.), „Grosser konig“ – didysis karalius arba kunigas, „Magnus rex“. Jogailos titulas lotyniškai – „Magnus rex dux vel dux lituanorum“ – didysis karalius arba kunigaikštis, kaip šiandien verstume. Vertėjas parinko du terminus ir neapsisprendė, kuris iš jų teisingesnis – „Rex“ ar „Dux“, parašė juos abu.
A. Bučys turi atsakymą šiam argumentui: „Chaosas prasidėjo su Algirdo mirtimi. Jis, didysis Lietuvos karalius, miršta (vokiečiai jį taip vadino, žmoną Julijoną – didžiąja karaliene). Po savo mirties paskiria Jogailą. Jis gauna tą titulą, bet kai jis susisieja su kryžiuočiais ir Kęstutis tai pamato, atima didžiojo karaliaus titulą, ištremia su mama Julijona į Algirdo domeną, ir titulas nebegalioja.
Algirdas turėjo dvi žmonas ir nemažai sūnų nuo jų. Du pagrindiniai vyresnieji sūnūs, vyresni už Jogailą, po Algirdo mirties turi teisę tapti didžiaisiais karaliais. Kai jie išgirdo, kad Algirdas atidavė Jogailai, pradėjo protestuoti. Didžiojo karaliaus titulas nebuvo įteisintas, prasidėjo, kaip aš vadinu, bekaralmetis, chaosas. Kryžiuočiai rašo laiškus – Jogaila pasivadina didžiuoju karaliumi, motina – didžioji karalienė. Vokiečiai rašydami vadina jį hercogu."
Beje, jei jau prisiminėme Algirdą, tai reikia pasakyti, kad jis buvo labai įvairiai tituluojamas, ne tik karaliumi. Bizantijos imperatorius, rašydamas laišką Algirdui, jį vadino bazilėjumi. Tai toks egzotiškesnis Algirdo titulas. Be to, Algirdas buvo vadinamas ne tik karaliumi, bet ir kunigaikščiu.
„Labai iškalbinga 1366 m. sutartis – „Kniaz velikij Olgerd“ (didysis kunigaikštis Algirdas), dar išvardija savo brolius, su „Koroliom Polskim Kazimierom“ ( Lenkijos karaliumi Kazimieru). Viename tekste labai aiškiai skiriami du terminai. Rusėnų kalboje jie aiškiai skiriami, skirtingai, nei vokiečių ir lotynų, kur galima parašyt „Rex vel dux“, nes neaišku, kaip išversti mūsų LDK terminiją“, – teigia T. Baranauskas.
O štai kaip A. Bučys kontrargumentuoja: „Tada reikia žiūrėti, kas rašo. Jeigu rašydavo rusų arba lenkų metraštininkai, jie negalėdavo įsivaizduoti, kad karalius galėtų būti ne katalikas. Jiems atrodė, kad jeigu jis ne katalikas, o pagonis, tai kaip jis gali būti karaliumi? Panašiai, kaip dabartinių istorikų vienas iš argumentų – jeigu ne Romos katalikų popiežiaus pašventintas, jis negali būti karaliumi. Čia yra dogma“.
Anot A. Bučio, didžiojo kunigaikščio terminas galutinai buvo įvestas 1413 m., Lietuvai ir Lenkijai sudarius Horodlės uniją. Būtent tada Lietuva įvardijama kaip Didžioji Kunigaikštystė ir Lietuvos valdovai tampa kunigaikščiais, o iki to laiko buvo karaliai.
„Pirmą kartą oficialiai pasakyta, kad čia – LDK, lot. ducatus, ir jie pasiskirsto: Vytautas gana didžiojo kunigaikščio vardą ne iki gyvos galvos – mirsi, ir viskas baigsis. Jis dinastinis, palikuonys bus didieji kunigaikščiai. Mano nuomone, tai LDK gimimo data“, – sako A. Bučys.
