Ji nebijo kalbėti apie tai, kas anksčiau atrodė keista, per daug asmeniška ar per daug „ne pagal formatą“. Dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu atvirai pasakoja apie dvasines patirtis, ego griūtis, meilės iliuzijas ir ribas, kurias išmoko saugoti. Tai pokalbis apie gyvenimą be dogmų, apie motinystę, ateities baimes ir santykį, kuriame nebereikia nei burtų, nei įrodinėjimų.
– Kokį vardą pasirinktum, jei norėtum apibūdinti savo vidinį pasaulį?
– Tikriausiai tai būtų Aja, šis vardas mane lydi po šamaniškų ceremonijų. Kadaise klaidžiojau po Peru, dalyvavau Ajavaskos ceremonijoje, maniau, kad jei turėsiu dvi dukras, pavadinsiu jas Aja ir Gaja.
– Ką tau reiškia dvasinio pasaulio tyrinėjimai?
– Manau, kad tai yra pagrindinė žmogaus kelio ašis. Anksčiau ar vėliau sąmoningas žmogus pradeda kvestionuoti – ką aš čia veikiu, kaip čia patekau, kokia yra mano misija, ką aš jaučiu, ar yra tik tai, ką matau. Aš prie nieko nesirišu, mano dvasiniame lauke yra ir šamanai, ir katalikų kunigai, aš medituoju su vienuoliais, viskas man tinka ir patinka.
Aš netikiu dogma, galiu tikėti doktrina, manau, ji veda į gerus dalykus. Tačiau viena religija mano gyvenime neegzistuoja. Aš suvokiu Kristaus sąmonę ir Krišnos sąmonę, todėl mano dvasinės praktikos yra gana plačios. Nuo mažų dienų sapnuoju labai ryškiai, keliauju po tą pasaulį. Anksčiau apie tai kalbėti buvo nejauku, tačiau dabar manęs tai nebegąsdina.
– Kokia buvo didžiausia tavo dvasinė patirtis?
– Esu išgyvenusi ego mirtį. Ego turi kelias puses, ir labai gerą pusę, ir labai blogą pusę. Man teko dekonstruoti savo ego, tai įvyko vienoje ceremonijoje. Mano sąmonės būklė buvo pakitusi, teko matyti save iš visų kampų. Antrąjį kartą mano ego susprogo, kai gimė mano sūnus.
(...)
Mes abu galvojome, kad būsime po vieną.
– Ar tavo gyvenime dainavimas buvo vienintelis tavo darbas?
– Taip, aš dainavau ir rašiau dainas. Skambus pavadinimas „atlikėja“ man nepatinka, esu dainininkė ir kompozitorė – pradėkime nuo to (...). Londone dainuoti pradėjau labai anksti, man pavyko užsidirbti gan greitai. Mes su Leonu Somovu po antklode įrašėme pirmąjį savo albumą. Lietuvoje tuo metu sceną buvo užvaldęs popsas, mes atnešėme kažką naujo.
– Ar kada nors esi susidūrusi su kritika dėl savo veiklos?
– Taip, žmonės yra dvigubų standartų padarai. Man atrodo, kad jiems dažnai atrodo, kad žmogus gali daryti tik vieną – tu dainuok, o mes pašnekėsim apie politiką, apie muziką, apie krepšinį. Mano asmenybė yra labai prieštaringa ir žmonės manęs bijo, galvoja, kad esu griežta, kažkada galvojo, kad esu labai pasikėlusi, pikta. Tai yra absurdas, manau, kad tam peno davė televizija, kurioje išdidėja ne tik žandai, bet ir emocijos.
Niekada neturėjau tikslo visiems patikti. Išsišokimų ir skandalų buvo, kažkam nepatiko mano gestai, pasisakymai. Dabar, kai gimė mano sūnus, nebebandau nieko perauklėti, tai ne mano kova, su niekuo nesusirašinėju ir negaištu savo laiko. Eikite skaityti knygų ir gyvenkite, kaip tik norite.
– Ar žinai, iš ko niekada nepriimtum jokio apdovanojimo?
