„Kai į viešumą išlenda viena kita detalė, aplinkiniams atrodo, kad jie viską atkapstė, viską išsiaiškino ir viską žino. Toli gražu – taip tikrai nėra, aplinkiniai nežino, kas ir kaip vyksta“, – apie sudėtingą gyvenimo etapą ir nuolat lydintį viešumą portalui LRT.lt sako dainininkė Rūta Ščiogolevaitė. Tiesa, ramybės ir šviesesnių natų šiandien jos kasdienybėje yra kur kas daugiau.
– Atlikėjams pasibaigė šventinis darbų įkarštis, tempas veikiausiai kiek atslūgo. Ar pavyko nepervargti ir išlaikyti pusiausvyrą?
– Man pavyksta išlaikyti pusiausvyrą – esu tinkamai sudėliojusi prioritetus, be to, padeda per ilgus metus sukauptas įdirbis – man jau nebūtina lankytis kiekviename vakarėlyje ar renginyje. Turbūt ta paslaptis, kaip viską suspėju, yra tai, kad aš nedarau visko, kas nėra būtina. Visko nespėsi, tad svarbu pasirinkti prioritetus.
– Pastaruoju metu jus buvo galima išvysti ne viename televizijos projekte, koncertuose. Žiūrint iš šono atrodo, kad po gyvenimo audrų pagaliau įsivyrauja ramybė. Esate gera aktorė ar tikrai gyvenime atsiranda harmonijos?
– Ir taip, ir taip. (Juokiasi.) Ne paslaptis, kad kurį laiką gyvenime buvo sudėtingas etapas, daug įtampos. Tiesa, apie tai kalbėti vengiu – nemoku kalbėti grakščiomis frazėmis, o moteriško gudrumo man visada trūko. Galiausiai, jei jau negaliu kalbėti atvirai, geriau išvis nekalbėsiu.
Tačiau galiu patikinti, kad dabar jaučiuosi kur kas geriau, ramybės gyvenime yra daugiau ir tas stresas nebe toks fatališkas atrodo. Labiau susiję su buitimi, kasdieniais reikalais. Galbūt mano gyvenimas nėra tobulas ir be rūpesčių, bet jaučiuosi laimingesnė nei bet kada anksčiau.
Nereikia būti akliems ar naiviems – pasaulis yra įvairus ir jame yra visko.
– Vis tik žaizdoms išsilaižyti ir mintims susidėlioti reikalinga erdvė ir privatumas. Įmanoma tai padaryti, kai esate visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio centre, o aplinkiniai aptarinėja tai, kas vyksta jūsų šeimoje?
– Sunku, bet dar sunkiau yra mano artimiesiems. Kai į viešumą išlenda viena kita detalė, aplinkiniams atrodo, kad jie viską atkapstė, viską išsiaiškino ir viską žino. Toli gražu – taip tikrai nėra. Tas iki šiol vykstantis skyrybų procesas yra labai sudėtingas ir aplinkiniai tikrai nežino, kas ir kaip vyksta. Tik, kaip minėjau, kalbėti apie tai nesinori. Aišku, yra buvę atvejų, kai buvo peržengtos ribos ir tylėti nebegalėjau, tad teko šį tą pakomentuoti.
– Po didesnių gyvenimo sukrėtimų susvyruoja ir mūsų pasitikėjimas savimi, savivertė. Ir jums teko tokių iššūkių?
– Problemos, su kuriomis susidūriau ir su kuriomis susiduria ne viena moteris, iš esmės yra savivertės klausimas – kaip tu leidi kitam su tavimi elgtis. Kalbant apie pasitikėjimą savimi, jis susvyruodavo, tačiau tai nebuvo pastovi būsena – kartais suabejodavau savimi, kartais pasitikėjimas sugrįždavo. Turbūt natūralu.
– Paminėjote kitas moteris. Kai kalbėjomės prieš porą metų, pasakojote, kad sulaukiate daugybės žinučių iš moterų, kurios ieško atjautos ir supratimo. Iki šiol jums parašo?
– Taip, sakau, kad sąmoningai tam tikra prasme savanoriauju. Išgirdau daug istorijų. Ir savo pažįstamų rate, ir iš moterų, su kuriomis bendravau žinutėmis.
Jei visur norėsi įžvelgti tai, kas bloga, taip ir bus.
– Kaip žinia, po skyrybų vaikai dažnai lieka gyventi su mama, tad ir dauguma jų priežiūros rūpesčių tenka moteriai. Turbūt ne kartą girdėjote klausimą, kaip sustyguoti kasdienybę turint penkis vaikus.
– Visokių akimirkų būna. Iš tiesų, ne kartą manęs klausė, kaip susitvarkau. Vis pagalvodavau: „Na, kaip? Tiesiog, tvarkausi ir susitvarkau.“ Esu labai dėkinga savo mamai, kad ji man padeda, su mano vaikais nėra labai paprasta, nes jie – itin judrūs. Taigi visai neseniai susimąsčiau, kad vis tik turiu kuo didžiuotis, – man kažkaip pavyksta.
