Vienu metu Monika Overlingytė, dviračiu važiuodama per Australiją, sulaukė kandžių pašaipų iš Lietuvos – žmonės teiravosi, gal ji, kaip kitas liūdnai pagarsėjęs lietuvis, ne keliauja pati, o stabdo pakeleivingas mašinas. Tačiau LRT.lt moteris sakė, kad į tokias replikas nekreipė dėmesio ir nenorėjo niekam nieko įrodyti – jai tiesiog patinka taip gyventi.
Monika, kuriai dabar 32-eji metai, teigia, kad seniau ji buvo paprasta moterytė iš Tauragės, kuri bijojo permainų ir naujovių, bet vieną dieną sumanė gyventi kitaip. Ir tas „kitaip“ tapo didžiuliu nuotykiu – jau trejus metus trunkančia kelione dviračiu. Neseniai užsibaigė 3 mėnesius trukęs didžiulis šios kelionės etapas – beveik 6000 km žygis per Australiją, kuri prieš keletą metų pašnekovei atrodė nepasiekiama.
– Prašysiu atsiminti, kokia jūs buvote seniau ir kas jūsų viduje vis kirbėjo, kad galiausiai išsiruošėte į kelią?
– Gyvendama savo gimtojoje Tauragėje turėjau labai siaurą mąstymą, bijojau permainų ir, atrodo, kad ir ko ėmiausi, metai iš metų buvau įstrigusi žiurkėno rate – sukausi, sukausi, bet jokių rezultatų.
Mano kasdienybę temdė sveikatos problemos ir visos dienos sukosi aplink valgymo sutrikimus. Galiausiai, turbūt pasiekusi dugną, supratau: turiu imtis kažko drastiško. 2019 metais tiesiog toptelėjo mintis pakeliauti dviračiu, pakeisti aplinką, rutiną ir galbūt įpūsti gyvasties į pilkas dienas, kurias dar labiau temdė patirta trauma.
Kai po jos atsigavau fiziškai, per kelis mėnesius susitaupiau šiek tiek pinigų, nusipirkau dviratį, visą įrangą ir leidausi į kelią maršrutu Lietuva–Graikija. Kelionė truko 2 mėnesius. Po jos vis keliaudavau pinigų uždirbti į užsienį, o galvoje sukosi nauji maršrutai.
– Kelionė dviračiu į Graikiją skamba išties įspūdingai! Kas buvo po to?
– Antroji mano kelionė buvo Lietuva–Gibraltaras–Lietuva (11 500 km), trečioji – Lietuva–Armėnija–Lietuva (14 000 km).
Pastaroji mano kelionė, kurios dalis – ir Australija, prasidėjo 2022 m. rugpjūtį ir tęsiasi jau trejus metus. Ji prasidėjo planu numinti iš Lenkijos į Iraną, bet jai prasidėjus buvo daug įvykių, pažinčių, ir žingsnis po žingsnio priartėjau prie Centrinės Azijos, kur pravažiavau Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgiziją. Tada sutikau pakeliauti su kitu dviratininku po Indiją, Nepalą. Po to apsižiūrėjau, jog ne taip toli ir Laosas, kuriame taip pat norėjau apsilankyti. Taip apkeliavau visas pietryčių Azijos šalis: Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą, Malaiziją, Singapūrą, Indoneziją, Rytų Timorą. Per trejus metus jau esu numynusi daugiau nei 42 000 km per 28 šalis.
– O po Azijos pribrendote ir Australijai? Ar reikėjo ilgai tam ruoštis ir planuotis?
– Australija man nuo senų laikų atrodė visiškai nepasiekiama ir tolima tiek geografiškai, tiek finansiškai. Dar keliaudama Europoje sutikau dviratininką, kuris dalijosi savo patirtimi kertant šį laukinį žemyną, o aš tuo metu netikėjau, jog tai įmanoma. Tačiau bemindama per pietryčių Aziją suvokiau, jog verta pabandyti ir man.
Būdama Indonezijoje tiesiog užpildžiau paraišką Australijos vizai gauti ir numyniau link Rytų Timoro, iš kurio yra tiesioginiai nebrangūs skydžiai į Australiją. Dar nežinojau, ar pavyks, nes daugelio lietuvių moterų paraiškas atmeta net po kelis kartus.
Mano pirmoji paraiška buvo nepatvirtinta, bet pabandžiau dar kartą. Paprašiau pagalbos savo sekėjų socialiniuose tinkluose, taip sustiprinau savo pareiškimą.
Mano laimei, po kiek laiko viza buvo patvirtinta ir po dviejų savaičių iš Rytų Timoro išskridau į Australiją, Darvino miestą.
– Dabar plačiau papasakokite, kaip viskas vyko Australijoje – koks buvo maršrutas, kiek vidutiniškai kilometrų įveikdavote per dieną, kur nakvodavote ir ką valgydavote?
