Pavargę nuo miesto šurmulio prieš trejus metus Dovilė ir Tomas Tamošiūnai išsikėlė į vienkiemį Molėtų apylinkėse, kur ne tik jaukiai įsikūrė, bet ir ėmėsi puoselėti verslą, įkvėptą poros meilės gamtai ir miškui.
Kartą besidairant po „Sostinės dienų“ mugę akis užkliuvo už vazonėlio su man nematytu augalu ir užrašu „Paliesk mane“. Neatsispyriau ir paliečiau. Pirštų galiukais pajutau kažką minkšto ir truputį drėgno. „Stabilizuotos samanos“, – tąkart trumpai paaiškino prie prekystalio buvęs Tomas, pajuokavęs, kad tai augalas, tinkamas net ir tinginiams. Jis nereikalauja beveik jokios priežiūros, tokios samanos gali gyvuoti kone dešimtmetį.
Apsidairiusi išvydau ir kitokių interjero detalių: žaliuojančių laikrodžių, medžių, paveikslų... Dėmesį patraukė ir prie prekystalio buvę Dovilė ir Tomas, kiekvienam kantriai pasakoję apie kuriamas dekoro detales ir prekių ženklą „Miškas galvoje“.
Kitą kartą su jais prisėdome puodelio kavos, tiesa, į susitikimą gimtajame Vilniuje jiedu atvyko iš vienkiemio Molėtų apylinkėse, kur išsikėlė prieš trejus metus. „Nors tai nedidelis verslas, smagu matyti, kaip bendruomenė mus palaiko, kaip džiaugiasi, domisi tuo, ką darome“, – šypsosi pora, vietiniams taip pat sugalvojanti gražių staigmenų. Visus atvykstančius į Videniškius pasitinka Tamošiūnų gaminta iškaba su gyvenvietės pavadinimu, išdėliotu iš samanų.
– Kas judu nuvedė į Molėtų rajoną?
Tomas: Atsitiktinumas. Esu vilnietis, Dovilė – iš Nemenčinės. Ten gyvenome ir porą metų prieš persikeldami. Pavargome nuo miesto, tad norėjosi į užmiestį, kur daugiau ramybės.
Dovilė: Be to, mums labai patinka gamta, vos tik rasdavome laisvą minutę, traukdavome į miškus. Net mūsų šunys žinojo, kad šeštadienis – miško diena. Kaip juokaujame, miškas nuolat buvo mūsų galvose, todėl vėliau ir savo prekių ženklą pavadinome „Miškas galvoje“.
Tomas: Iš pradžių kelerius metus intensyviai ieškojome namų Vilniaus rajone, tačiau neradome nieko, kas atitiktų mūsų lūkesčius. Kartą naršant internete akis užkliuvo už sodybos Molėtų rajone nuotraukų. Pagalvojome, kad reikėtų nuvažiuoti apžiūrėti.
Dovilė: Pamenu, buvo lapkritis, niūru, šalta, šlapia... Artėdami prie sodybos jau galvojome, kad tikrai nepirksime, bet privažiavome prie pat namo, mus pasitiko šunys, pasižvalgėme ir supratome – mūsų! Taip prieš trejus metus įsigijome namus su nemažai žemės, kate ir trimis šunimis, atsivežėme ir tris savo. (Nusijuokia.) Pats namas buvo labai jaukus, buvę sodybos šeimininkai – labai šilti žmonės, iki šiol palaikome ryšį.
– Miesto nepasiilgstate?
Tomas: Dabar atvažiavę į miestą sutvarkyti reikalų greičiau susipykstame. (Nusijuokia.) Nuo spūsčių, triukšmo ir daugybės žmonių galva net tvinksi, todėl visad labai gera grįžti namo į tylą ir ramybę. Pasaka. Tiesa, nuo sostinės labai nenutolau – dirbu Vilniaus rajono socialinių paslaugų centre. Nors iki darbo – 55 kilometrai, atvažiuoju vos per 45 minutes, gyvenantys mieste pakeliui į darbą kartais užtrunka ilgiau.
– Dovile, ir jūs dar keliaujate į darbus mieste?
Dovilė: Ne vienus metus dirbau reklamos srityje, kai persikėlėme, kurį laiką dar važinėjau į darbus. Tuo metu jau buvome pradėję dirbti su samanomis, nusprendžiau palikti darbą ir visą laiką skirti šiai veiklai.
– Kaip samanos tapo jūsų verslu?
Tomas: Esu baigęs dailės mokyklą ir visą gyvenimą patiko veikti ką nors kūrybiško. Be to, mano senelis – stalius, tad kartais jam padėdavau, taip išmokau dirbti su medžiu, turiu ir reikiamų įrankių.
Dovilė: Tomas labai kuklus, bet iš tiesų jis ne vienus metus dirbo su medžiu, stiklu ir netgi buvo surengęs darbų parodą. Kartą meistraudamas namuose jis pagamino rėmą. Norėjosi jį kaip nors pagyvinti, įdomiau užpildyti. Vienoje parduotuvėje pamačiau maišelį stabilizuotų samanų, tuo metu (prieš 6–7 metus) jos dar nebuvo labai populiarios, taigi buvo labai įdomu pabandyti ką nors su jomis padaryti.
Netrukus Tomas pagaminto dar vieną rėmelį, ieškodami jam samanų pamatėme ir daugiau spalvų – geltoną, žalią, raudoną, tad iš samanų sudėliojome trispalvę. Taip mūsų namuose atsirado pirmieji darbai. Jų nuotraukomis pasidaliję socialiniuose tinkluose, sulaukėme daugybės susidomėjimo, žmonės prašė ir jiems tokius pagaminti. Taip neturėdami jokių rimtų planų po truputį darėme vis daugiau ir vis įvairesnių dalykų.
