Lytiškumo ugdymo ekspertė dr. Akvilė Giniota sako, kad ji nuo mažens buvo linksma, optimistiška ir mėgstanti bendrauti. Tad jai pačiai buvo sunku patikėti, kad tokį žmogų kaip ji gali užklupti depresija. Dabar ji nusiteikusi apie tai kalbėti garsiai – norėtų, kad žmonės suprastų, kad depresija gresia ne tik tiems, kuriuos laikome amžinai paniurusiais, ir žinotų, kaip sau padėti.
LRT.lt Akvilė pasakojo, kad šiuo metu ji jaučiasi neblogai – jos depresija yra suvaldyta, ji lanko terapiją, geria vaistus, sportuoja ir kitaip rūpinasi savimi. „Panašiai kaip ir su visomis kitomis ligomis – jei užtikrinamas gydymas, gyvenimas tampa komfortiškesnis“, – pastebėjo pašnekovė.
Prieš keletą metų buvo etapas, kai jai atrodė, kad gyventi sunkiai įmanoma ir reikia didžiulių pastangų, kad galėtumei pakilti iš lovos ir atlikti paprastus buities darbus. „Tai tęsdavosi savaičių savaites, rodos, būdavau įkritusi į tamsų šulinį“, – prisiminė pašnekovė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Pirmiausia Akvilė patyrė jau gerai atpažįstamą pogimdyvinę depresiją, o vėliau ją užklupo sunkiau atpažįstama „besišypsanti depresija“.ma
- Kartais sergantieji depresija jaučiasi tarsi tamsiame šulinyje, jų nuolatinės palydovės – kaltė ir vienatvė.
- Nors Akvilė – mokslininkė, kai kurios su depresija susijusios stigmos nesvetimos ir jai.
- Moteris visiems pataria nebijoti kalbėti apie savo rūpesčius ir ieškoti pagalbos.
Pirmą kartą depresija Akvilę užklupo po pirmojo vaiko gimimo prieš aštuonerius metus. Tuomet jai viskas dar atrodė paprasčiau – apie pogimdyminę depresiją nemažai kalbama, taip nutinka daugybei mamų, ir akivaizdu, kad reikia ieškoti pagalbos. Taigi ji jos kreipėsi ir, atrodė, viskas susitvarkė.
Antrą kartą depresija ją užklupo po karantino, kai jau turėjo du vaikus. „Tuomet auginau du pametinukus, dirbau ir rašiau disertaciją. Tada užklupo karantinas, kuris mums, kaip ir daugeliui kitų šeimų su mažais vaikais, labai pasijautė – dar ir dabar kartais jį sapnuoju. Ir dar prasidėjo karas Ukrainoje. Kažkas negero pasidarė ir man, nors dar kurį laiką nesuvokiau, kas nutiko“, – pasakojo Akvilė.
Darbus, kurie būdavo privalomi, ji atlikdavo tinkamai, be to, išėjusi skaityti paskaitų ar vesti mokymų jausdavosi gana entuziastinga ir mielai bendraudavo su žmonėmis – bet grįžus namo, rodos, visai neturėdavo jėgų rūpintis nei šeima, nei namais. Ir savo pomėgiams jėgų neturėjo, norėdavosi tik gulėti ant sofos ir gailėtis savęs. Sakydavo sau, kad tai tikriausiai nuovargis. Tuo pačiu, suprantama, ją grauždavo kaltė, kad nepakankamai rūpinasi artimaisiais.
Ir sergantieji depresija šypsosi
Galiausiai Akvilei toptelėjo paieškoti informacijos, ar egzistuoja toks dalykas kaip „optimistiška depresija“, ir išties ji rado „besišypsančios depresijos“ (angl. „smiling depression“) terminą. Iki tol jai, kaip ir daugeliui, depresija asocijavosi su nuolat paniurusiais žmonėmis, kurie vaikšto kaip vaiduokliai ir tarsi per miglą apatiškai daro visus darbus, tad tai buvo visiškai nepanašu į tai, kaip ji elgdavosi viešumoje.
„Pasirodo, ir „fainiems“ žmonėms būna depresija. Netgi išvedžiau paralelę su vadinamaisiais gerai funkcionuojančiais alkoholikais (angl. „highly functioning alkoholic“), kurie turėdami savo priklausomybę darbus atlieka tinkamai. Tad ir aš darbus, kurie yra privalomi, dar atlikdavau, o asmeniniame gyvenime viskas keldavo kančią. Jau vėliau, kai pradėjau dalytis savo patirtimi socialiniuose tinkluose, išgirdau ir apie daugiau panašių atvejų“, – pasakojo pašnekovė.
Kai kurių žmonių jautresnė nervų sistema, na, o dar prisidėjo aplinkybės – mano atveju tai buvo maži vaikai, disertacija, darbas, karantinas, karas...
Įtarusi, kad jai depresija, Akvilė dar kelias savaites delsė. Juk paprasčiau į gydytoją kreiptis pajutus fizinius negalavimus, o dėl dvasinių – sunkiau, nes atrodo, kad būdamas protingas žmogus su tuo turi susitvarkyti pats, tik reikia labiau pasistengti.
Moteris pastebėjo, kad jai pasisekė, nes savo aplinkoje ji turi daug žmonių, kuriems gali papasakoti apie savo savijautą, o ir jai pačiai nesunku apie tai kalbėti – taigi bendraudama su kitais galiausiai suvokė, kad verta kreiptis į specialistus.
