Su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu, sukūrusiu filmą „Zitai“, kalbamės apie legenda tapusią muzikologę, ansamblio „Ratilio“ vadovę Zitą Kelmickaitę. Ne tik apie ją – ir apie 9-ąjį dešimtmetį, kai „lydimi dainų, roko muzikos ir krepšinio pergalių pajudėjome Lietuvos nepriklausomybės link“. Filme – „ankstyvoji“ Zita, kokią ją retas prisimename, – kviečianti lietuvius dainuoti senąsias dainas, kviečianti burtis, kviečianti... namo. „Nes dainą padainuoti – tai gyvenimą išgyventi“, – sakė ji.
Vasario 13 dieną filmas „Zitai“ pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose.
Sąmokslininkai
– „Ko čia stovi išbalęs kaip avižinis šūdas?“, „Nestovėsi čia man negyvos žuvies akim!“, „Ko tu viena rūra šešis kermošius nori užsėsti?“, „Žiūrėkit, kad snukiai neblizgėtų, kai eisit į sceną“... Man asmeniškai Zitos Kelmickaitės fenomenas pirmiausia iškilo per tokius ir dar riebesnius posakius, ištariamus viešai, garsiai, eteryje. Ir, ko gero, jau tik po 2000-ųjų. Be abejo, girdėjau apie „Ratilio“, bet tikrai ne patį „Ratilio“.
Kuo pačiam svarbus, brangus tas kolektyvas ir apskritai visas tas kraštotyrininkų, žygeivių, ramuviečių, folklorininkų sąjūdis?
– 1979 metais įstojau į Vilniaus universitetą. Buvau 18-os, tad, aišku, mane domino gražios panelės ir kur su jomis būtų galima pašėlioti, pašokti, pavakaroti. Dairiausi, kol tėvukas, muzikologas, patarė nueiti pas Zitą į „Ratilio“. Nutariau pamėginti. Gėda prisipažinti, bet temokėjau tik „Ant kalno mūrai“, „Ariau, ariau“ ir „Šalia kelio karčema“. Pastaugimui prie alaus po futbolo toks nacionalinis išsilavinimas tada atrodė visai pakankamas.
Atsidūriau labai šaunioj, draugiškoj kompanijoj. Ta sielų brolystės dvasia, stiprus genties jausmas paskui lydėjo visą folklorinį judėjimą. Unikalus reiškinys, kažkokia partizaniška, giluminė Lietuva...
Tokia bendrystė lėmė ir gyvenimo būdą: žvelgiu atgal – nė vienas „ratiliokas“ nenusigėrė, nenusikalto, nenusivylė gyvenimu. Zita Kelmickaitė, Daiva ir Evaldas Vyčinai, Veronika Povilionienė tada sukūrė tam tikrą fenomeną – pogrindinį snobizmą. Snobizmą gerąja prasme: kad tikras lietuvis žino liaudies dainų, sutartinių, švenčia kalendorines šventes ir vasario 16-ąją lanko Jono Basanavičiaus kapą. Net yra tarsi kokia tų „sąmokslininkų“ regula, ką ir kaip veikti, kad priklausytum šiai slaptai kastai.
Tad filmas yra kaip padėka Zitai, kad ji sukūrė lietuvybės regulą – tam tikrą pagrindą veikti senojo lietuviško tikėjimo, vadinamo tautosaka, išpažintojams.
Pogrindžiai visiems labai patiko, o šis – toks pusiau legalus. Saugumas iš dalies leido jam egzistuoti, tik nubrėžė draudžiamas ribas. Ir čia turbūt prasideda Zitos fenomenas – gebėjimas žaisti su sovietine valdžia, konjunktūra, net su KGB rūmais – ir apgauti juos. Jie juk buvo leidę klestėti „Lietuvai“ ir panašiems ansambliams, tam preparuotam tautiškumui. Jautėsi, kad tai melas, sterilizuota forma be gilesnio turinio, be sielos virptelėjimo.
O mes, „ratiliokai“, tuos virpesius atradome kraštotyros ekspedicijose, išvažiavę į kaimą. Staiga supranti, kad paprasta kaimo bobutė yra guru, ji tiksliai žino dvasinius dalykus, kurių tu, miesčionis, neišmanai. Tau labai įdomu suprasti, kodėl ir kokiomis progomis kas yra dainuojama, kaip randasi tradicijos, kodėl yra kalendorinės šventės, kodėl taip, o ne kitaip dainuojamos raudos Dzūkijoje. Ką ten išmokau, patyriau, man iki šiol yra viena svarbiausių kūrybinių ir filosofinių atspirčių.
