LRT archyvuose naršanti Irena: būna daug azarto, pasitaiko ir šiurpių radinių

LRT senbuvė Irena Sabolevskaja pasakojo, kad jos profesinėje veikloje viskas pakrypo labai įdomiai: prieš keletą dešimtmečių ji dirbo „Panoramos“ režisieriaus asistente ir rūpinosi laidos transliacijomis, o dabar, dirbdama archyvų specialiste, tą pačią medžiagą aprašinėja ir archyvuoja. Einant ir vienas, ir kitas pareigas jos gyvenime pasitaiko įdomių nutikimų.

LRT režisieriaus asistente Irena įsidarbino po to, kai baigė studijas tuometėje Valstybinėje konservatorijoje. „Panoramos“ režisieriaus asistente dirbti buvo smagu, o ir atsakomybės buvo mažiau, nei tekdavo režisieriui. Kai kuriuos žmones darbas su tiesioginiu eteriu gąsdina, pavyzdžiui, viena vedėja labai jaudindavosi ir ilgai neišdirbo – tiesioginis eteris tinka ne visiems. Bet man jis patiko, matyt, esu aštrių pojūčių mėgėja“, – nusišypsojo Irena.

Būdavo ir kurioziškų situacijų. Tais laikais, kai technologijos buvo kitokios nei dabar, juostos su vaizdo įrašais buvo laikomos vienoje dėžėje, o su jiems skirtais garso įrašais – kitoje. Ir štai kartą kažkas juostas supainiojo. „Nutiko taip, kad „Panorama“ transliavo siužetą apie kirpyklas, ir rodant, kaip kirpėjos aptarnauja savo klientus, fone girdėjosi „kakariekū“, giedojo gaidžiai.

Kitas atvejis – iškilmingai rodomas Gegužės 1-osios paradas, tribūnose – iškilūs sovietmečio veikėjai, o fone girdisi pasakojimas apie mėšlavežį ir tai, kiek mėšlo kas išmėžė“, – atsiminė pašnekovė.

O kartą vienas linksmas laidos vedėjas prieš pat laidą jai papasakojo anekdotą apie Nikitą Chruščiovą – ir tada skaitydamas žinias vietoje Michailo Gorbačiovo nejučia pasakė Chruščiovo pavardę, paskui už tai „gavo velnių“ (prieš tiesioginį eterį verčiau nesiblaškyti).

Kelis kartus, kai dirbdama prie režisieriaus pulto Irena paspaudė transliacijos mygtuką, tuo pačiu metu kažkur trenkė žaibas – darbuotoja pajuto pirštais elektros iškrovą, ir visas vaizdas iš ekrano dingo. Tokiu atveju į ekraną iš centrinės aparatinės išeidavo užsklanda, o tada transliuoti laidą pradėdavo avariniu būdu.

„Bėda, kad ten tik vienas mygtukas ir tu nematai, ką paleidi, grabalioji kaip aklas ir lauki – pasirodys vaizdas ar ne, kol inžinieriai atstatys viską, kaip turi būti“, – atsiminė Irena.

Nors moteris sėdėdavo prie pulto ir reguliuodavo transliacijas, o ekrane nesirodydavo, ji, kaip ir laidų vedėjai, naktimis nuolat sapnuodavo košmarus – kaip koks nors mygtukas nepasispaudžia, televizorius rodo juodą ekraną ir ją apėmęs siaubas.

Grįžusi į patalpas raudojo balsu

Dirbdama „Panoramoje“ Irena sulaukė ir dramatiškų Sausio 13-osios įvykių, po kurių LRT patalpas užėmė okupantai, o darbuotojai turėjo dirbti iš laikinų patalpų: reportažus montuodavo iš Žurnalistų sąjungos būstinės, o transliuodavo iš prie LR Seimo įsikūrusių kilnojamų televizijos stočių (KTS).

Pašnekovė atsiminė, kaip kartą po darbo tarnybinis automobilis, šarvuotas ir primenantis karišką transportą, vežė ją namo. Taip pat vairuotojas sutiko parvežti į namus ir vieną Nepriklausomybės Akto signatarą.

„Pakeliui Antakalnio pabaigoje vairuotojas pasakė, kad mes kuo greičiau kištume savo leidimus patekti į Seimą į batus, nes pakelėje stovi rusų kareiviai ir gali mus tikrint. Tiesa, mūsų nesustabdė ir nuvažiavome ramiai, bet tuo metu jausmas buvo tikrai kraupus“, – atsiminė Irena.

Kitą kartą prieš pat vieną „Panoramos“ transliaciją, būdama KTS, Irena sužinojo, kad sovietai netoli Seimo nušovė Lietuvos karį savanorį Artūrą Sakalauską, ir reikėjo greitai perduoti šią informaciją laidos vedėjui – irgi buvo jaudulio, bet viskas baigėsi gerai.