– Maršrutas buvo aiškus: numinti iš Darvino šiaurėje į Melburną pietuose. Buvau suplanavusi žemyną kirsti skersai per Stiuarto greitkelį su keliais nukrypimais į Ličfildo nacionalinį parką, Karališkąjį kanjoną, Uluru uolą, Flinderso kalnagūbrius. Pasiekti galutinę stotelę reikėjo per 3 mėnesius, nes viza galioja 90 dienų.
Kelionės pradžia buvo intensyvi: pirmas dvi savaites vidutiniškai per dieną numindavau po 100 km, nors didžiąją dalį laiko pūtė priešpriešinis vėjas, reikalaudamas papildomos energijos. Pasiekus Alis Springso miestą žemyno viduryje tempą sulėtinau, nes organizmas prašė poilsio.
Bėda ta, jog nori nenori turėdavau minti, nes Australijoje labai dideli atstumai tarp prekybos centrų, o man reikėdavo prisipirkti maisto. Tarkim, startavusi Darvine iki kito prekybos centro turėjau minti 300 km, kitas buvo už beveik 700 km, toliau – vėl 500, 600 km... Tekdavo pirkti maisto visai savaitei, todėl pradžioje krepšiai kone plyšdavo nuo maisto ir mano dviračio su bagažu svoris pasiekdavo net 80 kg.
Keliaudama stengiuosi gaminti ir perku geresnės kokybės produktus, užkandžius – daug sėklų, riešutų, kiek įmanoma daugiau daržovių, vaisių. Ir vežuosi maišą papildų, vitaminų, mineralų.
Pakelėse kartais pasitaikydavo degalinė ar restoranėlis, bet juose kainos šoktelėdavo 2–3 kartus. Kartą teko sumokėti už 1 litrą pieno ir sausainių pakuotę 10 Eur. Tik nusileidus į Australijos pietus, kur didesnis apgyvendinimas, rūpesčiai dėl maisto baigėsi.
– Kokie vaizdai jus lydėjo pakeliui, ar dažnai kelyje sutikdavote kengūrų? Ar mindavote asfaltu, ar ir žvyrkelių pasitaikydavo?
– Šiaurinė ir Centrinė Australija pasižymi labai mažu apgyvendinimu, ten vyrauja savanos, krūmokšniai, dykumos, pusdykumės – peizažas gana monotoniškas.
Po pamatytų poros kengūrų vėliau greitkelyje pusantro mėnesio nemačiau nė vienos gyvos – visos negyvos, partrenktos mašinų, sunkvežimių. Bet teko išvysti kupranugarius, šunis dingo. Sausuoju metų laiku gyvybės keliuose buvo labai mažai. Buvau nusiteikusi, kad kasdien susidursiu su gyvatėmis, vorais, bet realybė buvo visai kitokia.
Iš visos distancijos teko daugiau nei 500 km minti žvyrkeliu ir su apkrautu dviračiu buvo išties sunku: padangos smigo, teko daug stumti, n kartų vos nevirtau ant šono.
– Prašysiu atsiminti kelis momentus, kai galvojote, kad norėtumėte atsidurti namuose Tauragėje.
– Kadangi keliauju jau labai ilgą laiką, diskomfortas manęs nebeatbaido. Mėgaujuosi viskuo, ką patiriu. Tikrai bebūnant Australijoje nė karto nekilo mintis, jog norėčiau būti kažkur kitur.. Žinoma, fizinis nuovargis, vienatvė, monotonija, vėliau šaltis turėjo įtakos mano nuotaikai, savijautai, bet tai yra kelionės dalis ir bandau sugerti viską. Nesivaikau galutinio tikslo, bet mėgaujuosi procesu.
– Taip pat prašysiu atsiminti kelis gražius kelionės momentus, kuriuos atsiminus ir dabar širdyje šviesiau.
– Momentų, kuriuos prisiminsiu su šypsena veide, yra be galo daug... Niekad netikėjau, jog pavyks taip toli ir ilgai keliauti. Pamatyti kupranugarius Kazachstano dykumoje, keliauti Tadžikistane palei Afganistano pasienį, minti intensyviomis Naujojo Delio ar Mumbajaus gatvėmis, pakilti į vieną aukščiausių kalnų perėjų Himalajuose, pasistatyti palapinę ir gerti kavą Laoso džiunglėse...
Ir pastarųjų mėnesių įvykiai, pirmi kartai Australijoje tapo neužmirštami. Pradėjusi leistis Darvino oro uoste negalėjau patikėti, jog svajonė išties pildosi. Tikrai kaupėsi laimės ašaros. Magiškos naktys outback’e (tai australietiškas žodis, kuris reiškia atokius, mažai apgyvendintus, dažnai dykumų ar pusdykumių plotus – tokia yra didžioji žemyno dalis). Tuomet aplinkui mirtina tyla, tik aš ir ryškus Paukščių Takas, kabantis virš galvos.
Per visą šią trejus metus trunkančią kelionę savo akimis gėrėjausi pačiomis gražiausiomis vietomis, bet turbūt mano TOP 3 būtų: Uluru – viena didžiausių pavienių uolų, pasaulio bamba Australijoje, Angkor Vato šventykla Kambodžoje ir Tadžmahalas Indijoje.
