Valdas ir Rasa Valiukevičiai kartu jau 36 metus, ir nuo pat pradžių jiedu mėgo keliauti. Tik iš pradžių tenkindavosi įprastesnėmis kelionėmis – savaitei nuvykdavo į Turkiją, Kretą ar Italiją, o vėliau palengva įsijautė ir dabar jau iškeliauja keliems mėnesiams į Afriką, Aziją ar Centrinę Ameriką.
Sutuoktiniai LRT.lt pasakojo, kad maždaug prieš 20 metų pabandė keliauti kemperiu. Pirmoji kelionė juo truko 18 dienų, važinėjo po šiaurės Ispaniją ir Portugaliją.
„Toks keliavimo būdas tikrai užkabino, juk važiuoji, kur nori, sustoji, kur nori – ten ir turi namus. Iš ryto gali traukti ten, kur tądien geresnė orų prognozė. Maršrutą gali keisti ir išgirdęs įdomią vietos gyventojų rekomendaciją. Ispanijoje restoranai dažniausiai veikia nuo 18 valandos, bet jeigu valgyti norisi anksčiau, ne bėda, juk su tavimi važiuoja virtuvėlė ir šaldytuvas“, – vardijo kelionių kemperiu privalumus Valdas.
Tačiau pridūrė, kad tokios kelionės gali netikti tiems, kurie nori žinoti, kur miegos ryt, poryt ar po savaitės.
Šiai šeimai kelionės su nameliu ant ratų puikiai tiko, jie išvažinėjo visą Europą. Tačiau panorėję vykti į kitus žemynus, suprato, kad su kemperiu tai sunkiai įmanoma – nors ir būtų galima jį perplukdyti per vandenyną, tai pernelyg brangiai kainuotų.
Kartą nuskridę į Japoniją jie norėjo išsinuomoti automobilį ir juo keliauti po šalį, kaip buvo pratę, bet paaiškėjo, kad europietiški vairuotojo pažymėjimai ten negalioja. Teko keliauti traukiniais – ir tai pasirodė labai smagu. Tada sumąstė vietiniais autobusais keliauti po Centrinę Ameriką – tai taip pat pasiteisino.
Aplankė pusę pasaulio
Palaipsniui Valiukevičiai susikūrė tokį gyvenimo būdą, kad žiemą keletą mėnesių gali praleisti svetur. Valdas daug metų dirba žurnalistinį darbą, šiuo metu jis rengia su automobiliais susijusius projektus – „Metų automobilis“, „Press ralis“ ir kt. Kai paskutinis projektas gruodį baigiasi, jis gali kuriam laikui nuo darbų atsitraukti arba dirbti nuotoliu. Rasa veda vaikams įvairias edukacijas, bet darbo grafiką taip pat gali planuotis pati.
„Be to, sūnus užaugo, šuo mirė – pajutome, kad galime keliems mėnesiams žiemą pasitraukti ten, kur šilta. Išvykę sutinkame nemažai žmonių, darančių tą patį. Kai kurie palieka namus nuo spalio iki pat Velykų“, – pasakojo Valdas.
Jis yra aplankęs apie 90 šalių – beveik pusę pasaulio valstybių. Rasos sąskaitoje jų apie 60, mat vyras nemažai yra keliavęs ir darbo reikalais. Jiedu lankėsi ir tokiose mažiau lietuviams įprastose šalyse kaip Nikaragva, Hondūras, Salvadoras, Zambija, Malis ar Mianmaras (pastarajame šiuo metu keliautojai nelaukiami dėl įvykusio karinio perversmo ir įvestos nepaprastosios padėties).
Daug daiktų nereikia
Keliaudami kemperiu jie gali sau leisti vežtis daugybę daiktų – nuo pilno šaldytuvo maisto iki knygų tamsiems vakarams. O keliaudami viešuoju transportu jie išmoko neapsikrauti daiktais.
„Prieš keletą metų perskaičiau straipsnį apie lietuvių porą, keliaujančią po pasaulį su 35 litrų kuprinėmis. Iš pradžių pamaniau, kad su tiek daiktų neįmanoma išgyventi, bet kilo noras pamėginti – ir kai Rasa susikrovė tokią kuprinę, pasirodė, kad tilpo ne tik viskas, ko tikrai reikia, bet dar ir liko vietos. Su tais daiktais keliavome pustrečio mėnesio ir į mus pavydžiai žiūrėjo tie, kurie su savimi tempėsi kelis didelius lagaminus“, – pasakojo Valdas.
