Ne paslaptis, kad kiekvienas mados kūrėjas svajoja savo kolekciją pristatyti mados sostinėje Paryžiuje. Kęstas Rimdžius šią svajonę išpildė ir Paryžiaus mados savaitėje parodė antrąją savo autorinę kolekciją. Jis tikina, jog į Prancūzijos sostinę vyko be lūkesčių ar ketinimų sudrebinti mados padanges, tik norėdamas pasimėgauti jausmu, kurį suteikia išsipildžiusi kūryba ir grožis.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
– Ką tau reiškia pasirodyti Paryžiaus mados savaitėje?
– Tai buvo mano vaikystės, jaunystės svajonė, kurią, iš tiesų, buvau palaidojęs per savo darbus čia, Lietuvoje. Čia jų turiu labai daug ir ne vienoje srityje. Tačiau mano svajonė visiškas neplanuotai, per pusę metų tapo realybe.
Neplanavau kurti kolekcijos, neplanavau savęs statyti šalia dizainerių, atrodė, kad dirbu tai, ką moku, kas man sekasi ir kas patinka. Ruletė pradėjo suktis labai greitai (...), tačiau apie tai daug galvojau: ar suspėsiu, ar pavešiu, ar nesu per senas, iš kur gausiu tiek laiko, ar tikrai esu toks geras, kad turėčiau pasirodyti Paryžiuje.
Žinojau, kad save suėsiu po to, nes ateis mintys – kas būtų, jei būtų, jei to nepadarysiu. Aš tikrai negalvojau apie tai, kad važiuoju užkariauti Paryžiaus, nustebinti savo paltu ir sagomis – nevažiavau niekam nieko įrodyti, tik pasimėgauti galimybe.
– Ar pasirodymas Paryžiuje yra galimybė išeiti į kitą rinką? Ką norėjai pasiekti?
– Paryžiuje tikrai prisideda papildomas kokybės ženklas ir tikrai faktas, kad man jis yra svarbus, meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Kita vertus, mano strategija, kurią turiu dabar, yra orientuota ne į Lietuvos rinką. Aš norėčiau, kad mano daiktų atsirastų užsienyje, kad būtų parduodami nedideliais kiekiais keliuose pasaulio taškuose: gal Paryžiuje, gal Milane, gal Tokijuje.
Viena iš priežasčių, dėl kurios nenoriu eiti į masinę auditoriją, tai dėl to, kad žinau, jog nebesužiūrėsiu kokybės – mažoje rinkoje man tai puikiai sekasi.
– Ar manai, kad pasirodymas Paryžiuje žmogų „įšventina“ į tarptautinius dizainerius?
– Man atrodo, kad ši antroji mano kolekcija yra tikroji kolekcija. Mano pirmoji kolekcija, kurią rodžiau Vilniuje ir Rygoje, buvo žaismas įvaizdžiu, čia norėjau padaryti daugiau eksperimentų su medžiaga. Kitas dalykas, visus 12 modelių galėčiau paversti į visų 40 modelių kolekciją. Tai reiškia, kad kolekcijoje yra tarpų, bet juos sudėjus, matosi bangavimas – devyniasdešimt daiktų kolekcijoje yra nešiojami kasdien, šį kartą turėjau progą bendradarbiauti su „Robi Agnes“, kolekcijoje atsirado ir trikotažo.
Aš tikrai negalvojau apie tai, kad važiuoju užkariauti Paryžiaus, nustebinti savo paltu ir sagomis.
Įsivaizduoju save įtraukiantį lietuviškus prekės ženklus į savo kolekcijas, nebėgu nuo savęs, kaip asmenybės, mėgstu dalytis pažintimis, noriu parodyti, kiek daug gerų dalykų mes turime Lietuvoje. Dar vienas dalykas – pamirškime konkurenciją ar kovą. Mes galime bendradarbiauti dėl geresnio rezultato tiek estetine, tiek finansine prasme.
– Ką norėjai parodyti Paryžiuje? Ką norėjai įrodyti sau?
– Aš niekam nieko nenoriu įrodyti nei Paryžiuje, nei prancūzams, nei lietuviams, kurie mane palaiko. Jei žmonės perskaitys mano žinutę, tai bus kaip teatre – kažkada turėjau gerą A. Cholinos pamoką. Ji pasakė: „Jei nori pažiūrėti, ar kostiumas tinka spektakliui, tai išjunk garsą.“ Išjungi garsą ir stebi vaizdą. Jei iš to, kaip žmogus juda, tu suvoki, apie ką yra tas vaizdas, – vadinasi, pataikei.
Įdomu, kad pirmuosius kartus Paryžiuje aš net nesuprasdavau, kur yra toji romantika. Grįžęs klausdavau kitų – ką jūs ten atrandate, tačiau mane ten visuomet traukė žmonės, jų atsaini estetika – viskas yra labai paprasta, bet kartu labai nepaprasta.
Kai tu užmeti akis į žmonių masę, jie atrodo gana vienodai, kol nepradedi jų tyrinėti. Taip yra ir Kopenhagoje, nesvarbu, kad spalvinė gama yra maždaug panaši, žmones reikia pajausti ir atkreipti dėmesį į detales.
– Kas antroje tavo kolekcijoje labiausiai atskleidė Paryžiaus estetiką?
– Jei pirmoje kolekcijoje Paryžiaus fantazija buvo vakarinė, antroji – dieninė. Ji yra apie realias moteris, dirbančias realius darbus ir gyvenančias realius gyvenimus. Kitas dalykas, kiekvienas daiktas kolekcijoje turi savo vardą. Tie vardai yra ne prancūziški, o lietuviški.
Kolekcija yra dedikuota mano klientams, vardai yra sudėlioti ne bet kaip, jie asocijuojasi su moterimis, kurios yra mano klientės, – kurdamas galvojau apie jas.
Daugiau nuotraukų – fotogalerijoje.
Parengė Emilija Balcerytė.
