Pusantrų metų sūnelį Oskarą auginanti verslininkė ir nuomonės formuotoja Liucina Rimgailė gimus vaikeliui parašė dvi knygas, tad dažną stebina jos veiklumas. Tiesa, pati Liucina LRT.lt sako, kad lygintis ir varžytis nereikėtų – kiekviena mama turi savų iššūkių: „Labai aiškiai suvokiu, kad auginant mažą vaikelį yra normalu būti laimingai, nelaimingai, jaustis kaltai, dievinti savo vaiką, o kartais norėti nuo jo bent trumpam pabėgti.“
– Šiandien nemažai kalbame apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Tai ypač aktualu moterims, auginančioms mažus vaikus. Jūs turite nuosavą desertinę, elektroninę parduotuvę, esate nuomonės formuotoja – nemažai atsakomybių, kaip viską susidėliojote, kai prieš pusantrų metų susilaukėte sūnelio Oskaro ir reikėjo eiti motinystės atostogų?
– Nuo desertinės verslo atsitraukiau 2020-ųjų pabaigoje, kai į darbą priėmiau samdomą direktorę. Kai gimė sūnus, puse kojos dar bandžiau dirbti, bet per nuotolį nepadirbsi – desertinės verslo specifika reikalauja būti vietoje ir čia pat priiminėti sprendimus.
Kadangi komanda puikiai tvarkėsi ir be manęs, galėjau sau leisti pabūti namuose.
Tiesa, įsivaizdavau, kad mėgausiuosi buvimu su vaiku, neapsikrausiu darbais ir pasiliksiu tik tas veiklas, kurias galima vykdyti per nuotolį ir yra lengviau suderinti su sūnaus priežiūra. Vis dėlto atsiduoti tik motinystei man nepavyko – norėjosi dirbti, nes darbas man labai patinka.
Dabar viskas radikaliai kitaip, nei buvo pirmaisiais Oskaro metais. Šis etapas man – daug didesnis iššūkis.
– Esate trijų knygų autorė, iš kurių dvi parašėte jau gimus sūnui. Kaip gimė pirmoji knyga?
– Atsiradus Oskarui, turbūt iš inercijos dar turėjau daug energijos ir noro kažką veikti. Iš pradžių mažylis daug miegojo, nors, žinoma, nemiegotų naktų ir sunkių akimirkų tikrai buvo, jėgų iš manęs tai neišsunkė. Augindama vaikelį pradėjau galvoti apie sūrio pyragus – daug kas juos mėgsta, tačiau retas moka kepti. Pamaniau, kad būtų smagu sudaryti receptų rinkinį, kuriuo galėčiau dalytis internete.
Neplanavau, kad tai taps knyga, bet ši idėja mane tiesiog nešė – labai ja tikėjau ir norėjau dalytis. Aš ja taip degiau, kad jokie sunkumai manęs nestabdė – jei sūnus neužmigdavo, vienoje rankoje laikydavau jį, kita ranka fotografuodavau pyragus. (Juokiasi.) Nesijaučiau apsikrovusi rūpesčiais ir man buvo labai įdomu, prasminga.
Kai sūnus nueidavo miegoti, kartais ir paryčiais, rašydavau receptus. Toks buvo procesas, bet tada jaučiau nenumaldomą norą ir man net nerūpėjo, ar iš to turėsiu naudos. Tačiau išėjo labai gražus dalykas – knyga. Kai pabandžiau atspausdinti pirmąsias 50 knygučių ir paskelbiau pardavimą, jos ištirpo per kelias valandas, o aš supratau, kad reikia didesnio tiražo.
– Nesustojote ir praėjusių metų pabaigoje pristatėte dar vieną knygą – apie keksiukus.
– Vasarą per keturias savaites išėjau 12 savaičių konditerijos mokymų kursą. Buvo labai intensyvu, bet labai mane įkvėpė – pajaučiau norą gaminti ir kurti naujus skonių derinius. Prisiminiau, kad gal prieš dešimtmetį televizija mane titulavo keksiukų karaliene, tad pamaniau, kad reikia šį titulą pateisinti. (Juokiasi.) Per rugpjūtį pagaminau, aprašiau ir įamžinau visus keksiukus, o rudenį laukė baigiamieji redagavimo darbai.
– Turbūt skaitančios šį pokalbį dabar galvoja – ir kaip ji viską spėja?!
– Turiu pripažinti, kad dauguma mano projektų įgyvendinti miego sąskaita. Pirmaisiais metais mažai miegojau, bet dėl to man energijos nestigo. Iš tiesų pirmieji sūnaus metai man buvo gana lengvi – mano nėštumas buvo labai gražus, šviesus, per jį prikaupiau resursų, kurių užteko ir sūnui gimus. Viską suspėdavau, net ir pasipuošti. Lūžis įvyko, kai sūnui buvo 13 mėnesių, o knyga apie keksiukus buvo jau beveik baigta.