Ir žmona patikino, kad daiktų tikrai nepritrūko – juk ten, kur šilta, užtenka lengvų drabužių. Apsistoję viešbutyje maždaug kas savaitę paprašydavo juos išskalbti ir sumokėdavo už tai kelis eurus.
Tiesa, keliaujant autobusais ar traukiniais nuolat kyla logistinių galvosūkių, kai reikia iš viešbučio nuvykti į kokį atokesnį lankytiną objektą. Kita vertus, tada nereikia sukti galvos dėl automobilio statymo ir su sienos kirtimu susijusių sunkumų.
Važinėjo buvusiu greitosios pagalbos automobiliu
Keblumų, susijusių su sienos kirtimu, šeimai kilo ne kartą – nors ir turi tarptautinius automobilio dokumentus, kartais pasienyje iškildavo kliūčių.
Štai kai šią žiemą keliavo po Afriką išsinuomotu visureigiu, norėjo kirsti sieną iš Pietų Afrikos Respublikos į Namibiją prie Kgalagadžio nacionalinio parko. Tačiau vietinė muitinė pasirodė esanti maža, neturėjo net kompiuterių, tad negalėjo sutvarkyti vizos – liepė skristi į sostinę. Jie pasvarstę nuvažiavo į kitą muitinę už 500 km, kiek didesnę, ten jų atsiprašė ir paaiškino, kad taip pat negali išduoti vizos – paaiškino, kad juos tikrai praleis kitoje muitinėje, o iki jos važiuoti teko dar 500 km.
Kitą sykį Ekvadoro ir Peru pasienyje taip pat kilo problemų – dėl to šeima buvo priversta savaitei ten apsistoti.
Tąsyk sutuoktiniai važinėjo po Pietų Ameriką buvusiu greitosios pagalbos automobiliu, kurį jo ankstesnis savininkas perdarė į kemperį.
Na, o sienos kirsti nepavyko dėl teisinių niuansų – automobilį jie pirko Kolumbijoje, ten ir buvo išrašytas įgaliojimas, bet transporto priemonė buvo registruota Čilėje. Buvęs šeimininkas – australas, turėjęs draugę čekę, ir tuo metu jie buvo išvykę į gimtinę.
„Buvo visiška makalynė. Iš esmės buvę šeimininkai viską įformino gerai, pravažiavome Kolumbiją, Ekvadorą ir atėjo laikas įvažiuoti į Peru. Pasus patikrino, išvažiavimo dokumentus susitvarkėme, Peru vizas gavome, bet kai atėjo eilė gauti transporto įvežimo dokumentą, mums pasakė, kad jo niekaip neišduos, nes jis registruotas Čilėje, o įgaliojimas – iš Kolumbijos. Streso buvo, nes būtinai turėjome nuvykti į Čilę, iš kur turėjome išskristi, aplinkinio kelio nebuvo“, – pasakojo Valdas.
Jis puolė konsultuotis su pažįstamais diplomatais, taip pat susisiekė su pažįstamu Čilėje, užsiimančiu automobilių verslu. Šis ėmėsi tvarkyti dokumentus, nors tai atrodė sunkiai įmanoma, kai ankstesnis šeimininkas buvo Australijoje, o dabartinis – įstrigęs Ekvadore. Taip šeima ir liko savaitei netoli muitinės. Kemperį pasistatė vienoje sodyboje, šalia kurios buvo mangų giraitė – jų prisivalgė iki soties, Rasa netgi virė „mangienę“.
Moteris pridūrė, kad jai vienu metu buvo pasidarę baugu, kad jų nepalaikytų kontrabandininkais – sieną kirsti jie mėgino kelis kartus skirtingose vietose, iš Ekvadoro juos išleisdavo, tik į Peru nepriimdavo. Pažvelgus į dokumentus galėjo atrodyti, kad jie išvažiuoja iš šalies, o po valandos vėl grįžta. Vis dėlto jų padėjėjas iš Čilės dokumentus sutvarkė ir galiausiai pavyko nuvykti, kur ir planavo.
Beje, jau prieš išskrendant namo tą buvusį greitosios pagalbos automobilį Čilėje Valdas pardavė už tą pačią kainą, už kurią ir buvo įsigijęs. Degalų kainos Pietų Amerikoje nedidelės, tad kelionė, nors ir ne visai sklandi, atsiėjo palyginti pigiai.
