„Gyvenimas išmokė lošti su iškritusiomis kortomis ir nesiskųsti, kad iškrito blogos“, – portalui LRT.lt sako LRT Radijo programų departamento vadovas Giedrius Masalskis. Jis pripažįsta, kad širdies žaizdos dar ne visai sugijo, bet prasitaria, kad jo širdis nebelaisva ir artėjantį jubiliejų romantiškai pasitiks saulėtoje Sicilijoje.
– Ruduo eterio žmonėms savotiški Naujieji metai. Jums, kaip LRT Radijo programų departamento vadovui, taip pat – priešpaskutinę vasaros dieną naują sezoną pradėjo LRT RADIJAS, rugsėjo 13-ąją jį pasitinka LRT KLASIKA, o 27 d. – LRT OPUS. Turbūt klausytojai gali tikėtis ir naujų laidų bei naujų eterio balsų?
– Iš viso LRT radijo stotyse – apie 100 laidų, tarp jų ir klausytojų pamėgtos laidos, ir nauji projektai. LRT RADIJAS jau pristatė keturias naujas laidas: antradieniais eteryje skamba „Mokslas skubantiems“ su Goda Raibyte, trečiadienio vakarais – „Ateities kodas“ su Šarūnu Dignaičiu, ketvirtadieniais su klausytojais sveikinasi Ignas Klėjus ir jo laida „Sindromas“, o penktadieniais „Gerų istorijų“ kviečia klausytis Ignas Krupavičius.
LRT KLASIKA pristatys net dešimt naujų projektų, o prie vedėjų komandos prisijungs Paulius Gritėnas, Vytenis Pauliukaitis, Gintaras Januševičius, Aistė Diržiūtė ir kiti. Rugsėjui baigiantis naujienų netrūks ir LRT OPUS eteryje, prisijungs žinoma atlikėja Daiva Starinskaitė, ji daugiau kalbės apie kuriančias ir įkvepiančias moteris.
Gyvenimas išmokė lošti su iškritusiomis kortomis ir nesiskųsti, kad gavau blogas.
– Esame įpratę, kad radijas – garso medija. Jo klausomės savo automobiliuose ar namuose, kartais vaizduotėje dėliodami vaizdus, kaip galėtų atrodyti vienas ar kitas vedėjas. Savotiška paslaptis ir magija. Vis tik LRT radijo stotys tampa vizualios.
– Tie, kas nenori tos magijos sugriauti, gali radijo tik klausytis, paliekame tokią galimybę. Tačiau žmonėms visada buvo smalsu pamatyti ir darbo užkulisius, vedėjus. Be to, stengiamės neatsilikti nuo laikmečio ir atsižvelgti į klausytojų poreikius.
„YouTube“ platforma šiandien itin populiari tarp jaunesnių klausytojų, jiems kur kas patraukliau, kai laidas ar tinklalaides galima ir pasižiūrėti, todėl stengiamės kurti turinį, tinkamą skirtingoms platformoms ir patrauklų skirtingo amžiaus klausytojui. Tiesa, nemanau, kad ultratrumpųjų bangų imtuvų greitai neliks. Vis tik tai labai patogu. Tarkime, važiuojate automobiliu, vaikai kažką klega gale, o jūs galite klausytis mėgstamų laidų ar muzikos.
– Prieš pat naująjį radijo sezoną jūsų gyvenime taip pat prasidėjo naujas etapas – vyresnysis sūnus Emilis pakėlė sparnus ir išvyko studijuoti į Nyderlandus. Galbūt jau pradedate suprasti, ką reiškia tas tuštėjančio lizdo sindromas, apie kurį kalba į studijas kituose miestuose atžalas išleidžiantys tėvai?