– Daug kam šis jūsų važiavimas tikrai primins Lietuvoje plačiai nuskambėjusią Danieliaus bėgimo per Australiją istoriją... Turbūt ir kai kurie sekėjai socialiniuose tinkluose jus su juo lygino. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Ši istorija mane pasiekė iškart, sulaukiau daug žinučių. Dauguma žmonių juokaudami teiravosi, ar tik nemačiau jo prabėgančio, arba klausė, gal ir aš iš tikrųjų neminu, o važiuoju autostopu, ir pan.
Pastebėjau, jog žmonės prarado šiek tiek pasitikėjimo ir manimi, nes aš nedemonstruoju savo pasiekimų, skaičių „Stravoje“ ar kitose programėlėse apie nuvažiuotus kilometrus.
Nesmerkiu kitų žmonių pasirinkimų, jeigu nebendravau su jais ir negalėjau pati užduoti tam tikrų klausimų. Visgi šioje situacijoje nusivyliau tuo, jog tautietis taip pasinaudojo žmonių gerumu. Australai be galo paslaugūs, draugiški, ir jei ne jų pagalba kasdien papildant vandens butelius, pakeliant man ūpą, mano kelionė būtų buvusi 10 kartų sunkesnė.
Tikiuosi, ši pamoka išmokta ir daugiau nė vienas keliautojas nebandys režisuoti savo pasiekimų. O kas liečia mane, tai kiekvieno pasirinkimas – palaikyti, lyginti ar kritikuoti. Visiems neįtiksiu, gyvenu savo gyvenimą kelyje ir džiaugiuosi, jog galiu dalintis ir įkvėpti kitus.
– Daugeliui kyla ir klausimas: iš kur pinigai tokiai jūsų kelionei?
– Šio klausimo sulaukiu ne tik aš pati socialiniuose tinkluose, bet ir mano artimieji Lietuvoje. Žinokite, jei turėtumėte tik tiek, kiek aš, kai visas užgyventas turtas telpa į kelis krepšius, jūsų išlaidos pasiektų nematytas žemumas. Neturiu mokėti nuomos, paskolų, sąskaitų už elektrą ir šildymą. Mano namų durys yra palapinės užtrauktukas. Gyvenu, kur papuola – miškuose, kalnuose, dykumose, vienam kitam viešbuty, mokamoje stovyklavietėje. Kartais pasiseka sutikti nuostabių žmonių, kurie priglaudžia po savo stogu.
Taip pat neturiu mašinos. Dviratis – ne tokia reikli transporto priemonė, varoma kava, bananais, sūriu, makaronais. Tas pačias tampres nešioju nuo 2017 m., kojinės, kepurė taipogi skaičiuoja jau daug sezonų (nors retkarčiais įsigyju naujų rūbų, kad neatrodyčiau kaip ubagė). Manikiūrų, pedikiūrų, dažytų plaukų man nuo kelionės pradžios irgi nereikia. Sutaupau šimtus!
Užsidirbu, kurdama turinį „YouTube“, gaunu įplaukų iš platformų „Contribee“, „Patreon“. Kartais žmonės tiesiog iš geros širdies, be jokių sutarčių ar paslapčių prisideda bankiniu pavedimu.
Noriu visiems labai padėkoti už palaikymą, be kurio ši kelionė nebūtų pasiekusi tokio masto. Kiti keliautojai, turintys anglakalbes sekėjų auditorijas, klausia, kodėl ir aš apsiriboju kurdama, rašydama lietuviškai, nes galimybės ribotos. O aš tiesiog džiaugiuosi kalbėdama turtinga, išraiškinga gimtąja kalba ir dažnai stebiuosi tuo, kokia vieninga tauta mes esame – tai retas reiškinys.
– Kaip pasakytumėte, kodėl kai kuriems žmonėms apskritai prireikia bėgti arba važiuoti dviračiu, tarkim, per Australiją? Ką jūs gavote iš šios kelionės?
– Tikrai ne kiekvienam reikia tokio lygio nuotykių. Mes visi esame visi labai skirtingi ir tikrai ne kiekvienam norisi lipti per save, bandant perminti žemynus ar perplaukti jūras. Man asmeniškai tai proga patikrinti save ir įrodyti sau, jog dažnai pati save riboju ir nuvertinu.
Dabar jau išmokau labai paprastą dalyką – svarbiausia bandyti ir nenuleisti rankų, atsiradus vienai ar kitai kliūčiai. Seniau visada norėdavau žinoti, kas manęs laukia, norėdavau kontroliuoti situaciją, bet galiausiai supratau, jog anksčiau ar vėliau viskas išsisprendžia į gera. Toliau mokausi nesijaudinti, nedramatizuoti dalykų, kurių negaliu pakeisti, o skiriu savo dėmesį, energiją tam, kas mano rankose.
