Menininkė Nomeda Marčėnaitė LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ prisipažįsta: kaip mama pridarė daug klaidų, o lygiai tas pačias klaidas darė jos tėvai. „Pagaudavau save rėkiančią lygiai tokiomis pačiomis intonacijomis kaip savo mamą“, – pažymi ji. Keramikę paveikė ir kolektyvinė trauma, nulėmusi tėvų gyvenimus, be to, esanti intensyvi asmenybė, bet sako, padėjo gebėjimas reflektuoti.
„Daugelis mūsų mano, kad gyvename juodraštyje, bet mūsų gyvenimas yra švarraštis. Kad ir aptaškytas ar subraukytas, bet švarraštis, tad stengiuosi gyventi taip, kad atsigręžusi atgal galėčiau džiaugtis savo švarraščiu“, – tikina dailininkė, keramikė, televizijos laidų vedėja N. Marčėnaitė.
Su ja LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ Rimantė Kulvinskytė kalbasi apie tai, iš ko lipdoma laimė, kaip žiedžiamas džiaugsmas ir degamas likimas.
– Tai iš ko lipdoma laimė, Nomeda?
– Kalbant apie patį keramikos procesą, žmogus, netgi jei yra suirzęs, sutrikęs, užsisukęs ydingame minčių sraute ir dar koks nors, paėmęs molį į rankas ir pradėjęs lipdyti, po kelių minučių jau yra sveikimo procese. Molis – toks dalykas: tik atrodo, kad yra paprasta ir lengva, tai apgaulinga, bet pats procesas teikia daug džiaugsmo. Tai motorika – tu čiupinėji.
Net jeigu mano mintys susivelia, jos labai gražiai išsipainioja. Aš turiu tokią teoriją: tu persikraustai į kitą smegenų vietą. Ydingos mintys yra tam tikroje smegenų dalyje. Kai tik tu imi lipdyti, prireikia visiškai kitų žinių, įgūdžių. Tu nejučia persikraustai į neužkankintą smegenų vietą. Tavo pavargusios, uždrožtos smegenys ima ilsėtis.
Žmonės, kurie paniškai bijo bet kokio meno ar veiksmo, susijusio su menu, tai gali daryti visai kitais būdais. Kaip pailsinti smegenis? Tiesiog užsiimti kita veikla. Tu gauni naują užduotį ir jautiesi kaip vaikas, kuriam kiekviena diena stebuklas.
– <...> Kalbant apie kodus, kuriuos mums žmonės įdeda nenoromis, – jie gali būti geri, gali būti blogi. Pavyzdžiui, graikų imtynių čempionu Amerikoje tapo vaikinas, gimęs su viena koja. Sveikų imtynininkų kategorijoje jis tapo Nr. 1. Jo mama susilaukė būdama 15-os, sunkiai augino, bet jam pasakė: tu toks gimei ne be priežasties, tau tik reikia palaukti ir tu sužinosi, kodėl. Ar tau pačiai buvo įdėti kokie nors kodai? Ir kaip su kodais, uždėtais savo vaikams?
– Aišku, kad kaip mama aš pridariau galybę klaidų. Lygiai tokias pačias klaidas darė mano tėvai. Niekas nuo to neapdraustas. Deja, klaidingai galvojame, kad tėvais tampama automatiškai. Mes nesame automatiškai geri tėvai, turime šito išmokti.
Pavyzdžiui, karo, tautos traumų periodai mus labai sužeidžia ir masiškai. Sakykime, mano tėvų karta buvo tragiška. Jie patys prarado tėvus ir labai dramatiškai. Jie neturėjo tėvų ir augo labai traumuoti. Tam tikru laiku aš labai aiškiai supratau: kokie jie galėjo, tokie ir buvo. Pavyzdžiui, mano mama niekada nemokėjo pasakyti: aš tave myliu. Iki šiol negali.