Tad filmas yra kaip padėka Zitai, kad ji sukūrė lietuvybės regulą – tam tikrą pagrindą veikti senojo lietuviško tikėjimo, vadinamo tautosaka, išpažintojams.
Auksinė valanda
– Jautriausi ir bene stipriausi filmo epizodai (vienu filmas pradedamas), kai susitinka dvi Lietuvos, tiksliau, viena dramatiškai išskirta Lietuva – ansamblio nariai ir lietuvių išeiviai Užatlantėje. O kelionė autobusu tampa filmo leitmotyvu. Pagrindinis personažas pristatomas „dozuojant“ – iš pradžių balsu, paskiau pro mažyti tarpą, per atstumą. Kodėl sumanyta tokia pradžia?
– Kurdamas filmą pirmiausia ieškai nematytos medžiagos – kad būtų įdomi, netikėta. Šiaip ar taip, Zitos būta labai daug ir ji dar labai gyva mūsų atmintyje. Ypač ta „vėlyvoji“, iš televizijos, „Ryto suktinio“, radijo laidų, „Nacionalinės ekspedicijos“. Norėjosi atrasti tokį Zitos vaizdinį, kokio neatsimename ar kad būtų kuo nors kitoks.
Man laikas su „Ratilio“ buvo itin sakralus. Tada Lietuva pradėjo jungtis į didelį vientisą darinį. Liaudies daina per festivalius („Skamba skamba kankliai“, „Baltica“) vienijo ne tik miestą ir kaimą, ne tik mus su latviais, estais ar gudais, bet ir su išeivija. Išvažiavome į Vakarus, jau nujausdami laisvės galimybę. Norėjosi, kad filmo žiūrovas tai išgyventų, pamatytų, kaip jautėsi žmonės, kai po metų bus skelbiama nepriklausomybė. Pats priešaušris, visose religijose – auksinė valanda, kai jau nujauti, kad prasideda kažkas gražaus. Man norisi grąžinti tą aušros jausmą į Lietuvos savimonę, kad visai nesuvakarėtume, kad nepradėtume nuleidinėti Lietuvos saulės.
Folkloras yra nepaprastai stipri forma pasijausti namie.
Dainoje kaip namie
– O kiek truko tas gyvenimo tarpsnis su „Ratilio“?
– Lygiai 10 metų. 1989-aisiais po kelionės į JAV ir Kanadą, manau, vainikavusios ansamblio profesinę brandą, Lietuva netrukus tapo nepriklausoma, ir visi išsiskirstėme dirbti savo darbų. Išvažiavau studijuoti į Sakartvelą, paskiau grįžau į kiną, teatrą. Žvelgdamas atgal matau, kad kiekviename filme ar spektaklyje, pradedant nuo „Iš gyvenimo vėlių“ 1995 metais Šiaulių dramos teatre, tautosaka buvo esminė rišanti grandis.
Folkloras yra nepaprastai stipri forma pasijausti namie. Kai tiek chamizmo, politinių debatų, nevalyvumo, kartais Lietuvoje jaučiamės svetimkūniai. Tad kur ta vieta, kur tau saugu ir gera? Dainoje. Kai su senaisiais „ratiliokais“ susibėgam ir padainuojam, vėl gali gyventi, ištverti. Tą patį matau ir Ukrainoje, kaip jiems svarbu liaudies daina – tai jų stiprybės šaltinis.
Tad filmas „Zitai“ – ne tik noras pastatyti paminklėlį ir padėkoti. Tai siekis įamžinti, ką ji ugdė: mitologinį sąmoningumą, kad esame daug didesnio protėvių vėlių šokio dalis ir tęsiame tą šokį. Ir nenukirpkime tos bambagyslės, nes tapsime jokie ir pasaulyje niekam nebūsime įdomūs.
Jei tai atgytų, vėl pradėtų plisti... Matau, atsiranda Liucė, atsiranda daug kitų gražių dainininkų arba štai Mantas Stonkus, laidose juokaujantis žemaitiškai, – ateina naujas laikas. Matyt, po Zitos užkurto sąjūdžio pailsėjome ir vėl kažkas bręsta, vėl norisi prie to grįžti, liestis.
Filmas buvo parodytas Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Norėjau pasitikrinti, pamatyti, kaip jis veikia. Buvo pilna salė žiūrovų – paskui jie dvi valandas dainavo. Sakau, tai geriausiais atlygis, kokio norėčiau už filmą (nusijuokia): kad žmonės susirinktų ir padainuotų. Tikiuosi, ir po premjeros bus panašiai.