Jei taip, kaip pastarąjį pusmetį, būtų buvę nuo pirmų sūnaus dienų, tikriausiai nei energijos, nei jėgų dviem knygoms man nebūtų užtekę. Dabar viskas radikaliai kitaip, nei buvo pirmaisiais Oskaro metais. Šis etapas man – daug didesnis iššūkis. Idėjų ir planų turiu, tačiau jaučiu, kad jau reikia šiokios tokios pertraukos ar bent jau sumažinti apsukas.
Man norėjosi kažką nuveikti, kažką sukurti. Tai vienas iš mano gyvybinių poreikių, saviraiška ir malonumas. Būtų skaudu, jei viso to daryti negalėčiau, – mano vaikas turėtų nelaimingą mamą.
– Sakote, įvyko lūžis ir atsirado daugiau iššūkių, kokių?
– Sūnelis yra labai aktyvus ir tai gali patikinti bet kas, kas su juo pabūna bent porą valandų. Nors turiu energijos ir užsispyrimo, man nėra lengva. Be to, esu minkšto būdo, tad man reikia pasistengti, kad būčiau griežtesnė, nubrėžčiau vaikui ribas ir atsispirčiau jo manipuliacijoms. Man tai nėra lengva.
Atrodo, visą gyvenimą mokėjau lengvai susikalbėti su žmonėmis ir susitarti, o dabar turiu mažą, pusantrų metų žmogeliuką, kuris viską supranta, tačiau dar nekalba. Taigi susėdę paprastai nesusitarsime.
Supratau, kad laukdamasi sūnaus buvau pasiruošusi fiziniams iššūkiams, bet ne visiems emociniams. Taigi nereikia manyti, kad viskas tobula, – kiekvienai tenka savų išbandymų.
– Tik ar veikliai ir į skirtingas veiklas įsitraukusiai asmenybei lengva sustoti ir perplanuoti savo gyvenimo ritmą bei veiklos pobūdį?
– Nelengva. Buvau įpratusi valdyti savo laiką, o gimus vaikeliui supratau, kad dabar bus svarbiausi jo poreikiai. Šių metų pradžioje jau pajaučiau, kad ir fiziškai darosi nelengva, o vaiko poreikiai auga.
Kai kuriomis savaitėmis tai iš manęs pareikalauja ir fizinių, ir emocinių jėgų. Be to, tėvai nelabai gali mums padėti, tad daugiausia su vyru vaiko priežiūrą dalijamės dviese, kelias valandas per savaitę padeda auklytė. Tiesa, kartais kelių laisvesnių valandų neužtenka net mintims susidėlioti, taigi iš esmės sukamės dviese.
Nemėgstu lygintis – kiekvienas turime savo realybę ir su ja dorojamės.
– Pastaruoju metu vis daugiau kalbame apie labiau į vaiko priežiūrą įsitraukiančius tėčius. Ar Tadas jums yra didelė pagalba?
– Žinoma. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje būna nesusikalbėjimo. Natūralu, kol neturi vaikelio, negali numatyti, kaip viskas klostysis, tad tikrai nebuvome nuodugniai apkalbėję kiekvienos smulkmenos. Taigi, kaip ir visi, problemas sprendžiame tada, kai jos iškyla.
O būna įvairiai. Tarkime, mes gyvename ne visai įprastu tvarkaraščiu. Kitos mamos dieną praleidžia su vaikeliu vienos, o vakarais grįžta tėčiai, drauge su šeima leidžiantys savaitgalius. Mūsų atveju viskas kiek kitaip – dienomis paprastai būname visi kartu, bet vakarais ir savaitgaliais Tadas dirba.
Sudėjus jo darbo valandas išeina, kad jis dirba pusantro etato. Kartais atrodo, kad labai sudėtinga, kai 3–4 dienas per savaitę su vaiku esi viena, galbūt būtų paprasčiau, jei vyras kiekvieną vakarą grįžtų namo ir būtų namuose. Kitoms mamytėms galbūt atrodo, kad man labai paprasta, nes neretai dienas vyras leidžia kartu. Tačiau nemėgstu lygintis – kiekvienas turime savo realybę ir su ja dorojamės.
– Atrodo, kad vis dėlto savo būseną sekate labai sąmoningai. Socialiniuose tinkluose buvo galima matyti ir trumpus pabėgimus atsikvėpti.
– Tiesa, pavyzdžiui, sausį stengiausi pasidaryti kiek laisvesnį. Tiesiog praėjusių metų pabaigoje intuicija pakuždėjo, kad reikia susimąstyti, ir aš ją išgirdau. Nežinau iš kur, bet turiu kažkokį savisaugos instinktą. Ir už tai sau esu labai dėkinga. Galbūt tai ateina su branda – per pastaruosius 10 metų turėjau daug visokiausių patirčių, taigi įgijau tam tikrą žvilgsnį į pasaulį. Kalbant apie motinystę, taip pat.