Keliauja be papuošalų ir brangių telefonų
Kai prieš keletą metų pašnekovai žiemojo Azijoje, kur vežėsi po kuprinę, jie keliavo ne tik lėktuvais ir autobusais, bet ir mopedu. Jiems labai patinka Tailando sostinė Bankokas, o iš jo su vietinėmis oro linijomis galima nuskristi į Mianmarą, šiaurės Tailandą, Laosą ir atgal vos už 40 Eur.
Pora apsilankė ir Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje, kurią nusprendė apvažiuoti motoroleriu – sukorė apie 600 km. „Tailande motoroleriu važinėti visai patogu, o Indonezijoje pasirodė tikras košmaras: keliai labai duobėti, būna, kad asfaltas staiga baigiasi, tenka važiuoti šunkeliu. Tiesa, po kokio puskilometrio asfaltas vėl atsiranda. Tais keliais vingiuodami zuja maršrutiniai autobusai su ant stogų sėdinčiais keleiviais. Būna, telefonas rodo, kad iki reikiamo objekto – 80 km, kuriuos teks važiuoti 4–5 valandas, o realybėje tai užtrunka dar ilgiau“, – pasakojo Valdas.
Būtent keliaudami tokiomis ekstremaliomis sąlygomis viename šunkelyje, kuriame nerūpestingai laviravo daug automobilių ir mikroautobusų, jiedu skaudžiai nuvirto. „Už 2 km radome ambulatoriją, bet rentgeno aparatas buvo sugedęs. Man pasakė, kad pirštus judinti galiu, vadinasi, niekas nelūžo. Tačiau vėliau vis dėlto paaiškėjo, kad yra du lūžiai, na, o Valdas buvo smarkiai apsibrozdinęs. Tąsyk vietoje kelionės į džiungles kelioms dienoms likome viešbutyje, kad apsigydytume“, – pasakojo Rasa.
Grėsmingų nuotykių kelionėse pasitaiko nuolatos, bet keliautojai sako, kad visuomet viskas išsisprendžia ir baigiasi gerai. Jiedu laikosi rekomendacijų ir į pavojingus rajonus nelenda, moteris į tokias keliones neima jokių papuošalų, abu pasiima senus mygtukinius telefonus – kad niekam nekiltų pagundų.
„Daug priklauso ir nuo požiūrio. Štai tipiški amerikiečiai bijo keliauti ir į Meksiką, ir į kitas Pietų Amerikos šalis, nors nieko itin grėsmingo ten nėra“, – pastebėjo Valdas.
Tamsoje su hienomis
Aplinkiniai keliautojus ypač gąsdino dėl galimų pavojų prieš jiems vykstant į Salvadorą. Ten sutuoktiniai buvo atsargūs, apsistojo viešbutyje prestižiniame rajone, aptvertame tvora, kur ant kiekvieno kampo stovi ginkluotas apsaugos darbuotojas. Į senamiestį vyko tik su vietiniu gidu.
„Visgi ten vaikštinėdami įsidrąsinome, atgal jau ryžomės važiuoti ne taksi, o vietiniu autobusu. Jis buvo savotiškas, be langų ir su neužsidarančiomis durimis, bet su visu garsu grojančia muzika. Lėkė didžiuliu greičiu, o priekyje tabalavo pakabintas kryžius – tai buvo toks neužmirštamas kelionės momentas. Vietiniai į mus žiūrėjo kiek sutrikę, jiems autobuse pamatyti turistus nebuvo įprasta“, – atsiminė sutuoktiniai.
Tiesa, kai jie išlipo stotelėje prie savo rajono, jau buvo tamsu, o pro lūšnynus ir garažus iki aptvertos viešbučio teritorijos reikėjo eiti dar 800 metrų – tuomet tikrai pasidarė nejauku ir tą atstumą jie įveikė bėgte.
Bauginančių, bet gerai pasibaigusių akimirkų būta ir šią žiemą, kai lietuviai keliavo po Afriką išsinuomotu džipu su palapine ant stogo.
Botsvanoje jie kone skendo, važiuodami per 50–70 cm gylio balas – lietaus sezonas buvo kaip reta stiprus. Toje pačioje šalyje vieną pavakarę jie pasiekė kempingą, kur išgirdo, kad nakvynė kainuos 90 Eur. Tiek mokėti už nakvynę jiedu nepratę, tad leidosi į kitą kempingą – žemėlapis rodė, kad jų netoliese dar keletas. Tačiau internetas dingo, o kitų kempingų rasti nepavyko.
