Gyvenimo vis numetamos citrinos LRT RADIJO departamento vadovui, laidų vedėjui Giedriui Masalskiui neberūgščios – jis jau įvaldė tam tikrus įrankius, tad nieko nebebijo. Tačiau LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ vyras pamena – būta akimirkų, kai, atrodė, išeities nėra: „Iki šiol prisimenu vakarą, kai Turniškėse 2 val. vaikščiojau ratu riaumodamas, galvojau – nebenoriu gyventi.“
Verslo bankrotas, tėvo mirtis ir skyrybos su žmona. Kaip išsilaižyti žaizdas, kai esi stebimas tūkstančių smalsuolių, ir pradėti gyvenimą iš naujo? Ir kokio skonio yra vienatvė po šešiolikos santuokos metų? G. Masalskį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Atsinešei visą citrinų pintinę.
– Ne, stengiuosi nesinešioti. Anksčiau buvau įpratęs nešiotis ir kažkuriuo metu supratau, kad nereikia – kokią citriną tuo metu turi, tokią ir valgai. Pastaruoju metu periodais ateina tam tikri suvokimai. Per 3 pastaruosius metus, ypač su nauju darbu, atėjo suvokimas, kad nėra blogų naujienų – yra tik informacija. Čia jokia ne paslaptis – visi viską žino, bet kaip tu praktiškai tai įvaldai ir su tuo elgiesi. Man atrodo, kad bent jau kažkiek, dalinai išmokau į dalykus žiūrėti gana filosofiškai, iš šono.
Mano vaikas nenuėjo į pamoką. Tai dabar atsitinka kiekvieną rytą. Aš galiu nervintis, pykti, mes galime pyktis su juo, po to aš galiu galvoti, koks aš tėvas... Bet tada suprantu, kad galima į bet ką pasižiūrėti visiškai priešingai. Į citrinas – lygiai taip pat.
Ta frazė, „jeigu gavai citriną – reikia daryti limonadą“, visų pirma, nelabai lengva, visų antra, reikia suvokti, kokį limonadą nori daryti ir t. t. Pirmiausia, ką nusprendžiau per gana ilgą laiką – tikrai negalima tampytis su savimi to, kas buvo. Ilgą laiką tą suprasdavau tik teoriškai, bet išmokau gyventi šiandien. To mokau ir vaikus.
Nėra burtų, lemties pirštų, kurie ryte paspaudžia mygtuką ir jūsų gyvenimas nušvinta – tai jūs patys. Jeigu gulėsite lovoje ir galvosite, kad kažkas už jus tą padarys, nieko nebus. Bus lygiai tas pats – niekas nesikeis.
<...> Prieš porą metų buvo tikrai labai ilga blogų įvykių grandinė. Aš iš tikrųjų buvau paskendęs tam tikruose dalykuose. Kiekvieną dieną galvojimas apie tą patį, tas pačias situacijas – toks buvau, bet supratau, kad tai niekur neveda, veda tik gilyn. Labai geras posakis: ką auginsi galvoje, tas ir augs.
– Tavo sąmoningumas pavydėtinas. Bet yra žmonių, kurie sako: negaliu atsikėlusi ryte pasirinkti būti geros nuotaikos; jeigu man bloga, aš duobėje, man depresija, einu per sunkiausius savo gyvenimo etapus, kaip galiu nusispjauti ir nereaguoti? Turėjai tokių etapų?
– Turėjau ir nemanau, kad ir dabar esu labai sąmoningas. Bet tikrai turėjau tokių etapų. Tai buvo susiję ir su šeiminiu gyvenimu, ir su netektimis, ir su be galo dideliu pervargimu darbe, galų gale – vaikais. Du vaikai, trys įmonės, kiti reikalai – patikėkite, nėra lengva, dar kai beveik nemiegi.
Bet, manau, reikėtų sau pasakyti – tu pats renkiesi. Mes esame atsakingi už savo pasirinkimus. Žmonės galvoja: jam kažkas turbūt padeda, koks nors psichologas, psichoterapeutas... Beje, ėjau pas psichoterapeutą ir negaliu pasakyti, kad jis man daug padėjo. Jis tikrai labai geras, tikrai padėjo ir skyrė laiko, bet manau, kad labiausiai aš padėjau pats sau. Jis, aišku, mane atvedė į tam tikrą kelią, kai turėjau pats spręsti, galvoti, atsakyti už savo veiksmus, pojūčius, savijautą.