Darbas neįprastomis sąlygomis truko ilgiau nei pusmetį, o po 1991 m. rugpjūčio pučo LRT darbuotojai grįžo į senąsias patalpas. „Man tada buvo šokas. Šiaip aš nesu linkusi į ašaras, bet tąsyk, kai pamačiau, kokios visos patalpos suniokotos, išniekintos, pasidarė taip skaudu, kad raudojau balsu“, – atsiminė pašnekovė.

Tuo įtemptu laikotarpiu ji pakeitė pareigas – tapo laidos „Labas rytas“ režisiere. „Daug kas tų pareigų kratėsi, nes reikia keltis 3 valandą nakties, o manęs tai neišgąsdino. Štai ką reiškia jaunystė – būdavo, grįžti namo vėlai, nueini gultis 12 ar 1 valandą nakties, 3 valandą keliesi, vyksti į darbą, baigi ruoštis laidai, pradedi transliaciją – ir, kai paleidi linksmą muzikinį klipą, dar ir pašokti gali“, – žvaliai pasakojo Irena.

Iš ryto pramiegoti jai teko vieną kartą, ir tąsyk paskubomis atlėkusi į darbą sulaukė daug kolegų vyrų komplimentų – jie sakė, kad labai gražiai atrodo nepasidažiusi (nes nespėjo to padaryti).

„Panoramos“ ir „Labo ryto“ laikais Irenai teko dirbti su tokiais žinomais laidų vedėjais, kaip Algimanta Žukauskienė, Vytautas Kvietkauskas, Romas Jankauskas, Eglė Bučelytė, Rokas Petkevičius, Edita Mildažytė, Gabija Vitkevičiūtė, Neringa Skrudupaitė, Juventa Mudėnienė, Aistis Zabarauskas, Andrius Tapinas, Gintaras Deksnys ir kiti.

„Tai buvo solidžios žvaigždės, tikri profesionalai. Dabar žvaigždžių Lietuvoje daug, bet nemažai jų – sintetinės“, – prasitarė pašnekovė.

Grįžo į savo praeitį

2000-aisiais situacija LRT keitėsi, buvo vykdoma reforma ir daug darbuotojų darbą prarado. Tarp atleistųjų buvo ir Irena. „Man tai, aišku, buvo šokas, kita vertus, tada atėjo patys produktyviausi mano kūrybai metai, kai po ilgo laiko paėmiau į rankas teptuką. Tapyti mėgau ir seniau, bet dėl darbo vis nerasdavau tam laiko, o likusi be jo tapiau dieną naktį, fone skambant LRT radijui“, – pasakojo Irena, kurios namuose ir dabar – daug jos tapytų paveikslų.

Po to jai teko padirbėti vienoje komercinėje televizijoje ir kitur, netgi buvo tapusi vaikų darželio auklėtoja. „Ten turėjau prižiūrėti tokius visai mažuliukus vaikus, kurie vis verkė – „mama, mama“. Aš, būdavo, juos užkalbinu, veduosi į grupę, ten pasileidžiame Marijono Mikutavičiaus ir Džimbos dainą „Aš širdyje labai myliu savo mamą“, nueiname šokti ir liūdesys atsitraukia.

Būdavo smagių momentų, vaikai mane pamilo, kaip ir aš juos. Visgi, prieš vasaros atostogas, kai keletą grupių buvo planuota sujungti į vieną, o daug darbuotojų ėjo atostogauti, aš pabūgau didelio krūvio ir išėjau“, – atsiminė pašnekovė.

Ratas apsisuko, ir po keliolikos metų pertraukos Irena grįžo į LRT, kur pakeitė į pensiją išėjusią archyvų skyriaus darbuotoją. Dabar ji aprašinėja suskaitmenintas prieš kelis dešimtmečius transliuotas laidas – kai kurias iš jų filmuojant pati su jomis ir dirbo. Taip pat ji priiminėja lankytojus, kurie nori pasiieškoti medžiagos turtinguose LRT archyvuose – jos prireikia ir filmų kūrėjams, ir privatiems asmenims, kad ir besidomintiems savo giminės istorija.

Tam, kad informaciją būtų paprasta rasti, darbuotoja turi filmuotus vaizdus aprašyti kuo tiksliau – su vardais, pavardėmis, datomis, vietovėmis ir kitais duomenimis, kurie ir bus paieškos raktiniai žodžiai. Kai kurių laidų popieriniai spausdinti scenarijai išlikę, tad jas aprašyti paprasta, bet kai kurių nebėra, nes nežinia, kur okupantai juos nudaigojo.

„Kai kuriais atvejais nei „Google“, nei „ChatGPT“ tau nepasakys, kas ten per žmogus. Bet aš turiu gerą regimąją atmintį, būna, galiausiai atsimenu, kad rodomas, tarkim, tuometės „Sodros“ direktorius, o paskui jau pavyksta atkapstyti ir jo pavardę.

