Svajonių jaunikio portretą Justė Arlauskaitė-Jazzu seneliui nupiešė dar ankstyvoje vaikystėje: tamsaus gymio, barzdotas vyriškis, kurio akyse šviečia žvaigždės. Jazzu juokiasi, jog teko nugyventi nemažai metų, tačiau šiandien toks pat vyras laiko jai už rankos ir lydi gyvenimo kelionėje.
– Paprastai žmones išlydi su orkestru, o tave teks pasitikti – ar tai tikrai yra sugrįžimas?
– Jūs manęs neišlydėsite dar labai ilgai. Esu kūrybiniame pakilime, turiu ką pasakyti (...). Man atrodo, kad viską darau labai nuoširdžiai, todėl su mano muzika žmonės gali lengvai susitapatinti.
– Kaip atrodo tavo darbo diena?
– Trys albumai, kuriuos dabar parašiau, skamba kaip didelis pasiekimas, bet iš jų bus išleistas tik vienas. Mano darbo dienos labai skiriasi nuo darbo dienų prieš susilaukiant vaiko. Anksčiau pasiimdavau dėžę taurių ir atvažiuodavau į studiją. Dabar turiu ribotai laiko, turiu suspėti, kol vaikas yra darželyje.
Man atrodo, kad dabartinis mano albumas yra be galo brandus. Aš nesu tas žmogus, kuris savimi labai didžiuojasi, bet dabar tokia esu. Kai į mano namus ateina draugai, aš jiems padarau arbatos ir kviečiu klausyti mano dainų.
Paradoksalu, anksčiau dainas rašiau iš destrukcijos, o dabar jas rašau iš meilės. Pagaliau iš laimingos meilės.
– Visada sakei, kad apie jausmus reikia kalbėti garsiai – ar niekada nepagalvojai, kad norėtum kažką pasilaikyti sau?
– Aš tikrai nesu tokia trenkta, kažką pasilieku ir sau, bet esu atvira. Manau, kad reikia kalbėtis ir dalintis savimi, tam ir esame šioje žemėje. Ypač reikia dalytis emocijomis, nes jos yra kažkuriame plane, žmonės bijo jas rodyti ir jausti. Aš noriu paskatinti nebijoti jausti. Nešneku, kad viešai reikia gvildenti viską, kas tavo sieloje.
Tačiau, jei santykiai gražūs, apie juos kalbėti yra labai svarbus. Jei yra negražūs santykiai ir jie baigiasi – apie juos kalbėti irgi yra labai svarbu. Kartais žmonės bijo pasirinkimų, o aš nebijau nei pradžių, nei pabaigų.
– Kiek truko tavo ir Tado meilės įžanga?
– Ji kažkiek truko, bet kai pažįsti žmogų jau dvidešimt metų, pasimatymai yra keisti. Vienu momentu man pasidarė nebeįdomu, ką apie mane mano kiti, – tai buvo mano pasirinkimas. Norėjau, kad visi nuo manęs atšoktų, kad niekas manęs nepersekiotų, kad greičiau duotų ramybę. Dėl to greitai paėmėme ir pasisakėme, negi žaisime Holivudą, kurio čia nėra.
– Kaip atrodė jūsų pažintis su Tadu Gryn?
– Anuomet jis buvo nevienišas. Aš į savo draugių vyrus nežiūriu kaip į vyrus, tai būtų nenormalu. Esu tas žmogus, kuris niekada nesakys niekada, tačiau tuo metu aš nieko negalvojau, kai susipažinome. Aš dabar žiūriu į jį ir galvoju, kad jis yra visiškai mano skonio – mano skonio vyras.
Nuo vaikystės žinojau, kad mano vyras bus tamsesnio gymio, plaukuotas, su barzda ir labai vyriškas. Žinojau, kad žiūrėsiu jam į akis kaip į dangų. Teko nugyventi nemažai metų, kad mano vaikystės įsivaizdavimas išsipildytų.
– Ar tau reikia vestuvių?
– Manau, kad šiame santykyje viskas labai aišku, todėl manau, kad ir vestuvių reikės. Dabar man reikia visko.
Taip pat skaitykite
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