„Sustojome, jau temo. Vienoje pusėje strikinėjo surikatos, kitoje vos už poros metrų būriavosi hienos, pro šalį prabėgo dar ir raganosis. Na, gyvūnų jau buvome prisižiūrėję iki soties, bet kilo klausimas – kur miegoti? Galiausiai už nedidelį mokestį vienos mokyklos apsauga mums leido apsistoti jų teritorijoje. Nors buvo karšta, miegojome visureigyje užsidarę langus, nes mus įspėjo, kad yra maliarinių uodų“, – atsiminė keliautojai.
Paskutinę kelionės atkarpą, jau grąžinę išsinuomotą automobilį, Pietų Afrikos Respublikoje jie įveikė autobusu. Priartėjus prie Johanesburgo teko važiuoti pro lūšnynų rajoną, kur juos pasitiko kelio blokada. Vietiniai sukilėliai stabdė transportą ir prieš kažką protestuodami degino šalia sukrautas sunkvežimių padangas.
„Autobuse jautėsi svilėsių kvapas ir tapo neramu, kad nuo deginamų padangų neužsidegtų ir autobuso padangos. Sukilėliai atrodė bauginančiai – itin tamsūs ir pikti veidai, geležiniai strypai rankose. Buvo neramu, kad jie gali įlipti į autobusą ir pareikalauti atiduoti kuprines, o gal ir pareikalauti PIN kodų. Tačiau viskas baigėsi gerai, jie mus praleido“, – atsiminė Rasa.
Kemperis vietoje sodybos?
Savo ir žmonos patirtis V. Valiukevičius sudėjo į neseniai pasirodžiusią knygą „XXI amžiaus klajokliai“ (išleido „Terra publica“), kurioje jis duoda keliautojams naudingų patarimų. Jie tinkami ne tik važinėjantiems kemperiais, bet ir keliaujantiems kitais būdais. Knygoje patariama, ir kaip įsigyti pigesnių bilietų.
Apskritai, pasak autoriaus, labai apsimoka keliauti ilgiau – juk vien norėdamas savaitgaliui išvykti į Paryžių ar Londoną išleisi daugiau nei 1 000 Eur. Jo pažįstami keliaudami porą savaičių po Kolumbiją išleido 8 tūkst. Eur, o jiems patiems keturi mėnesiai Pietų Amerikoje atsiėjo apie 12 tūkst. Eur (reikia nepamiršti, kad ir Lietuvoje pragyventi tuos kelis mėnesius būtų kainavę ne vieną tūkstantį).
Lietuvoje, pasak V. Valiukevičiaus, kemperių pasaulis sparčiai plečiasi. Seniau jie atrodė itin brangūs, dabar jau tampa lengviau įperkami – ypač jei galimybę įsigyti namelį ant ratų palygini su sodybos pirkimu.
„Neblogą kemperį galima įsigyti už 50 tūkst. Eur, tiek pat kainuoja apgriuvusi gryčia ant ežero kranto, į kurią ir toliau reikės nemažai investuoti. Ir mes seniau turėjome sodybą, ten nuvykus po intensyvios darbo savaitės norėdavosi ilsėtis, bet reikėdavo pjauti žolę, daryti kitus darbus. O kai keliauji kemperiu, visą buitį palieki namie ir tavo galva rami, gali tiesiog ilsėtis. Be to, mes šią savo „sodybą“ šiandien galime pasistatyti ant Dusios ežero kranto, rytoj – prie Baltijos jūros, o dar vėliau ir kokią Norvegiją pasiekti“, – teigė keliautojas.
Jis sutiko, kad Lietuvoje dar reikia paieškoti vietų, kur statyti kemperį, bet ir jų pamažu daugėja (o štai programėlė „Park4night“ padeda rasti nuošalių nemokamų nakvynės vietų).
Paklausti, ar jau svajoja, kurioje šalyje norėtų įsikurti, kai išeis į pensiją, sutuoktiniai atsakė, kad jiems geriausia Lietuvoje. Čia viskas puiku, na, tik žiemą šalta, norėtųsi per ją išvykti kur šilčiau. Pora įsitikino, kad tą daryti galima ir vyresniame amžiuje – štai viename Ekvadoro kempinge sutiko britę, kuriai buvo jau gerokai virš 80 m. Ji žiemą keliavo po šiltus kraštus ir buvo suplanavusi po mėnesį praleisti Ekvadore, Rio de Žaneire ir Buenos Airėse.