Kaip ugdyti vaikus? Netrukdyti, nesugadinti, neužspausti nei savo, nei pasaulio tobulumu, nei netobulumu. Tiesiog leisti jiems būti, kvėpuoti. Man turbūt sunku tą daryti – esu labai intensyvus asmuo.
Dabar mama jau gražiame amžiuje. Jos gyvybė beveik atkovota, jau atrodė, kad jos tuoj neliks. Dabar turime keistą atvirkštinį bendravimo laikotarpį – ji yra pamiršusi, kad esu jos dukra. Turbūt ji galvoja, kad yra atvirkščiai. Ta demencija nėra tokia gili, bet kažkada pagalvojau: ji niekada nebuvo suaugusi, nes niekada neišgyveno vaikystės. Aš suprantu, kodėl jų buvimas tėvais neįvyko.
Aišku, galime sakyti: suaugęs žmogus, turi suprasti, galėti save taisyti, reflektuoti. Bet kartais tos traumos tokios didelės, kad žmonės nesugeba iš to išlipti. Labai bijau tų kolektyvinių traumų. Auga daug sveikų žmonių, bet ir anūkai – devintas vanduo nuo kisieliaus. Jie homeopatiškai gauna tas dozes ir yra dar baisiau, nes jie nežino, iš kur jos.
Iš toli pasakoju, kad tikrai nebuvau tobula mama. Aš pagaudavau save rėkiančią lygiai tokiomis pačiomis intonacijomis kaip savo mamą. Bet, matyt, buvo šiokia tokia savirefleksija dėl to, kad tai buvo ne mano patirtis. Aš save gaudydavau ir man sekėsi per gyvenimą tai šiek tiek koreguoti. Tikiuosi, kad mano vaikams bus dar lengviau.
– Mes juokėmės su Povilu, kai laukėmės Lunos, kad vis tiek kažkur susiknisime kaip tėvai, kad net jei ją auginsime tobuloje meilėje, ji užaugusi pasakys: aš negaliu būti menininkė, nes manęs niekas netraumavo, neturiu apie ką kurti.
– Mano vienas vaikų yra pasakęs: aš niekada nebūsiu toks talentingas kaip jūs, – kalbėdamas apie mane ir mano vyrą. Aš net padariau įtūpstą. Mano filosofija, kad nėra netalentingo žmogaus, mes esame unikalūs. Visą laiką klausiu vaikų ir suaugusiųjų: prieš tai, kiek žmonija gyvavo, šią akimirką ir ar kada nors bus toks kaip tu? Ne, nebus ir tai jau unikalu. Tau nereikia stengtis būti unikaliam, tu jau esi unikalus.
Tik reikia vieno dalyko. Sako, kaip ugdyti vaikus? Netrukdyti, nesugadinti, neužspausti nei savo, nei pasaulio tobulumu, nei netobulumu. Tiesiog leisti jiems būti, kvėpuoti. Man turbūt sunku tą daryti – esu labai intensyvus asmuo. Visus galiu užknisti per labai trumpą laiką su savo dirigavimu. Aš net pati nejaučiu, kaip imu vadovauti erdvei aplink save. Nesididžiuoju – bandau reflektuoti, truputėlį koreguoti, leisti žmonėms būti savimi šalia savęs ir man beveik sekasi.
– O vaikams norėjote ką nors įskiepyti, perduoti gerąja prasme, kad ir kontroliuodama? Tas noras nebūtinai pasiteisino arba suveikė atvirkščiai?
– Mano visi vaikai yra nepaprastai talentingi. Kai tai sakau, turiu tokią mintį: absoliučiai visi kiti vaikai irgi yra labai talentingi, tik kartais, būna, jie to nebežino. Kartais ir maniškiai turi visokių kompleksų. Bet aš niekada nelygindavau jų darbų. Jie piešdavo ir aš sakydavau vau ir vienam, ir kitam.
Visas pokalbis – liepos 8 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