Neplakatinė Zita
– Kuo sena pažintis su Zita padėjo, talkino kuriant filmą?
– Nežinau, ar talkino, ar kliudė. Man pačiam buvo dilema, kiek noriu objektyvizuoti ir atskleisti universalesnį Zitos vaizdinį, ir kiek – priešingai, eiti į privatų santykį „Vytas prisimena Zitą“ ar „kiti „ratiliokai“ prisimena Zitą“. Juk tiek laiko praleidome kartu koncertuose, autobusuose, ekspedicijose – ir bardamiesi, ir švęsdami, ir taikydamiesi.
Liko sunkiai perpasakojami dalykai, jų net negalėjau sudėti į filmą. Tarkime, kiek yra liudijimų, kad tamsiausią valandą Zita visada ateidavo į pagalbą daugeliui mūsų. Būtų dar vienas filmas.
Atsimenu, kai man prasidėjo juodas periodas po skyrybų ir galėjau nučiuožti kažkur į bohemiškus pasaulius, Zita įtempė vadeles ir liepė žemaitiškai išmokti vedančių dainų, davė konkrečių užduočių, kad tik konstruktyviai nukreiptų nuo skausmingesnės emocijos ar noro pasiblaškyti.
Paskui, jau kurdamas filmą, sužinojau, kad daugumai „ratiliokų“ buvo kas nors panašaus nutikę. Zita viešai eksponavo vienas savo savybes, tačiau buvo ir kitų, tyliųjų. Galbūt filme ir norėjau prisiliesti prie tos tyliosios, neplakatinės Zitos. Nežinau, ar pavyko, pasakys žiūrovai.
Aukojau privatumui. Galvojau, jei filmas bus svarbus man, mano draugams „ratiliokams“, galbūt dar Vyčinams ir tiems, kurie tą laiką išgyveno gražiai prisimindami, tai to man ir gana. Nekėliau jam didelių lūkesčių kino festivaliuose, tebūna jis mūsų mažo rato dienoraštis. Toks mekiškas, kai su kamerike fiksuoji, kas arti tavęs. Ir kas antraip gali būti užmiršta.
Panaudoti du labai gražūs archyvai: aktoriaus Sauliaus Bagaliūno – iš ekspedicijų, kai 1980 metais su savo 8 mm kamera fiksavo kelionę į Dzūkiją (nepaprastai gražūs kadrai, sakyčiau, Jonas Mekas džiaugtųsi, kad štai Lietuvoje, pasirodo, turėjęs sielos brolį); taip pat „ratilioko“ Giedriaus Januševičiaus – kelionė į tuometį Leningradą, koncertai Rumšiškėse ir kitur, važiavimai autobusais, naujametiniai vakarėliai. Tie dalykai man pasirodė labai atmosferiniai. Atkurti laiko negali tik „kalbančiomis galvomis“, turi būti vaizdas. Šie vaizdai ir padėjo jį atkurti.
Zita Kelmickaitė Superžvaigždė
– Galima pusiau juokais sakyti, kad pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuva Zitą matė (ir mylėjo) lyg kokią roko žvaigždę, tiesa?
– Taip, ji buvo temperamentinga, mėgo ekraną, turėjo šaižaus humoro, nevengė kalbėti drąsiai, tiesiai šviesiai, kartais ir vulgaresne forma. Žemaičiai juk moka rupesnį žodį pasakyti. Ir niekas jos už tai nesmerkė, ji buvo be galo sava.
Kitus prakalbinti, prie kitų prieiti jai buvo lengviau nei atsiverti pačiai – ypač apie tai, ką skauda, kas truputį privatu.
Matydamas, kas dabar vyksta Lietuvoje, kaip dirbtinai mėginama supriešinti miestą ir kaimą, jetau, pagalvoju, kaip trūksta Zitos! Išeitų ir pasakytų: „Ei, ko mes čia baramės? Padainuokim, surenkim kokį padainavimą Kapčiamiesty [...].“ Folklore yra ir labai daug politinės galios. Galėtume ją išnaudoti, jei užaugtų naujos bitės motinėlės. Dairausi, ar atsiras naujų nešėjų, kurie gebėtų burti. Užuodžiu, kad aplink Eglę ir Roką Kašėtus jau kažkas vyksta, darosi. Eglė galėtų ateiti į televiziją „Ryto suktinius“ sukti. Ir susiburtume.