– Visada kompiuteriais ir kodavimu domėjęsis Emilis įstojo net į tris universitetus ir pasirinko tą, kurio arkliuku laikomos kompiuterinės technologijos ir dirbtinis intelektas. Labai dėl jo džiaugiuosi, nors man ir sunku, ir kiek liūdna, kad sūnus toli. Tas tuščio lizdo sindromas galbūt labiau pasijus po kurio laiko, kai jo pradės dar labiau trūkti.
Kol kas mane gelbsti įvairios veiklos, ypač darbai – esu labai užimtas, tad vakarais grįžtu pavargęs, tačiau būtinai susirašome, pasikalbame. Vis tik labai smagu bendrauti su žmogumi, kurį tiek metų auginai, kuris tau visada turėdavo galybę klausimų. Stengdavaisi pateikti atsakymus, padėjai jam subręsti...
Per savo 50 metų nugyvenau tiek, kiek kartais keli žmonės per visą gyvenimą nenugyvena.
– Galbūt ir jaunėlis jau pasvarsto sekti brolio pavyzdžiu ir mokslus krimsti ne Lietuvoje?
– Nors jam įdomesni menai ir kūryba, jis taip pat pasvarsto apie studijas užsienyje. Taigi gali būti, kad artėja metas, kai abu sūnūs bus išvykę. Tačiau gyvenimas išmokė lošti su iškritusiomis kortomis ir nesiskųsti, kad gavau blogas. Jei abu sūnūs gyvens ne Lietuvoje, skrisiu jų aplankyti.
– Kai kurie tėvai didžiuojasi, kad jie yra savo atžalų draugai, kitiems vis tik artimesnis tas ypatingas tėviškas ryšys. Koks tėvas esate jūs?
– Esu skaitęs vaikų raidos specialistų įžvalgų, kad tėvai negali būti vaikų draugai. Man labiau priimtinas toks požiūris – tėvai turi išauklėti, įdiegti pareigos jausmą, kartais griežtesnį žodį pasakyti ir pasistengti, kad vaikas pereitų tam tikrus raidos etapus, kurių galbūt nepereitų, jei tėvas būtų tik draugas.
Nepasakyčiau, kad esu labai griežtas tėvas, kuris su vaikais bendrauja įsakmiu tonu, veikiau esu linkęs su vaikais pasikalbėti, aptarti dalykus ir padėti suprasti, kad tai, ko stengiuosi juos išmokyti, iš esmės reikalinga ne man, o jiems patiems. Ne man reikia, kad jie išmoktų atsakomybės, galėtų išlaikyti save ir savo šeimą, išmoktų laikytis pažadų, susitarimų ir panašiai. Jiems to reikia.
Mano darbas parodyti jiems, kaip vyksta gyvenimas, kad ne visada viskas sekasi. Noriu, kad jiems viskas sektųsi, tačiau jie turi būti pasiruošę ir nedėkingoms situacijoms.
Iš to, kas nepavyko, stengiuosi pasimokyti, o prisimenu tik tai, kas gera.
– Ar dabar, kai vyresnėlis išvyko kurti savo ateities, nepasvarstote, kad galbūt galėjote būti kitoks tėvas, skirti sūnums daugiau laiko ar panašiai?
– Nematau prasmės savęs graužti – nieko pakeisti nebegaliu. Pastaruosius porą metų stengiuosi sau priminti, kad reikia važiuoti į priekį, o ne gręžiotis atgal. Iš to, kas nepavyko, stengiuosi pasimokyti, o prisimenu tik tai, kas gera.
Kita vertus, nors visada buvau užimtas, dirbau radijuje, televizijoje, su renginiais, turėjau tris įmones, vaikams visada stengiausi skirti ir laiko, ir dėmesio. Kartais pasiplaudavau nuo darbų įmonėse, kad galėčiau pabūti su sūnumis, kur nors nuvažiuoti ar išeiti pasivaikščioti, stengiausi skirti jiems dėmesio ir neapkrauti jų savo problemomis. Taigi, manau, kad esu visai neblogas tėvas.
