Vilnietis, reklamos srityje dirbantis verslininkas Artūras Štaudė yra matęs nemažai pasaulio ir pagalvojęs, kad kada nors norėtų apsigyventi Maroke, kuriame lankėsi jau 10 kartų. Bet vyras anaiptol nenuvertina ir Lietuvos ar Latvijos – ten yra atradęs ne vieną įdomų kampelį, kurį laisvą savaitgalį rekomenduotų aplankyti ir LRT.lt skaitytojams.
Artūras pasakojo, kad mėgsta keliauti neturistiniais maršrutais ir dažnai keliauja „ovalais“. Tai yra, jeigu turi, tarkim, keturis laisvadienius, kai prie savaitgalio pavyksta prisidurti dvi darbo dienas – apsistoja viename taške, o lanko kasdien vis kitas aplinkines istorines ar mažiau keliautojams žinomas vietoves taip, kad žemėlapyje išeitų ovalas.
Na, o jeigu jis turi laisvą tik vieną ar dvi savaitgalio dienas, mielai išsiruošia į keliones po Lietuvą, kur vis suranda, kas jį nustebina.
Maloniai nustebino Žagarė
Vilniečiams, kurie nežino, ką įdomaus nuveikti savaitgalį, Artūras pradžiai rekomenduotų detaliau patyrinėti Ukmergę, jeigu ten dar neteko lankytis. „Tai gražus netolimas miestas su išlikusiu senamiesčiu, jame ir gražus kraštovaizdis, ir yra kur pavalgyti“, – sakė keliautojas.
Kiek toliau nuo Vilniaus ar Kauno esantis, bet tikrai dėmesio vertas miestelis – Žagarė (Joniškio rajonas). „Seniau aš, kaip ir daugelis, tebuvau girdėjęs apie Žagarės vyšnių festivalį. Bet, pasirodo, tai gražus senas miestas, puikiai tinkamas filmuoti filmus apie 19 a. pabaigą–20 a. pradžią dėl išlikusio vientiso senamiesčio. Jame daug senų mūrinių žydų namukų, dvi senos bažnyčios, dvi sinagogos, dvaras, didelis prižiūrimas parkas. Seno miesto įspūdžio negadina sovietmečio architektūra – jos miestelyje beveik nėra. Ten yra senas miestas su šiuolaikiniais žmonėmis“, – suintrigavo Artūras.
Nors Žagarė ir nedidelė, kadaise ji pateko į didžiausių Lietuvos miestų dešimtuką. Pastaruoju metu, pasak Artūro, miestelį pradeda atrasti ir menininkai, ir užsieniečiai, štai yra įsikūręs Italijoje užaugęs argentinietis, kuris kepa puikias picas, kruasanus, duoną. Miestelyje nemaža romų bendruomenė ir gyvas kultūrinis gyvenimas, vyksta daug renginių. Be to, netoli Žagarės yra pakankamai įdomūs seni miesteliai Žeimelis ir Linkuva, netoli jos, jeigu norisi, ir Latvija – galima nuvykti į Tervetę, Bauskę.
Kiek toliau esantis, bet taip pat žavus Latvijos miestas – Kuldyga. Jis, pasak pašnekovo, savo dvasia primena Žagarę – toks pats senas, neapkrautas sovietiniais statiniais, daug autentiškų namelių su mediniais langais (plastikinius leidžiama dėtis tik iš vidinės pusės). Kuldygoje nuolat filmuojami filmai apie senus laikus, miestas neseniai buvo įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Vertas dėmesio ir kitoje Lietuvos pusėje esantis Kudirkos Naumiestis, kuris gražiai sutvarkytas, jame dunkso daili barokinė bažnyčia. Vieno namo kieme yra įdomi savamokslio menininko Prano Sederevičiaus iš betono nulietų maždaug 20-ies statulų ekspozicija, pradedant Dariumi ir Girėnu, baigiant briedžiais ir Johnu F. Kennedy. Vaizdas, pasak pašnekovo, gana siurrealistinis.
Taip pat miestelyje yra keistas „Bulvės muziejus“ su smalsiu ir daug istorijų žinančiu jo įkūrėju. Muziejus yra pasienyje su Karaliaučiaus sritimi, šalia jo yra, matyt, labiausiai saugomas bulvių laukas Lietuvoje – aplinkui pilna pasieniečių kamerų.
Maži muziejai su daug entuziazmo
Artūras siūlytų neaplenkti ir mažų regionuose esančių muziejų. „Jų ekspozicija neretai kiek chaotiška, juose susimaišę ir tautodailės, ir archeologiniai, ir geologiniai eksponatai, bet dažniausiai juose galima atrasti kažką įdomaus, tarkim, retas fosilijas, tautodailės ar bažnytinio meno kūrinius“, – sakė Artūras.
Betygaloje (Raseinių raj.) yra nedidelis muziejus, turintis puikią geologijos radinių ekspoziciją. Radiniai surinkti geografės muziejininkės Birutės Navakauskienės, dabar jai apie 80 metų. Didelę savo gyvenimo dalį moteris rinko fosilijas, mineralus, uolienų pavyzdžius ir turi solidžią jų kolekciją. Apie ją kolekcininkė pasakoja su didele meile.
Prieš keletą savaičių Artūrui teko lankytis Jiezne (Prienų raj.), kur iki 19 a. vidurio buvo vienas didžiausių Lietuvoje dvarų, turėjęs 52 kambarius ir 365 langus. Dabar iš dvaro telikę keli fragmentai. Vieną jų yra įsigijęs vietinis entuziastas, kuris stengiasi tą statinį puoselėti ir yra sukūręs nedidelį muziejuką, surinkęs daug informacijos apie prarastą didingą praeitį.