– Yra stebuklingas dalykas, kaip žmonių susitapatinimas, empatijos atradimas, kai ne iš pikdžiugiškumo supranti, kad kažkam kitam tai vyksta, bet iš paprasto gyvenimo priėmimo: pasirodo, ir jam, tai gal ir aš susitvarkysiu. O čia – Giedrius Masalskis. Kažkam iš televizijos ar radijo girdimas balsas atrodo ypatingesnis, neva apsaugotas nuo negandų.
– O ką – aš niekuo neypatingas. Aš lygiai toks pat. Mes visi tokie patys – nieko labai specialaus nėra nė viename mūsų gyvenimo etape. Patikėkite, kiekvienas turime gerų ir blogų etapų ar nuotykių. Reikėtų galvoti, ne kas jam blogai nutiko ir ar man nenutiks, o džiaugtis. Lietuvoje trūksta to džiugesio – pasidžiaugti, kad kažkam kažkas nutiko gero, ne pavydėti, o pagalvoti: kaip aš galiu padaryti, kad mano gyvenime taip atsitiktų?
Nėra burtų, lemties pirštų, kurie ryte paspaudžia mygtuką ir jūsų gyvenimas nušvinta – tai jūs patys. Jeigu gulėsite lovoje ir galvosite, kad kažkas už jus tą padarys, nieko nebus. Bus lygiai tas pats – niekas nesikeis.
Iki vaikų atsiradimo beveik niekada nebuvo didesnių juodų dėmių. Buvo lengvabūdiškas, į priekį judantis gyvenimas. Blogai gali būti, kai po vakarėlio skauda galvą. Bet paskui atsiranda nuovargis, trintis, nusivylimai...
– Sakai, nesame niekuo ypatingi su mūsų bėdomis. Tikra tiesa – niekur žolė ne žalesnė. Bet buvo toks kultinis serialas „Elė Makbyl“. Ji su kolegėmis kalbasi ir jai kolegės sako: Ele, kuo tavo bėdos ypatingesnės? O ji atsisuka ir sako: nes jos mano.
– Kartais, kai pernelyg sau leidžiu galvoti, kad aš kažkoks ypatingesnis ar mano bėdos didesnės, ar vakar vakarėlyje pridariau kažko per daug, kažką ne taip pagalvojau – šoku į tam tikrus momentus. Pagalvoju, kad vaikštome po žmonių kaulus, kurie darė dar ne tokius dalykus, kokius darome mes, turėjo dar ne tokių problemų, kokias mes įsivaizduojame turintys. Kas dabar žino tą žmogų? Kam jis įdomus? Tų žmonių nėra – tai tiesiog dulkės. Pavirsti dulke ir tos bėdos taip sumenksta, kad kažkaip pasidaro labai paprasta.
– Bet vis dėlto tavo gyvenime yra buvę duobių, prieitų slenksčių?
– Iki vaikų atsiradimo beveik niekada nebuvo didesnių juodų dėmių. Buvo lengvabūdiškas, į priekį judantis gyvenimas. Nėra laiko galvoti apie tai, kad kažkas yra blogai. Blogai gali būti, kai po vakarėlio skauda galvą. Bet paskui atsiranda nuovargis, trintis, nusivylimai...
Galbūt tada būdavo tamsesnių periodų: kai netenki brangiausio žmogaus, santuoka, į kurią investuoji daug savo jėgų, minčių, laiko, pasirodo kitokia ar kitaip pradedi į ją žiūrėti. Iki šiol prisimenu vakarą, kai Turniškėse 2 val. vaikščiojau ratu riaumodamas, verkdamas, galvojau – nebenoriu gyventi. Bet išsiblioviau. Nesakau, kad kada nors neverksiu, kartais taip ir atsitinka, bet po truputėlį suprantu, jog jeigu nori paleisti emociją, tą turi padaryti.
– O dabar išgyvenus tiek sunkių etapų nėra baimių: jeigu vėl pasikartos, vėl turėsiu tame murkdytis?
– Man priešingai – nieko nebebijau. Kalbu apie tai, kad supratau, jog turiu tam tikrų įgūdžių, įrankių, kuriuos įvaldžiau. Atsidūręs bet kokioje situacijoje žinosiu, kaip man elgtis.
– Koks vienatvės skonis po 16 metų santuokos?
– Aš visą gyvenimą buvau vienatvėje – esu vienišius. Taip, mes gyvenome santuokoje, o dabar aš jaučiuosi tiesiog puikiai.
Visas pokalbis – gruodžio 4 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