Tomas: Labai palaikė ir kolegos darbe – jie matė, ką darome, ir vis ką nors užsisakydavo, parekomenduodavo pažįstamiems. Kadangi pats gaminu rėmus, galiu pagaminti kokio tik nori dydžio ir formos. Vis dėlto pirmasis didesnis iššūkis buvo trijų dalių, pustrečio metro aukščio sienos dekoras.
Dovilė: Iš viso samanomis reikėjo padengti apie 8–9 metrus. Pamenu, klijavome po kuokštelį ir atrodė, kad siena niekada nesibaigs! (Nusijuokia.) Nors iš pažiūros dirbti su samanomis atrodo lengva, iš tiesų tai reikalauja labai daug kruopštumo – kiekvienas darbas suklijuojamas iš mažyčių kuokštelių. Įsivaizduokite, kiek užtrunka išklijuoti visą sieną – pavargsta ir rankos, ir nugara.
– Kada supratote, kad tai gali būti jūsų verslas?
Dovilė: Kai pradėjome važinėti po muges. Viena klientė pamėtėjo mintį, kad samanas galima įkurdinti vazonėliuose. Pabandėme, pavyko, tad jų pasigaminome daugiau ir dėl smagumo sumanėme sudalyvauti Nemenčinės Kaziuko mugėje. Ji, beje, taip pat buvo labai spalvinga – prekiavome vazonėliais su įvairiausių spalvų samanomis. Jau pirmoje mugėje nebuvo kada atsikvėpti ir per porą valandų pardavėme viską, ką turėjome. Supratome, kad žmonėms įdomu, kad tai puiki niša.
Taip pradėjome važinėti per muges – mums labai patiko, kad galime sutikti žmones, pabendrauti, jiems papasakoti apie savo gaminius, duoti juos paliesti, pauostyti.
Su metais vis sugalvojame ką nors naujo, pradėjome gaminti medžius, laikrodžius, atsirado partnerių, užsakančių verslo dovanas, esame puošę grožio salonų ar jogos mokyklų interjerus, tačiau pagrindinis mūsų klientas – žmonės, tiesiog ieškantys dekoro detalių namams. Geriausias įvertinimas mums, kad jie vis grįžta, perka ne tik sau, bet ir dovanų brangiems žmonėms.
– Kaip manote, kokia jūsų sėkmės paslaptis? Žmonės pasiilgo tikrumo, rankų darbo?
Tomas: Taip pat jiems norisi ir ko nors naujo, nematyto, įdomaus. Pastebiu, kad žmonės vis dažniau galvoja apie tvarumą ir natūralumą. Nors iš plastikinių augalų panašias kompozicijas galima pasidaryti pigiau, jos nebus nei tokios tvarios, nei natūralios, todėl žmonės ieško kitokių alternatyvų.
– Atrodo, kad jūsų veikla kaip reikiant įsisuko, vis dar viską darote tik dviese?
Tomas: Taip, dienomis dirbu, todėl dažniausiai prisidedu jau po darbų grįžęs namo. Daugiausia viskuo rūpinasi žmona.
Dovilė: Turbūt dažnas dirbantis biure nuo 8 iki 17 val. galvoja, kad dirbantys sau nieko neveikia. (Nusijuokia.) Iš tiesų dažnai darbo turime net daugiau, tik nebūtinai reikia laikytis griežto grafiko. Jei iš ryto nėra įkvėpimo, su samanomis galiu dirbti vakare ar naktį, o dieną paskirti kam nors kitam – pasirūpinti socialiniais tinklais, užsakyti reikiamų medžiagų ar pan. Be to, kuriame elektroninę parduotuvę, tik niekaip neprisiruošiame jos atidaryti. Vos tik nufotografuoju viską, ką esame pagaminę, daugumą dalykų nuperka, nespėjo nieko įkelti. (Nusijuokia.)
– Kokie planai ateičiai?
Dovilė: Pasvajojame ir apie parduotuvę. Žmonės jau klausinėja ir apie gyvus susitikimus ar edukacijas, bet kol kas neturime tam tinkamų patalpų, šiuo metu samanoms skirtas vienas didesnis kambarys mūsų namuose, bet būtų smagu šalia įsirengti patogią darbo erdvę, kur galėtume susitikti ir su klientais.
Beje, šią vasarą pabandžiau stabilizuoti hortenzijas, buvo labai įdomu, tad jau pagalvojame ir apie tai, kad ateityje patys galėtume pradėti stabilizuoti augalus.
Tomas: Iš tiesų beveik visus naudojamus augalus įsigyjame iš tiekėjų. Kažkada vienas praeivis piktinosi, kad samanų prisirenkame tiesiog nuėję į mišką ir medžiagų savo darbams gauname nemokamai. Galiu patikinti, kad labai mylime Lietuvos gamtą ir miškų tikrai neniokojame – mūsų naudojamos Šiaurės elnių samanos yra ne lietuviškos, o skandinaviškos, auginamos specialiuose ūkiuose, jos stabilizuojamos natūraliomis medžiagomis, dažomos. Pats stabilizavimo procesas reikalauja specialių sąlygų, sterilios aplinkos ir nemažai laiko. Kitų naudojamų augalų taip pat užsisakome iš svetur – Japonijos, Turkijos, Argentinos, norėtųsi ateityje bent dalį jų užsiauginti patiems. Ir ką gali žinoti, galbūt įkursime stabilizuotų augalų ūkį.
Daugiau Tomo ir Dovilės kūrinių iš stabilizuotų augalų – nuotraukų galerijoje.