– „Surinkti“ tokį filmą, ypač archyvinę jo dalį, turbūt reikėjo nemažai pastangų?
– Archyvinės medžiagos, ansamblio įrašų surasti nebuvo sunku. Tačiau mane labiau domino pačios Zitos balsas. Pagrindinis užmanymas buvo ne tiek kitiems leisti pasakoti apie Zitą, kiek kalbėti jai pačiai. Zitos autobiografijos niekas geriau už ją nepapasakos, ji buvo puiki pasakorka. Susidūriau su keistu reiškiniu – apie save Lietuvoje ji pernelyg neatviravo.
Gal dėl žemaitiško būdo?.. Kitus prakalbinti, prie kitų prieiti jai buvo lengviau nei atsiverti pačiai – ypač apie tai, ką skauda, kas truputį privatu. Išgelbėjo vienas atradimas: Čikagos lietuvių radijuje radau 2 valandų trukmės jos archyvą. Nuvažiavusi toli nuo namų, atsipalaidavusi ji labai atvirai pasakojo ir apie Sausio 13-ąją, ir šiek tiek apie asmeninį gyvenimą. Radijo laida padėjo restauruoti autobiografinę filmo dalį pačios Zitos lūpomis.
Taip pat labai graži buvo Ainės Ramonaitės medžiaga. Ji kūrė laidų ciklą ir išleido knygą apie „Ratilio“ ir etnosąjūdį. Zita ten irgi buvo gana išsamiai išklausinėta.
– Kartais filmo pasakojimas tarsi atitolsta nuo Zitos. Pavyzdžiui, tas epizodas Vilniaus sporto rūmuose, kai prisimenamas „Anties“ ir „Ratilio“ bendras pasirodymas „Roko marše“.
– Galbūt tai pats sunkiausias filmo epizodas, nes jis iškrenta iš pasakojimo, tarsi koks netyčiukas. Tačiau nenorėjau be jo apsieiti. Man rokas ir folkloras, Zita ir Kaušpėdas – labai geras duetas, gražus žaismas. Tik, deja, neradau archyvinės medžiagos, todėl teko kaip nors rekonstruoti, ieškoti išeities.
Laiką atkūriau tokiu būdu: Algirdas Kaušpėdas su Veronika ir dabartiniais „ratiliokais“ nueina į apleistus Sporto rūmus ir dainuoja dainą, kurią dainavo tada, 1987 metais. Gali įsivaizduoti, kaip dabar jau garbūs folkloro ir roko lyderiai tada galėjo plėšti „Oi tu, kleveli“.
„Aš iš meilės gavau džiovą“
– Ką Zita Kelmickaitė ir „Ratilio“ išugdė?
– Pojūtį, kad dainuodami esame namie. Ne veltui filmo pabaigoje cituoju etnologą Gintarą Beresnevičių: „Dainavimas nėra laiko praleidimas ar gražios sielos apsireiškimas. Lietuvis dainuoja atsistojęs ir jam ta vieta, kur stovi, yra pasaulio vidurys, ir jame jisai tuštėja. [...] Ir kai tavęs nėra, ateina Dievas, kilnodamas kojas ir rankomis debesis sklaidydamas, ir nusileidžia į tavo kaukolę, ir pasižiūri pro tavo vyzdžius. Ir nueina, ir sugrįžta namo, tačiau tavo vyzdžiai šlapi nuo Dievo.“
Nusakyta giliausia meditacinė liaudies dainos prasmė, kad dainuodamas negali galvoti, nekęsti, turėti įtarimų... Stipriausiais tekstas, kokį apie lietuvių tautosaką esu skaitęs.
Apskritai menas yra folkloriškas ir būtinas mums, kad neišsiskirstytume. Pavyzdžiui, „Pietinia kronikas“: koks gražus kūrinys ir kartu folkloriškas – apie provincijos grožį, nevalytą, nuoširdų.
Folkloras iš tiesų peržengia senųjų dainų ar giesmių giedojimo, ritualų laikymosi ribas. Jis iš esmės yra apie žmonių spiečių, avilį. Jei atstatysime savyje avilio sąmonę, Lietuva išliks. Suprantama, reikalingos tokios bičių motinėlės kaip Zita, Veronika ar Daiva Vyčinienė, aplink kurias lengva spiestis ir perimti iš jų šią žinią. Dabar laikome egzaminą, ar išsaugosime Lietuvos dvasią, ar ji mus paliks ir pasidarysime jokie.
