Auksės Dobilienės sodyboje ne kartą lankėsi garsiausi Europos kraštovaizdžio dizaineriai. Ne vieną sodų žurnalą papuošė Auksės sodybos nuotraukos. Jos sukurtos gyvatvorės ne tik puošia, bet ir saugo gamtą.
A. Dobilienė paveldėjo senelių sodybą su kalvomis, laukais, senu vaismedžių sodu ir daugybe vaikystės prisiminimų. Iš pradžių moteris atvažiuodavo į sodybą tik vasaroti, o po pandemijos liko čia gyventi. Šeimininkė pamažu kūrė sodybą, sumaniai sujungdama sena ir nauja.
Gyvatvorės – ne tik nuo vėjo
Sodybos šeimininkė sako, kad gyvatvorėmis galima atsitverti nuo kaimynų arba suformuoti erdves. Be to, gyvatvorės apsaugo nuo vėjo, dulkių bei sukuria tam tikrą mikroklimatą sode arba gėlyne.
„Drėgmė tikrai išgaruos gerokai lėčiau, negu atviroje vietoje, kur nebus gyvatvorės. Šiais laikais drėgmės išsaugojimas yra labai aktualus“, – atkreipia dėmesį LRT TELEVIZIJOS laidos „Čia mano sodas“ pašnekovė.
Jos sodyboje žaliuojantis paprastasis skroblas yra vietinis Lietuvos medis, kuris auga greitai ir nėra reiklus – šis gali augti iš dalies būdamas pavėsyje.
A. Dobilienės sodyboje į metalinius kubus yra įkomponuoti kukmedžiai, kurie virto gėlyno akcentu – tarsi gyvomis skulptūromis.
Sodyboje auga ir paprastasis buksmedis, kurį moteris buvo sumaniusi sukomponuoti tokiu būdu, jog šis matytųsi žiemą, kai nėra aplink esančių želdynų. A. Dobilienė prisimena iš pradžių paprastuosius buksmedžius planavusi formuoti griežta įstriža juosta, bet augalai buvo nevienodo aukščio ir dydžio, todėl teko improvizuoti.
„Tada juos pradėjau karpyti, galima sakyt, debesėliais – čia yra toksai jau senas karpymo būdas pasaulyje, vadinamas debesimis“, – pasakoja pašnekovė.
Sodybos gyvatvorėms sukurti moteris panaudojo ir smailiažiedžius lendrūnus. A. Dobilienė pastebi, kad itin vertikalios formos ir didelio aukščio „Karl Foerster“ yra žinomiausias pasaulyje smailiažiedis lendrūnas.
Gyvatvorės funkciją sodyboje, pasak sodininkės, gali atlikti ir kiti augalai, pavyzdžiui, soros.
„Jos galbūt gerokai vėliau pradeda savo vegetaciją, bet po to, kai sužaliuoja, jos greitai pagauna tą savo aukštį, ir tikrai jas galima naudoti. Ypač tokias veisles, kaip „Northwind“. [Soros] irgi labai vertikalios, labai stačios, atsparios vėjui, neišgriūna. Aišku, jeigu mes nepersistengsime – neperlaistysime ir nepertręšime. Tada jos tikrai bus stačios ir galės būti kaip gyvatvorė“, – žiniomis dalijasi pašnekovė.
Sudžiūvusios šakos gali virsti gyvatvore
Britų soduose tradiciškai būna įrengiamos vadinamosios negyvos tvoros. A. Dobilienė atkreipia dėmesį, jog neretai nugenėjus medžius kyla klausimas, kur padėti visas šakas. Ji sako, kad tokios tvoros yra pagaminamos būtent iš sudžiūvusių, negyvų medžių atliekų.
„Tai yra tikrai puikus sprendimas. Tai yra tikrai tvaru, ekologiška. Sąnaudos yra tik mūsų rankos ir laikas. Visiškai nieko daugiau nereikalauja, o funkcijų turi daug ir gerų. Sudėjus šakas mes, galima sakyt, apgyvendiname čia smulkius gyvūnėlius (...) Turime ir dekoratyvinę funkciją, nes ji tikrai dailiai atrodo, neiškrenta iš tos aplinkos. Žemės menas – iš to, kas yra po ranka mes sukuriame galbūt trumpalaikę, bet žavią instaliaciją“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
A. Dobilienės uogynas taip pat apjuostas gyvatvore, mat sodyba yra nuolat košiama šiaurinių ir vakarinių vėjų. Gyvatvorė iš skroblų apsaugo sodininkės uogyną nuo atšiauraus vėjo šalčių.
„Mano uogos, uogakrūmiai čia jaučiasi tikrai puikiai“, – sako ji.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