Tačiau su tuo nesutinka T. Baranauskas: „Dažnai valstybė buvo vadinama be jokių titulų – Lietuva, Lenkija, arba žeme. Vytauto ir Jogailos laikais įvardijimai įvairiose kalbose pasidarė vienodesni ir reguliariau vartojami, nusistovi gana griežta sistema. Karalius yra Lenkijos, Jogaila, kaip Lietuvos suverenas, yra „supremus dux“, o Vytautas – „magnus dux“. Anksčiau jie buvo vienareikšmiai.“
Ir jis iškelia dar vieną mintį – karaliaus titulo įvedimas labiausiai nuskriaustų mūsų mėgstamą ir gerbiamą kunigaikštį Vytautą Didįjį: „Jeigu dirbtinai įvedame skirtį tarp karaliaus ir didžiojo kunigaikščio, nukenčia Vytautas, kuris, kaip ir Algirdas, buvo didysis kunigaikštis. Iš karalių šalininkų tekstų išeina, kad Algirdas – karalius, o Vytautas pasidaro tik didžiuoju kunigaikščiu. Realiai statuso skirtumo nebuvo: Vytautas nebūtų supratęs, kodėl laikomas kitokiu didžiuoju kunigaikščiu, negu buvo Algirdas. Pagal naujai siūlomą terminologiją išeitų, kad Vytautas turėjo žemesnį titulą. Taip nebuvo.“
O dabar iškelkime dar vieną klausimą: gal ši problema būtų išspręsta, jei žinotume, kaip patys lietuviai savo valdovus vadino XIII–XIV a.? Deja, kronikas rašė svetimtaučiai. Kalbininkai turi minčių, kad tais laikais valdovai buvo vadinami kunigais. Tai buvo skolinys iš germanų, ir tik vėliau, priėmus krikščionybę, šis terminas buvo pritaikytas kulto tarnams, o valdovai buvo pradėti vadinti kunigaikščiais.
„Kaip lietuvių kalba buvo vadinami kunigaikščiai, nežinome, nes nėra rašytinių XIII–XIV a. šaltinių. Galima buvo spėlioti, kad buvo kunigas, kunigaikštis, kuris į vokiečių kalbą etimologiškai buvo verčiamas „kunigu“, kas yra tikslu, lengvai atpažįstama. Tai visiškas atitikmuo, todėl nereikia stebėtis, kad vokiškuose šaltiniuose „Kunig, konig“ taikomas Lietuvos valdovams“, – teigia T. Baranauskas.
Taigi gal derėtų spręsti šią problemą taip – susigrąžinti senąjį, pasak kalbininko, valdovų pavadinimą?
„Žodis „kunigas “ šiuolaikinėj lietuvių kalboj turi visiškai kitą – „dvasininko“ prasmę. Mano siūlymas – grįžti prie tarptautinio termino. Jeigu pasakai „karalius“, visi žino, kad tai yra suverenas, jis nuo nieko nepriklauso. Kito kelio nematau – negalim grįžti prie „kunigo“, – siūlo A. Bučys.
T. Baranauskas siūlo nieko neišradinėti ir likti prie didžiųjų kunigaikščių titulo. Tai jis argumentuoja mūsų istorine tradicija, kai buvo parašyta pirmoji Lietuvos istorija, Lietuvos metraštis. Ten mūsų valdovai buvo tituluojami didžiaisiais kunigaikščiais.
„Neturėtume kratytis savo tradicijos, nes ji yra prie pačių mūsų istoriografijos ištakų – tai Vytauto laikais sudarytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis, kuriame pasakyta: pas didįjį kunigaikštį Gediminą buvo 7 sūnūs; „didysis kunigaikštis“ ten kartojasi ir kartojasi. Ne veltui ir metraščio pavadinimas toks – taikomas ir Vytautui, ir Kęstučiui, ir Jogailai. Tai mūsų metraštis“, – aiškina T. Baranauskas.
O dabar reikia akcentuoti dar kelis dalykus. Tiek karaliaus šalininkai, tiek jų priešininkai sutinka dėl vieno dalyko: akivaizdu, kad Lietuvos valdovai buvo suverenūs, nuo nieko nepriklausė, kad ir kaip jie būtų įvardijami.
„Lietuva buvo suvereni valstybė, ir jos valdovo titulas buvo didysis kunigaikštis. Tai yra mūsų tradicija“, – pabrėžia T. Baranauskas.
Beje, daugiau padiskutavus, tarp šių dviejų skirtingų pozicijų galima atrasti ir daugiau sutarimo taškų. Štai kad ir Mindaugo klausimas. Kaip jį vadinti?
A. Bučys teigia: „Šaltiniuose rašo, kad Mindaugo tėvas buvo galingas karalius ir jam net nebuvo lygių. Tai kaip čia galėjo būti? Vėl tas pats nesuvokimas, kad gali egzistuoti pagonių karaliai. Jeigu pagonių karalius priima katalikišką krikštą, jis tampa katalikų karaliumi. Atsimetęs nuo katalikybės jis liko karaliumi.“
„Nesakom, kad Mindaugas yra pirmas ir paskutinis karalius. Iš tikrųjų ir jis turėjo būti tituluojamas vokiškai „Konig, kunig“, lietuviškai irgi, matyt, – kunigas, kunigaikštis. Savo titulu, matyt, nesiskyrė nuo vėlesnių Lietuvos valdovų. Karalių šalininkai šitoj vietoj gali būti ir teisūs, bet jie neteisūs, kad tai yra tas pats, kas karalius, greičiausiai tokių, kaip karalius iki pat Jogailos krikšto ir nebuvo“, – kalba T. Baranauskas.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadienį 16.00 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
