Fotografus Redą Bernotaitę ir Tomą Brazinską suvedė aistra fotografijai, tapusi poros verslu ir kūrybos namais „Brazzi“. Tiesa, Tomas dabar labiau atsidavęs savo įkurtai akademijai, o Reda – gana ambicingam projektui – studijos kūrybinių industrijų profesionalams statybai. „Ją norime paversti labiausiai kūrybos profesionalus įkvepiančia erdve Europoje, – sako Tomas. – Motyvuoja galimybė Lietuvos kūrybines industrijas parodyti pasauliui, nes iš tiesų turime labai kūrybiškų, talentingų, nuosekliai dirbančių žmonių.“
– Fotografijos pasaulyje esate gerai žinomi, rengiate mokymus fotografams, padedate savo pomėgį paversti profesija ar atrasti savo vietą industrijoje. Pirmiausia norisi sužinoti, kokia buvo jūsų pačių istorija?
Tomas: Mokykloje lankiau fotografijos būrelį, fotografavau namuose rastu juostiniu fotoaparatu – taip prieš 23 metus viskas prasidėjo nuo pomėgio, kuris su laiku peraugo į didžiulę aistrą, vedusią į priekį ir atvėrusią galimybes kurti bei siekti savo tikslų. Tiesa, dešimtmetį buvau savamokslis, tačiau galiausiai išvykau fotografijos studijuoti į Londoną.
Tuo metu įvyko lūžis. Pamenu akimirką, kai antraisiais studijų metais turėjau susimokėti už nuomą, bet neturėjau iš ko. Pradėjau galvoti, ką veikiu studijose, trūko aiškumo, buvo daug nežinomybės ir dvejonių, koks turėtų būti profesionalus fotografas. Atrodė, kad įdėjau tiek pastangų, tačiau iš studijų negavau to, ko tikėjausi. Taigi jas mečiau ir toliau mokiausi pats. Tada ir prasidėjo tikrasis augimas.
Dar Londone pradėjau dirbti su mokymais, susidomėjau, kokių turime Lietuvoje. Supratau, kad tuo metu viskas, kas buvo siūloma pas mus, buvo jau nuobodu, pasenę ir nešiuolaikiška, tad sukūriau mėnesio trukmės programą. Ji labai greitai išpopuliarėjo. Taip kurį laiką gyvenau tarp Vilniaus ir Londono, kur jau kūriausi savo studiją. Vis dėlto Anglijoje savęs nemačiau, todėl nusprendžiau grįžti į tėvynę.
Čia dirbau su skirtingais fotografijos žanrais, atidariau nedidelę studiją, tačiau vos per metus joje pasidarė ankšta ir pradėjau dairytis didesnės erdvės. Išsinuomojau 70 kv. metrų plotą, kurį per mėnesį susitvarkiau ir įsirengiau savomis rankomis.
Gal po pusmečio tame pačiame aukšte išsinuomojau dar kelis šimtus metrų ten buvusios siuvyklos erdvės. Taip be jokio išskaičiavimo, tiesiog iš polėkio, atkaklumo, vėjavaikiškumo ir drąsos eksperimentuoti atsirado „Brazzi Studio“, kurioje darbo erdvę galėjo išsinuomoti ir kiti fotografai ir kūrybininkai.
– Kaip suprantu, netrukus prie studijos prisijungė ir Reda. Tuo metu jūs taip pat žengėte fotografijos keliu?
Reda: Taip. Iš prigimties esu tiksliukė, baigiau inžinerijos studijas, o fotografija mano gyvenime taip pat atsirado kaip pomėgis. Mėgstu juokauti, kad mudvi su ja tai kartu, tai atskirai.
Pamenu, jau kurį laiką fotografavau, kai vienais metais gavau padirbėti trejose vestuvėse. Man taip nepatiko, kad vėliau net įrangą pardaviau. Maniau, kad jei fotografija yra tokia, ji – ne man. Tačiau po kelerių metų sugrįžau. Nusipirkau plačiakampį objektyvą renginiams fotografuoti, bet pamačiau, kad jis puikiai tinka įamžinti interjerams. Taip pradėjau bendradarbiauti su interjero dizaineriais ir iš to gyvenau.
Taip su fotografija prabėgo dešimtmetis, per kurį man pavyko įsitvirtinti, taip pat susidėlioti visus taškus ant i – suprasti, kokia tai profesija, su kuo valgoma, kas man tinka ar nepatinka. Galiausiai atėjau į Tomo studiją...
Tomas: Pamenu, kad atėjusi ji su kiekviena diena studijoje užsibūdavo vis ilgiau. Pirmąją dieną išėjo 21 val., kitą – 22 val., o savaitgalį jau darbavosi iki 2–4 val. nakties.
Reda: Man labai patiko! Būtent čia supratau, kad man arčiau širdies komandinis darbas, pradėjau labiau krypti į vadybą. Porą mėnesių dar fotografavau, bet lioviausi ir dabar to nedarau, su fotografija dirbu kitaip.