Jautrus rūpestis valstybinėje įstaigoje
Galiausiai prieš dvejus metus Akvilė kreipėsi į psichiatrę, beje, dirbančią valstybiniame psichikos sveikatos centre, kur paslaugos nemokamos, ir sulaukė jautraus rūpesčio bei empatijos. Tiesa, ji pripažino, kad kai kreipėsi į specialistą po pirmojo vaiko gimimo, supratimo pasigedo, užtat šįkart pasidomėjo pažįstamų rekomendacijomis ir paskaitė atsiliepimų internete. Šįkart konsultacija buvo gana ilga (Akvilė rado laiko ir paverkti), o jai atliktas standartinis testas depresijos diagnozę patvirtino.
Tuomet moteris pradėjo gerti jai skirtus vaistus. Ar jai nebuvo baugu, kad vaistai paveiks jos asmenybę? „Mano protas sakė, kad moksliškai įrodyta, jog tai reikalinga, bet visgi jaučiau nerimą – tarkim, vaistus, skirtus mažakraujystei gydyti, gerti yra paprasčiau nei skirtus psichikai. Ir savo gydytojai sakiau apie šias savo baimes. Vaistus reikėjo pradėti gerti palengva, mažomis dozėmis, nes iš pradžių jie gali net pabloginti būklę, kol įprasi. Taip nutiko ir man. Būdavo, gulėdavau ant sofos savo dvasiniuose skausmuose ir verkdavau, kad ir vaistai man nepadės, o kančia tęsis amžinai“, – pasakojo Akvilė.
Vis dėlto po poros savaičių ji pajuto teigiamą medikamentų poveikį. Pasak moters, vartodama vaistus ji jaučiasi tokia pati kaip anksčiau, tik visavertiškesnė. Ją labai nuramino psichiatrės pastebėjimas, kad mokslinėse konferencijose vis dažniau kalbama, kad į depresiją galbūt netrukus žiūrėsime kaip į bet kokią kitą lėtinę ligą, kurią reikia nuosekliai gydyti.
Namie įsikūrė katinas Daktaras
Žinoma, sergantiesiems depresija rekomenduojama ir terapija. Seniau Akvilė lankė psichoterapiją (mokamą, nors yra skiriama ir 10 valstybės finansuojamų seansų), o dabar perėjo prie kūno terapijos. Čia į kūną ir sielą žiūrima kaip į visumą, juk, pavyzdžiui, skrandžio veikla gali sutrikti ir nuo stresą keliančių išgyvenimų, o sulaikytos ašaros ar neišrėktas pyktis gali likti mūsų kūno atmintyje.
Be vaistų ir terapijos moteris daro ir kitus dalykus, rekomenduojamus sergantiesiems depresija – sportuoja, stengiasi sveikai maitintis, vengia alkoholio, daug būna lauke ir netgi įsigijo dvi kates. „Prieš metus iš prieglaudos pasiėmėme katiną, kuriam davėme vardą Daktaras, po kelių mėnesių pajutome, kad jo dar maža – pasiėmėme ir jo mamą vardu Paslaptis. Ir išties šie du po namus vaikštantys gražuoliai, kurie vis prisiglaudžia ir murkia, suteikia ramybės ir prislopina neigiamas emocijas“, – pasidžiaugė Akvilė.
Tiesa, ji pastebėjo, kad savo mityba, fiziniu krūviu ir miego režimu rūpinosi jau ir po pirmojo depresijos epizodo, tik kačių dar neturėjo – tačiau liga vis tiek grįžo. Dėl to jai buvo labai apmaudu ir savo psichiatrei skundėsi, kodėl, jei viską daro teisingai, jai taip nepasisekė ir liga vėl kamuoja. Tačiau vėliau pati sau atsakė, kad su depresija tikriausiai būna taip pat kaip ir su kitomis ligomis – kartais jos užklumpa ir sveikai gyvenančius, žalingų įpročių neturinčius žmones.
Tarp ligos ir sveikos būsenos
Ar Akvilė dabar jaučiasi serganti, ar sveika? „Kartais kyla niūresnių minčių, bet juk jų pasitaiko visiems, net ir nesergantiems. Na, ir netrukus ateisiantis tamsus metų laikas su cepelininiu dangumi mane veikia prastai. O būna dienų, kai pati sau sakau, kad gerai jaučiuosi – kokia gi čia depresija.
Nelengva pajusti, kur ta riba, kai dar sergi depresija ir kai ji jau atsitraukusi – galbūt yra ir tarpinis variantas. Dar jaučiuosi gana jautri ir trapi, stengiuosi būti atidesnė savo savijautai. Manau, kad po depresijos reikia laiko atsitiesti, kaip ir po fizinių traumų, kai skiriama mankšta ir reabilitacija“, – sakė Akvilė.
Ir pridūrė, kad kiekvienam būtų svarbu suprasti savo poreikius ir suvokti, kada reikia pailsėti, užuot bandžius judėti pirmyn, kai „bakas jau tuščias“. Geriau tuo pasirūpinti iš anksto, o ne laukti, kol pasireikš psichikos sunkumai.
Kaip mokslų daktarė, tiek besidomėjusi šiais dalykais, dabar paaiškintų, kodėl ji susirgo depresija? „Manau, kai kurių žmonių jautresnė nervų sistema, na, o dar prisidėjo aplinkybės – mano atveju tai buvo maži vaikai, disertacija, darbas, karantinas, karas“, – pastebėjo pašnekovė.
Kai ji pasijunta blogiau, būtinai sau pasako, kad tai – liga, o ne tikrovė. Tik, kai sergi, atrodo, kad gyvenimas prastas ir nėra jokių prošvaisčių. „Vilties tikrai yra, tik labai svarbu savyje išgirsti tą balsiuką, kuris jums primins, kad tai – liga, o ne realybė. Ir, kaip minėjau, labai svarbu rasti kam pasipasakoti bei ieškoti pagalbos“, – priminė Akvilė.
