Kraujo išsiliejimas į smegenis, gydytojų perspėjimai ir netikėta šypsena – būtent taip prasidėjo vienas svarbiausių Roberto Petrausko gyvenimo virsmų. Istorikas ir rašytojas sako, kad liga jam tapo Dievo dovana, padėjusia atrasti tikėjimą, o didžiausią silpnumą pakeitė nepaaiškinamas vidinės stiprybės jausmas. Atvirame „Ramintojos“ pokalbyje su kunigu Algirdu Toliatu jis svarsto apie gailestingumą ir tai, kodėl tikrosios gyvenimo pamokos ateina per išbandymus.
„Po ligos, kurią laikau Dievo dovana, aiškiai matau, kad po truputėlį, lėtai, aš sveikstu, kylu į kalną, kuriame nebūčiau atsidūręs, jei nebūčiau susirgęs. Mes įpratome gyventi greitai, staigiai, viską gauti čia ir dabar, nenorime dėl nieko laukti, dėl nieko kentėti, nedėti didelių pastangų, – kalbėdamas su A. Toliatu apie Dievo meilę sako R. Petrauskas. – Tas Dievo veikimas lėtai, man atrodo, man yra priminimas, kai sulėtėjame, priartėjame prie Dievo.“
Kalbėdamas apie savo patirtis, R. Petrauskas prisimena: „Aš suprantu, kai žmonės pasakoja apie savo patirtis, juos jaučiu. Mums reikia patirti tam, kad suprastume, jog mums reikia patirti. Kai mane ištiko liga, tą vakarą keistai šypsojausi, gydytoja man pasakė: „Robertai, jums į smegenis išsiliejo kraujas ir jums reikia surimtėti.“ Aš kažkaip mintyse pagalvojau – gal net jau ir viskas, bet nejaučiau baimės ar nerimo. Po kelių dienų supratau, kad baimės nejaučiau, nes turiu daug meilės širdyje.“
Atsikėliau kitą rytą, buvau labai silpnas, negalėjau nieko daryti, bet jaučiau meilę, jaučiau Dievą šalia savęs – pasijaučiau labai galingas.
Anot Roberto, kai toks supratimas ištinka, gyvenimas nebegali būti, koks buvęs. „Dievas atėjo su gerąja žinia, aš jį pamačiau, jei būčiau nesusirgęs, gal būčiau jo ir nepamatęs.
Atsikėliau kitą rytą, buvau labai silpnas, negalėjau nieko daryti, bet jaučiau meilę, jaučiau Dievą šalia savęs – pasijaučiau labai galingas. Mes norime būti stiprūs, valingi – aš toks buvau, o staiga – nieko nebegalėjau. Tačiau per mane ėjo srautas, jaučiausi galingesnis nei bet kada. Manęs tuo metu niekas nebūtų galėjęs nugalėti.“