– Pasižiūrėjus filmą aišku, kaip atsirado tie labai populiarūs „Žiauriai gražūs romansai“.
– Kai per ekspedicijas juos užrašinėjome, Zita buvo skeptiška. Jai atrodė, kad tai nėra ta senoji, tikroji mūsų tautosaka, o labiau autorinė kūryba, kičinė, primityvi. Tačiau mums jie buvo tokie juokingi! Tie persistengimai, ta hiperbolė sukuria keistą sentimentalumo ir juodo humoro mišinį – ir graudina, ir supranti, kad nesąmonė. (Juokiasi.)
Zita prieštaravo, bet mes užsispyrėm ir parengėm pirmą romansų programą. Meno darbuotojų rūmuose (dabar prezidentūra, – LRT) buvo baisinis anšlagas, vos durų neišnešė. Zita „pagavo“, kad šis žanras turi kažko įdomaus, naujo, paskiau ir knygą „Aš iš meilės gavau džiovą“ išleido. Visa tai tapo naujuoju folkloru.
Galvoju, kiek „ratiliokų“ nebuvo perkratyti KGB, verbuoti, gąsdinti? Beveik visus kvietė į tuos rūmus, šantažavo.
Folkloras jau toks yra – jis nuolat matuojasi savo ribas. Gal kiek bravūriškai pasakysiu, bet „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ irgi labai rimtai pretenduoja į tautosaką. Kaip Antano Baranausko ar Maironio dainos. Folkloras yra labai gyvas dalykas, gyvasis dievas (juokiasi), jis keičiasi, atgyja naujomis formomis, labai įdomu stebėti. Kad tik jis nepabėgtų...
Blogas tarybinis pilietis
– Tarsi dar viena atskira filmo tema yra KGB dėmesys ansambliui ir jo vadovei...
– Yra asmeninių dalykų, kurie filme nepasakyti. Galvoju, kiek „ratiliokų“ nebuvo perkratyti KGB, verbuoti, gąsdinti? Beveik visus kvietė į tuos rūmus, šantažavo. Ir mane lygiai taip pat išsikvietė, verbavo, sakė turį apie mane kažkokių duomenų. Tada galvojau, tikriausiai į užsienį neišleis, nes esu „blogas tarybinis pilietis“. (Juokiasi.)
Pasiguodžiau Zitai. Ji per tuometį komjaunimo sekretorių Algirdą Kumžą kažkokiu būdu tai sutvarkė, ir mane išleido. Tada aplankė suvokimas, kad Zita mokėjo žaisti ir tuose rūmuose apžaisti tam tikrus ponus, pasiekti savo tikslų. Tai irgi nebloga savybė, mums reikia išmokti gudrumo ir kartais veikti visais būdais, kad pasiektume norimą rezultatą. Ėjimas ties legalumo ir nelegalumo riba irgi buvo Zitos stiprioji savybė. Ji mokėjo nesusipykti su valdiškais namais.
Labai įdomus personažas. Iš laiko perspektyvos matai, kad būta stipraus pogrindininko, kuris žaidė keliais frontais.
– Kas padėjo šiam filmui atsirasti, kuriuos žmones norėtumėte paminėti?
– Kuo galiu pasidžiaugti – šis filmas irgi turi tam tikrą tautosakinę prigimtį. Taip nutiko, kad Lietuvos kino centras jo neparėmė. Matyt, buvo stipresnių projektų ar pan. Tad kai negavau paramos, per feisbuką desperatiškai kreipiausi, kad štai Kino centrui filmo nereikia, bet man reikia ir gal dar kam nors jis reikalingas.
Tada nutiko retai gyvenime patiriamas dalykas – žmonės suaukojo visus filmui reikalingus pinigus. Galėjau daryti ne skurdų filmą, o su geru garso takeliu; leidau sau ir kompozitorių, ir vieną geriausių mūsų garsininkų Saulių Urbanavičių pasitelkiau, taip pat labai gerą spalvų dizainerį. Kad su archyvais padirbėtų žmonės, turintys pažangiausiais technologijas ir įgūdžius.
Tad „Zitai“ nėra mažo biudžeto filmas – ir taip nutiko žmonių nuopelnu. Jiems reikėjo tokio filmo. Labai laukiu premjeros, kai galėsiu važiuoti per Lietuvą ir jiems padėkoti.
Filmas pagamintas pritaikius Lietuvos Respublikos pelno mokesčio lengvatą filmų gamybai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