– Kaip nutiko, kad judu su Reda tapote tokia tvirta komanda, jau dešimtmetį kurianti sėkmingą verslą?
Tomas: Mūsų pažintis studijoje greitai peraugo į poros santykius, taigi esame ne tik verslo, bet ir gyvenimo partneriai, viską kuriantys drauge. Kai prisijungė Reda, studijoje buvo daug kūrybos, verslas labai greitai augo, kartu atsirado ir nemažai chaoso. Ji viską labai greitai sustygavo ir subalansavo. To tada labai reikėjo. Nors esame ir labai panašūs, turime panašų požiūrį, esame ir labai skirtingi, kas versle labai padeda.
Reda: Kuo tikrai esame panašūs, kad abu esame Ožiaragiai ir mėgstame daug dirbti, bet, kaip ir minėjo Tomas, esame ir gana skirtingi, todėl labai greitai pasiskirstėme pareigomis: aš daugiausia rūpinuosi studijos reikalais, jis – akademija.
Tomas: Tiesą sakant, dabar ir mano pagrindinė kryptis yra mokymai ir mūsų įkurta „Brazzi Academy“.
Fotografija man patinka, esu išbandęs skirtingus žanrus, turiu įvairios patirties, kuri padeda man kurti tvarias ir naudingas programas. Tiesa, anksčiau siūlėme daug skirtingų kursų, skirtų konkrečiai specializacijai, tačiau galiausiai nusprendėme rengti metinę programą, kurioje stengiamės suteikti žmonėms gerus pagrindus, papasakoti ne tik apie techniką, apšvietimą, bet ir portfolio svarbą, kainodarą ir gebėjimą parduoti savo paslaugas. Norime kurti vertę.
Tiesa, neretai atėję pas mus sako, kad nori mesti darbus ir pasinerti į fotografiją. Stengiuosi priminti, kad dalykai taip neveikia. Fotografiją galima išbandyti kaip papildomą veiklą, o jei patiks ir joje tikrai atrasite save, galima pagalvoti ir apie tai, kad fotografija taps pagrindinė profesija.
Reda: Mums labai svarbus žmogus, todėl per akademiją stengiamės perduoti ne tik žinias, bet ir suteikti naudingų įrankių, aiškumo ir ramybės, padėti atrasti kiekvienam tinkamiausią kelią ir vietą industrijoje.
– Nemažai tenka aprėpti – studija, akademija...
Reda: Vienu metu dar turėjome ir retušo agentūrą, leidome žurnalą, turėjome daugybę projektų, kiekvieną jų reikėjo išplėtoti ir tinkamai pristatyti. Buvo daug reikalų, taigi vienu metu buvome pavargę ir nusprendėme kai kurių projektų atsisakyti. Tarsi išėjome kūrybinių atostogų.
Gyvenime kartais reikia duoti sau laiko, kad viską susidėliotum, išjaustum. Per įmonės gyvavimo dešimtmetį perėjome visus grėblius, labai daug išmokome. Taigi per tam tikrus atsitraukimus gimė ir naujos idėjos bei projektai.
– Vienas jų – pernai pasirodžiusi knyga savo krypties ieškantiems fotografams „Is It For You?“?
Reda: Iš tiesų tikslo leisti knygos neturėjome, planavau tiesiog parengti kelių puslapių dokumentą mūsų akademijos studentams. Kaip atsipalaidavimą po darbų jį rašydavau vakarais ir savaitgaliais. Galvojau, aprašysiu penkias skirtingas specializacijas, bet aprašiau 12, dar pridėjau kiekvienai reikalingus techninius reikalavimus, asmenines savybes ir panašiai.
Dar labiau mano dokumentas išsiplėtė, kai pradėjau ieškoti nuotraukų jam iliustruoti. Supratau, kad įvairiose platformose pardavinėjamos fotografijos mums netinka, nėra pakankamai kokybiškos, taigi susisiekiau su savo sričių fotografais ir paprašiau pasidalyti darbais. Galiausiai panorau pridėti ir trumpus pasakojimus apie skirtingus autorius ir jų kelią. Taip mano rengtas dokumentas per pusmetį išsiplėtė iki knygos, kurioje viskas buvo išsamiai aprašyta.
Jei būčiau žinojusi, kad rašau knygą, net nebūčiau pradėjusi. Tačiau, turėdama tiek medžiagos, jaučiausi įklimpusi iki kaklo ir neturėjau, kur trauktis. Susiskambinau su leidykla ir paskyriau knygos pristatymo datą. Per paskutines dvi savaites iš kambario išeidavau tik pavalgyti, bet spėjau viską užbaigti, sutvarkyti visus formalumus. Taip pasaulį išvydo mūsų su Tomu bendras darbas – „Is It For You?“.
– Žinau, kad šiuo metu gyvenate dar vienu, gana ambicingu projektu – nauja kūrybinių industrijų studija. Kokia jūsų vizija?