– Pastaruoju metu vis garsiau prabyla moterys, išgyvenusios pogimdyminę depresiją.
– Ir apie tai reikia garsiai kalbėti. Tiesa, aš pati to patyrusi nesu. Emocijų svyravimų išvengti nepavykdavo, ir ašarą nubraukdavau, tačiau kiekvienas vaikelis atnešdavo didžiulį džiaugsmą. Kūdikėliai man yra gryniausias džiaugsmas, net ir tada, kai sunku, teikiantis pilnatvę. Galbūt man padėjo ir tai, kad vaikai leisdavo man išsimiegoti ir pailsėti. Nežinia, kaip būtų buvę, jei būčiau patyrusi didžiulį pervargimą...
– Dabar namuose tenka suvaldyti skirtingo lygio krizes – susijusias ir su paauglystės, ir su darželio iššūkiais.
– Visko labai daug – ir auklėjimo, ir išlaidų, ir triukšmo, ir reikalų, ir slaugymo... Tačiau aš visada randu kuo pasidžiaugti. Net kai jau atrodo, kad blogiau būti negali, kai vaikai negaluoja, serga, visi nemiegam... Pamenu, kartą tokia sunki naktis buvo, o aš keičiu vaikui sauskelnes ir galvoju „Bet kaip gerai, kad dabar viskas taip paprasta, kai aš augau, tokių sauskelnių nebuvo!“
Išties, po didelių sunkumų, smulkmenas imi labiau vertinti – gerai, jei vaikai sveiki, nėra didelių rūpesčių, turime stogą virš galvos, galiu grįžti pas vaikus ir dar kokį skanėstą parvežti, turiu mėgstamą veiklą, savo klausytojus, o galiausiai, kai buvo labai sunku, kiek pagalbos sulaukiau... Kiek iš tiesų yra gerų žmonių, kurie mato, kad tau sunku, kad tau reikia pagalbos. Kai matai tiek daug gero, negali pasiduoti ir nuleisti rankų.
– Be reikalo vieni kitiems prikaišiojame, kad esame tauta, kuri džiaugiasi, jog dega kaimyno kluonas?
– Tiesiog pikti žmonės galbūt garsiau šaukia. Jei visur norėsi įžvelgti tai, kas bloga, taip ir bus. Vis tik gerų žmonių yra daug. Tik pažiūrėkite, kiek atsirado empatiškų žmonių, kurie prasidėjus karui priglaudė nuo karo bėgančius ukrainiečius.
Tačiau nereikia būti akliems ar naiviems – pasaulis yra įvairus ir jame yra visko. Turbūt svarbiausia norint jame išlaviruoti yra gebėjimas atrasti aukso vidurį – kartais reikia užsimerkti ir visko giliai į širdį neimti, o kartais reikia už save pakovoti. Tikrai nesu iš tų, kurie užleidžia kvailiui kelią, – kartais tokį reikia palaikyti toliau nuo altoriaus.
– Vis tik, sakoma, kad geras kareivis pirmiausia turi pasirūpinti savimi, kad galėtų pasirūpinti kitu. Jūs, kaip mama, atrandate galimybių pasirūpinti savimi?
– Man geriausias rūpinimasis savimi – mano darbas. Į jį visada einu kaip į šventę, tai – mano poilsis ir mano terapija.
– Beje, koncertuojate ne tik kaip solistė – suvienijote balsus su Vaida Genyte ir Aiste Pilvelyte. Visos trys, atrodo, esate perfekcionistės iki pirštų galiukų. Ar lengva kartu dirbti?
– Mes visos labai skirtingos, tačiau kartu tikrai nebūna sunku. Jei ir kildavo momentinių blykstelėjimų, čia pat juos išspręsdavome. Nebesame paauglės, kurios konkuruoja tarpusavyje ar įsižeidžia lygioje vietoje, – esame subrendusios moterys, kurios sugeba greitai viską išspręsti.
Juolab kad niekas nevertė mūsų susiburti – taip nusprendėme, nes visos to norėjome. Tikrai labai susidraugavome ir viena kitą labai palaikome, nuoširdžiai viena kitai žarstome komplimentus, viena kitą priimame ir papildome.
– Praėję metai, panašu, jums buvo labai produktyvūs – pristatėte naujų dainų, nusifilmavote ne viename projekte.
– Visko buvo: ir duobių, ir pakilimų, ir pasiūlymų, ir koncertų... Visko. Buvo ilgi ir turiningi metai, bet aš neliūdžiu, kad jie pasibaigė. Labiausiai džiugina tai, kad mes, atlikėjai, pagaliau galėjome dirbti.
Kai kovidas viską sustabdė, išgyvenome milžinišką įtampą – scena ne šiaip mūsų pomėgis ar saviraiška, bet mūsų darbas ir pajamų šaltinis, mūsų vaikų maistas. Taigi labai džiaugiuosi, kad turėjome darbo ir, tikiuosi, jo netrūks. Savo darbą labai mėgstu ir eidama ant scenos visada labai džiaugiuosi – jokie čia kylantys sunkumai ar iššūkiai to džiaugsmo neužgožia.