Labai aiškiai suvokiu, kad auginant mažą vaikelį yra normalu būti laimingai, nelaimingai, jaustis kaltai, dievinti savo vaiką, o kartais norėti nuo jo bent trumpam pabėgti. Būna dienų, kai su vaiku tau be proto linksma ir visą dieną norisi juoktis, o būna, kad atrodo, jog kiekviename žingsnyje mažasis bando tavo ribas. Amerikietiški kalneliai. Tik protas viską supranta, o jausmiškai priimti visus tuos svyravimus kol kas dar sunku.
Šių metų pradžioje jau pajaučiau, kad ir fiziškai darosi nelengva, o vaiko poreikiai auga.
– Esate ir nuomonės formuotoja, kurią, tikiu, seka ir gausus būrys mamyčių. Tik socialiniai tinklai neretai sulaukia kritikos dėl ten vaizduojamo tobulo gyvenimo. Ar su sekėjomis dalijatės ir iššūkiais? Galbūt netgi sulaukiate jų žinučių, pastebėjimų?
– Sulaukiu, kai pati pasidaliju savaisiais. Iš tiesų man svarbu nevaidinti supermamos ir neapsimetinėti, kad gyvenu tobulą gyvenimą. Kartais netgi labai sąmoningai pasidaliju savo išgyvenimais ar iššūkiais, o tai neretai sukelia ir diskusijas. Labai džiaugiuosi stipriu sąmoningu ir blaiviai mąstančių mamų bendruomeniškumu ir palaikymu. Tiesiog esu tikra, kad neturėtume lygintis ir varžytis.
Labai gera, kai pasidaliji ir kitos moterys parašo, kad joms taip pat tenka tai išgyventi. Tada supranti, kad esi ne viena ir viskas yra normalu. Tačiau labai nemėgstu, kai mamos, kurioms viskas klostosi paprasčiau, kartais būna nejautrios toms, kurioms tenka susidurti su iššūkiais. Taip pat labai nemėgstu, kai socialiniuose tinkluose prasideda motinų varžybos, kuriai sunkiau, kuri labiau neišsimiegojus ar pan. Nereikia varžytis ir lygintis, tiesiog būkime solidarios ir palaikykime viena kitą.
Aš ja taip degiau, kad jokie sunkumai manęs nestabdė – jei sūnus neužmigdavo, vienoje rankoje laikydavau jį, kita ranka fotografuodavau pyragus.
– Artėja laikas, kai sūnus pradės lankyti darželį. Tai dažniausiai tampa etapu, kai moterys grįžta į darbus ir susiduria su naujais iššūkiais.
– Svarbiausia neįsivelti į žiurkių lenktynes, kai tau atrodo, kad visos mamos tobulos, lengvai derina motinystę ir darbą, vos pagimdžiusios jos turi daugybę idėjų, o aš nieko nesugalvoju... Man taip sutapo, kad iš sudėtingesnio man verslo modelio perėjau prie paprastesnio ir jaučiu, kad galėsiu jį tęsti.
Tiesa, neskubu galvoti apie dideles permainas – nelaikau darželio visišku atsilaisvinimu. Žinau, kad bus ir adaptacijos, ir ligų laikas. Manau, vaiko atėjimas priverčia kitaip dėliotis kasdienybę ir ieškoti būdų, kaip tu gali veikti ir užsidirbti būdama mama. Nemanau, kad skubėsiu apsikrauti darbais – stengsiuosi juos optimizuoti, kad galėčiau savo laiką paskirstyti.
– Visuomenė tarsi spaudžia kuo daugiau laiko praleisti su vaiku ir negalvoti apie kitas veiklas. Bet ar tikrai kiekvienu atveju tai tinkama – jei mamai yra būtina saviraiška, galbūt vaikui ji duos daugiau patenkinusi savo poreikius.
– Viskas priklauso nuo moters. Lenkiu galvą prieš tas, kurios augindamos mažylius gali būti tik mamos ir nenori galvoti apie darbus. Aš taip nesugebėjau. Man norėjosi kažką nuveikti, kažką sukurti. Tai vienas iš mano gyvybinių poreikių, saviraiška ir malonumas. Būtų skaudu, jei viso to daryti negalėčiau, – mano vaikas turėtų nelaimingą mamą.
Kai sūnus paaugs, tikrai paaiškinsiu jam, kad mama eina į darbą, nes jai patinka ir ji to nori. Nenoriu, kad vaikas galvotų, jog darbas tėra blogis, atimantis iš jo dalį mamos dėmesio. Esu ta mama, kuriai patinka ir kuriai yra gera dirbti tam, kad jaustųsi laiminga.
Kai bent porai valandų auklytė mane išleidžia, kai galiu bent trumpam susitikti su drauge kavos ar parašau kokį nors tekstą savo tinklaraščiui, man norisi grįžti pas sūnų, jį apkabinti, su juo žaisti ir juokauti. Mūsų santykiui pertraukėlės yra į naudą.