– Tikrai taip, ypač šių dienų kontekste – tokių žmonių daug. Tai labai siejasi su jų pačių pagarba žmonėms, tautai, ne tik man pačiai. Turiu tam tikrų asmeniškumų, yra žmonių, kuriems nenoriu spausti rankos, nenoriu, kad jie būtų mano aplinkoje, ką jau šnekėti apie apdovanojimus. Pavardžių nenoriu vardyti, nemanau, kad tie žmonės yra tokie reikšmingi ir turėtų likti Lietuvos istorijos paraštėse, jų vardai nėra verti ištarimo.
– Kokia yra didžiausia tavo baimė?
– Neseniai atradau naują baimę – ateities baimę. Buvau pripratusi gyventi čia ir dabar, kai atsirado Majus, kažkas pasikeitė. Baimė gyventi pradėjo rastis per karantiną, tada atėjo karas ir į šį netobulą pasaulį atėjo vaikas. Suprantu, kad tai yra nesąmonė, tačiau bendra pasaulio aura man kelia daug baimių, bijau, ko dar nėra.
Man Tadas sako, šiandien sekmadienis, tau pas dantistą reikia eiti tik trečiadienį, kodėl tu taip bijai jau dabar. Esu linkusi bujoti, dirbu su tuo, kad nebijočiau fikcijos, nebijočiau to, ko dar nėra.
– Ką gali meilė?
– Kartais meilė gali užhipnotizuoti, kartais padaryti priklausomą – tai yra savivertės klausimas. Aš ėjau per tokius gyvenimo procesus, kai atrodė, kad esu nepakankama meilei, man reikėjo įrodinėti.
– Kokias meiles tu esi išgyvenusi?
– Visokias. Stiprių meilių buvo taip pat visokių, kai kurios meilės transformavosi. Mano vyrus Lietuva visada žinojo, bet tų meilių buvo mažiau. Kai žvelgiu atgal, galvoju, kad žmonės kartais meilę vadina žaidimu, susikuria iliuziją, bet jie labai klysta. Man meilė yra besąlygiškas jausmas, tokį aš jaučiu Majui. Arba – sutinki vyrą ne nuo kurio, o su kuriuo nori turėti vaikų – tai taip pat yra meilė.
Jis yra ypatingas žmogus, nesuprantu, kaip anksčiau jo nemačiau.
Burtų gyvenime esu girdėjusi labai daug, dabar juos galiu atskirti. Tai buvo geros patirtys, kurios leido išsigryninti, kas man yra meilė, kokių jos formų yra. Saugoti savo ribas nereiškia nemylėti – taip irgi buvo.
– Ar kada nors tave bandė užburti vien dėl to, jog esi ryškus scenos žmogus?
– Bandė, tiek dovanomis, tiek žodžiais, tiek pažadais. Nė vienas nesuprato, kad man reikia partnerio, draugo ir žmogaus, su kuriuo galėčiau kurti, o ne dėmesio ar dovanų. Man reikia visai ko kitko.
Man reikia žmogaus, su kuriuo galiu tylėti ir kalbėti iki ryto, draugo, partnerio, kuris mylėtų mane, mano pasirinkimus, mano šeimą. Dabar manęs niekas jau nebeužburtų, nes esu užburta.
– Kuo Tadas Green tave užbūrė?
– Viskuo. Jis iš tiesų turi burtininko akis – žalias, medaus spalvos. Jo sielos struktūra yra be galo graži, be to, kad jis ir pats yra labai gražus. Jo siela šviečia labai ryšiai, jis labai vyriškai laiko erdvę, yra inteligentas, mūsų intelektai sutampa, kaip ir požiūriai į šeimą, namus, profesiją. Jis yra ypatingas žmogus, nesuprantu, kaip anksčiau jo nemačiau.
Mes abu galvojome, kad būsime po vieną. Aš net interviu pradėjau dalyti ir sakyti, kad noriu būti viena, patikėjau tuo. Staiga kažkas nutiko (....), visata mane nustebino. Tai buvo vienas didžiausių mano gyvenimo stebuklų.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