Kartais juokauju, kad darbe sprendžiu kryžiažodžius. Bandant išsiaiškinti kokio žmogaus tapatybę apima azartas, o kai galiausiai ją nustatau – labai džiaugiuosi, norisi eiti ir visiems kolegoms tuo pasigirti“, – nusišypsojo pašnekovė.

Ir pridūrė, kad dabar ji tarsi grįžta į savo praeitį, tik visai kitokiu būdu, o kai kurie anuomet transliuoti siužetai atrodo absurdiškai.

Sukrėtę vaizdai virto filmu

Anaiptol ne visi archyvų specialistės atradimai jai sukelia džiaugsmą. Štai pernai ji ėmėsi aprašinėti apie 50 suskaitmenintų vaizdo kasečių, kurios, kaip paaiškėjo, buvo nufilmuotos vadinamosios „Kaspervizijos“ – LRT patalpose nuo 1991 m. Sausio 13-osios veikusios okupantų televizijos – darbuotojų. Ta medžiaga buvo žaliava, skirta reportažams, bet nebuvo panaudota transliacijose.

„Tie vaizdai, kaip mes sakome, yra nufilmuoti iš kitos tvoros pusės – juk mes visuomet buvome pratę matyti tam tikrus 1991-ųjų įvykius iš savo pusės, o pastatus užėmę okupantai žiūrėjo priešinga kryptimi“, – pastebėjo Irena.

Ji išanalizavo apie 50 kolaborantų nufilmuotų ir paliktų vaizdo kasečių. Jose – vaizdai iš 1991 m. vasarą Valakampiuose surengto mitingo „Omonui“ palaikyti (labiausiai tame įraše Ireną sukrėtė lietuvis senolis, bučiuojantis okupantams rankas), okupantų kareiviai, kurie atrodo apsvaigę ir meluoja, kad ne Rygos „Omon“ įvykdė Medininkų žudynes, o tarptautinė teroristinė grupuotė „Juodieji angelai“, vaizdai iš okupantų suorganizuoto referendumo, kur raginta balsuoti už pasilikimą SSRS sudėtyje (šiame siužete Irenai patiko dar jaunas Algimantas Čekuolis, kurį okupantai atsitiktinai užkalbino gatvėje, ir jis labai drąsiai jiems atkirto, kad jie daro nesąmones) ir daug kitų vaizdų.

„Okupantų filmuotus siužetus žiūrėti buvo šlykštu, rodos, net skrandį virpindavo. Ir grįžusi namo vis dar jausdavausi prastai“, – atsiminė Irena.

Ką nors netikėto aptikusi, ji vis apie tai pranešdavo LRT archyvų skyriaus žurnalistui Tomui Vaitelei ir kitiems kolegoms. „Tomui vis neduodavau ramybės – Jėzau, ką aš pamačiau, ir ką dar pamačiau, ir dar, juk tai visiškai nematyta... Galiausiai Tomas pasakė, kad reikia kurti filmą, ir aš pritariau, kad reikia – juk tai unikalūs kadrai, kitokie nei tie, kurie buvo mūsų filmuoti ir jau įsirėžę į atmintį“, – sakė Irena.

Filmą „222 dienos“ galite žiūrėti, paspaudę čia.

Taigi T. Vaitelė su režisiere Giedre Genevičiūte ėmėsi kurti filmą – unikalią medžiagą norėjosi parodyti visuomenei. Taip ir atsirado dokumentinis filmas „222 dienos“, pristatytas šių metų Sausio 13-ąją. Tokį pavadinimą jis gavo dėl to, kad būtent 222 dienos 1991 m. skyrė Sausio 13-osios įvykius ir rugpjūčio 21 d. įvykusį Maskvos pučą, po kurio žlugo Sovietų Sąjunga.

„Manau, tuos kadrus aptikome ir paviešinome pačiu laiku. Dar prieš keletą metų, kai jie buvo suskaitmeninti, tai nebuvo taip aktualu kaip dabar, kai tokia įtempta geopolitinė padėtis, tiek karo židinių. Be to, šiemet minėjome Sausio 13-osios įvykių 35-metį. Tai, kas vyko anuomet, šios dienos realijų akivaizdoje labai aktualu“, – pastebėjo Irena.

Na, o pokalbį ji baigė viltimi, kad LRT televizija ir radijas gyvuos dar ilgai ilgai. „Nors laikai ir sparčiai keičiasi, tikiu, kad dirbtinio intelekto algoritmai radijo ir televizijos neužgoš – visada reikia gyvo žmogaus kontakto su žiūrovu ir tarpusavio ryšio. Taip pat noriu palinkėti taikos, tiesos ir tikėjimo“, – baigė pokalbį ilgametė darbuotoja.