Reda: Supratome, kad dabartinę studiją jau išaugome – čia nuolat apsilanko daugybė žmonių ir nufotografuojama daugybė projektų, bet patalpos nebeatitinka poreikių, pvz., čia net nėra pramoninio lifto, kuris labai reikalingas, norint įgyvendinti įvairius sumanymus.
Pradėjau dairytis kitos erdvės, tačiau tai užtruko kelerius metus. Nauji verslo centrai kūrybinių industrijų poreikių neatitinka. Kreipiausi į savivaldybę ieškodama senų pastatų, kuriuos galėtume renovuoti. Bet kūrybinėms industrijoms reikia specifinių dalykų (minėto lifto, aukštų lubų, didelių langų, erdvios stovėjimo aikštelės, plačių įvažiavimų ir pan.), todėl pasiryžome imtis didesnių statybų.
Internete radau parduodamą objektą ir nusprendėme jį įsigyti. Tiesa, prieš tai reikėjo apgalvoti finansavimo modelį, nes patys tokios sumos neturėjome, o gauti tokios paskolos nepavyko. Iš esmės prie statybų prisideda bendruomenė, mūsų klientai, kurie naujajame objekte nuomosis patalpas. Todėl jas projektuodami atsižvelgiame į jų poreikius. Su visais tariuosi, viską bandau suderinti ir suplanuoti iki smulkmenų, kad kelių aukštų pastate visi galėtų patogiai ir kokybiškai dirbti.
Turbūt architektams esu sudėtinga klientė, nes turiu daug poreikių. Labai praverčia baigtos inžinerijos studijos – brėžinį skaityti moku ir su architektais susikalbu.
– Labai didelis iššūkis...
Reda: Daug sunkiau buvo suprasti, kad jau pasiekei lubas, bet nežinai, ką daryti toliau. Tai ir buvo didžiausias mano galvos skausmas. Beldžiausi į daugybę durų, tačiau atsakymo neradau. Kai suplanavome statyti studiją, pradėjau ramiai miegoti – nors projektas labai didelis ir sudėtingas, bent jau žinau, kur judame ir ką darysime toliau. Žinau, į ką viskas išaugs. Man patinka dideli projektai. Man tai – ramybė. Dabar man didesnis iššūkis išbūti senose patalpose. Naujųjų statybos prasidės tik vasarą, tikimės užbaigti 2027-aisiais.
Tomas: Savo studiją kūrybinių industrijų profesionalams norime paversti labiausiai įkvepiančia erdve Europoje, o akademiją – pirmaujančia platforma, kuri pomėgį fotografuoti padeda paversti visaverte profesija. Labai motyvuoja galimybė Lietuvos kūrybines industrijas parodyti pasauliui, nes iš tiesų turime labai kūrybiškų, talentingų, nuosekliai dirbančių žmonių. Lietuvos fotografai puikiai atrodo tarptautiniu mastu. Turime profesionalų, su kuriais nori dirbti užsakovai iš užsienio.
Be to, Vakaruose įprasta, kad profesionalai labiau susitelkę į vieną specializaciją, o Lietuvoje turime labai universalių talentų. Manau, kad kūrybinės industrijos gali tapti dar vienu mūsų šalies išskirtinumu bei stiprybe.
Reda: Priklausau skirtingoms kūrybininkų asociacijoms, todėl matau, kokios stiprios mūsų kūrybinės industrijos ir mūsų žmonės.
– Atrodo, kad veiklos ir užmojų yra tiek, kad yra reikalų viską aprėpti. O kai kartu ir dirbi, ir gyveni, atsiranda rizika, kad darbo įtampos persikels į namus...
Tomas: Būna. Kai kasdien aktyviai ir glaudžiai bendradarbiauji, turbūt normalu, kad diskusijų kyla, bet visada viską išsiaiškiname ir niekada neiname miegoti susipykę.
Pastaraisiais metais stengiamės savaitgaliais atsitraukti nuo darbų, pabūti gamtoje, einame į žygius. Šaltuoju metu jų kiek mažiau, bet mums tai puikus būdas atitrūkti nuo reikalų, išsikrauti, išsivalyti galvą. Kad ir kaip mylime savo darbą, tai labai svarbu, ypač dirbant kūrybinėje srityje. Smegenys imlios, taigi, jei nepadarysi pertraukos – gali užsisukti mintyse, vis galvosi, ką dar gali padaryti.
Kai tik kuri savo verslą, darbo labai daug. Dažnai galvoji, kad jei laisvadieniausi ar atostogausi – prarasi daug brangaus laiko. Tačiau su metais supranti, kad atsitraukimas suteikia aiškesnio matymo. Manau, kad labai svarbus dėmuo sėkmės paieškose yra disciplina ir ritmas, kasdieniai ritualai, kurie leidžia atsitraukti ir pailsėjusia galva bei akimis sugrįžti prie darbų.