– Vyresnės tėvų kartos mintyse dar gajus įsitikinimas, kad tėvų pareiga aprūpinti atžalas – parūpinti automobilį, būstą ir panašiai. Kaip manote jūs, tėvai turi užtikrinti vaikams gerovę ar įkvėpti ir išmokyti pačius visko pasiekti?
– Mus formuoja mūsų gyvenimas. Augau šeimoje, kur nestigo pinigų, nors niekada ir nemaniau, kad reikia švaistytis, juos sureikšminti. Man nieko nestigo, bet nepasakyčiau, kad daug reikėjo. Užtekdavo, kad galiu ledų nusipirkti ar susitaupyti, pavyzdžiui, motociklui. Tačiau ir aš pats nuo 9 klasės per vasaros atostogas kaime eidavau uždarbiauti į kolūkį. Man patiko užsidirbti pačiam, todėl ir savo vaikams visada siūlydavau pabandyti.
Žinoma, stengiuosi, kad mano sūnūs nejaustų diskomforto dėl pinigų stygiaus, ypač dabar, kai jie žengia į savarankiškumo etapą. Noriu, kad jie susitelktų į mokslus, tačiau nenoriu jų išlepinti, kad jiems neatrodytų, jog pinigų pilna ir jie gali taškytis į kairę ir dešinę. Nors pinigai nėra pagrindinis dalykas, apie kurį kalbamės, noriu, kad jie suprastų, jog pinigus reikia susiskaičiuoti, tai vienas iš dalykų, kurį jie turi susitvarkyti pradėję gyventi savarankiškai. Ir nors vyresniam sūnui sakiau, kad padėsiu ir palaikysiu, kiek jam reikės, jis atsakė, kad nori susirasti darbą ir pats savimi pasirūpinti. Matyt, neblogai išauklėjome.
– Sakoma, kad niekas nepadeda geriau pajausti bėgančių metų, kaip augantys vaikai. Lapkričio 1-ąją minėsite jubiliejų. Dar neaplanko priešgimtadieniniai pamąstymai?
– Dar ne. Jau nepamenu, kada švenčiau gimtadienį. Mokyklos laikais tėvai ir kaimynai tądien išvažiuodavo lankyti artimųjų kapų, o mes su bendraklasiais ir draugais pasilikdavome švęsti. Tačiau paprastai per gimtadienį kur nors pabėgu. Negaliu paaiškinti kodėl.
O tiksintys metai manęs negąsdina. Kai buvau gal dešimtokas, galvojau, kad 2000-aisiais man bus 27-eri, ir tai atrodė be galo daug. Atrodė, kad jau būsiu senas. O dabar... Ar man buvo 42-eji, ar netrukus bus 50 – didelio skirtumo nėra. Tik pasvarstau, kad per savo 50 metų nugyvenau tiek, kiek kartais keli žmonės per visą gyvenimą nenugyvena ir nepamato. Buvo visko – ir įdomių darbų, ir vakarėlių, ir kelionių, ir nuostabių susitikimų, ir galybė įvairiausių įvykių... Daug spėjau nuveikti ir tai jau yra gerai.
– Vadinasi, ir šiemet ketinate pabėgti?
– Taip, gavau romantišką kvietimą į Siciliją.
– Galbūt po sudėtingo gyvenimo etapo jūsų širdis vėl nebelaisva?
– Nelaisva, bet vis dar gijimo etape. Visada buvau atsargus kalbėdamas šia tema, nes tai susiję ne tik su manimi, bet ir su kitu žmogumi, kurio galbūt nesinori įtraukti į viešus aptarinėjimus. Kol kas ne metas.
Galiu pasakyti tik tiek, kad visais laikais labai atsargiai ir atsakingai žiūrėjau į įsipareigojimus. Plaku save, jei pasakau ir nepadarau, tad stengiuosi nežadėti. Dabar gyvenime norisi lengvumo, šviesos ir pozityvo. Daugiau pasakyti galėsiu, kai viskas užgis ir bus daugiau aiškumo.