„Kai lankėmės Bukantės mediniame dvarelyje (Plungės raj.), kuriame iki 12 metų amžiaus gyveno rašytoja Žemaitė ir yra eksponuojami menininko Stanislovo Riaubos darbai, darbuotoja mums rekomendavo aplankyti dar vieną netoliese esantį muziejuką. Tai Justino ir Reginos Jonušų muziejus (Godelių kaimas, Plungės raj.) – sovietmečiu tautodailininkų įkurtas muziejus su nemaža įvairių tautodailės kūrinių ir etnografinių daiktų kolekcija“, – pasakojo pašnekovas.
Dinozaurų kaulai – kitokie, nei įsivaizdavo
Turėdamas daugiau laiko Artūras vis išsiruošia į užsienį. Daugiau nei 40 užsienio šalių aplankęs keliautojas, kaip jau minėta, ypač žavisi Maroku. „Ten yra santykinai nebrangu nuskristi su vienu persėdimu, gana nebrangu ir patogu keliauti, daug įdomių vietų, puikus oras, skanus ir sveikas maistas. Kai ten lankausi, kokią nors gražią vietą tyčia vis palieku neapžiūrėtą, kad būtų pretekstas grįžti dar kartą“, – pasakojo Artūras.
Viena jo širdžiai mieliausių vietų Maroke – nedidelis Saviros (angl. Essaouira) miestelis su baltais senais pastatais vandenyno fone. Ten Artūrui visuomet norisi sugrįžti, nes jaučiasi kaip namie – apsigyvena kokiame viešbutuke su vaizdu į vandenyną ir stebi žvejus, per atoslūgius gaudančius žuvis, renkančius midijas, krabus.
Pastarąjį kartą Artūras su vyresniuoju sūnumi vyko į Maroke esantį Kasablankos miestą. Ten susitiko su bičiuliu iš Nyderlandų ir kartu leidosi iki Churibgos pramoninio miesto, kuriame yra didžiulės fosfatų kasyklos, o taip pat veikia artelės, ten kasančios dinozaurų ir kitų priešistorinių gyvūnų kaulus. Paprastų aplinkinių kaimelių gyventojų pragyvenimo šaltinis yra fosilijų kasimas ir jų pardavimas.
„Tų kaulų gali įsigyti muziejai ar privatūs kolekcininkai, tad ir mus darbininkai laikė potencialiais pirkėjais, galbūt atvykusiais iš kokio muziejaus. Kai paprašėme leisti kartu vykti kasti dinozaurų kaulų, jie sutiko“, – pasakojo keliautojas.
Tačiau vaizdas, kurį jie išvydo kasyklose, pasirodė kitoks, nei įsivaizdavo apžiūrinėdami radinius muziejų ekspozicijose. Paprastai ten eksponuojami vientisi dinozaurų griaučiai, tad ir įsivaizduoji, kad jie paprastai taip ir randami, priklauso vienam individui. O paaiškėjo, kad žemėje yra tiesiog daug atskirų pavienių kaulų ir dantų fragmentų, kuriuos atkasę darbuotojai klijuoja „Super glue“ klijais į vientisus griaučius iš atskirų skirtingose vietose rastų detalių, tarsi dėliodami didelę 3D dėlionę.
Nelegali muzika ir vakarėliai Irane
Iš egzotiškesnių šalių Artūras yra aplankęs Siriją, Iraną, Jordaniją, Izraelį, Armėniją. Kokį įspūdį jam paliko Iranas? „Kai ten lankiausi prieš kovidą, atmosfera buvo panaši kaip pas mus 1986–1987 m., kai esamai valdžiai palengva iš rankų slysta nusistovėjusios tvarkos, ore sklando permainų nuojauta, kuriasi subkultūros. Irane tebeveikia dorovės policija, bet nemažai jaunų žmonių prieštarauja religiniams suvaržymams, o atvykėliams nori parodyti, kad jų šalyje gyvena ne vien religiniai fanatikai. Tarkim, mergina eina, lyg ir ryšėdama privalomą skarelę, bet toji plaikstosi pritvirtinta ant kuoduko. Jaunuoliai dideliuose namuose už tvorų rengia vakarėlius, nors jeigu apie tai sužinotų policija, kiltų rimtų bėdų.
Arba štai toks atvejis – mus mašina vežė vietinis vaikinas, kuris uždėjo USB atmintinę ir užleido vietinės muzikos. Staiga jungtį ištraukė ir paslėpė, o mums paaiškino, kad pamatė atvažiuojantį policijos automobilį – jeigu jie išgirstų, kokią muziką leidžia, turėtų didelių problemų, nes ji įrašyta pogrindyje, nelegali“, – pasakojo keliautojas.
Interneto ryšys Irane yra, bet jis prastas ir daugelis užsienietiškų svetainių blokuojamos – tarkim, ten būdamas Artūras negalėjo sužinoti apie įvykius Lietuvoje iš LRT.lt ar kitų naujienų portalų.
Tiesa, daug priklauso ir nuo regiono. Šalies sostinėje Teherane atmosfera laisvesnė, o kai kur kitur – labiau suvaržyta. Juolab kad teritorija susiformavusi iš skirtingų dalių: Teherano apylinkėse seniau gyveno persai, žemiau jau gyveno azerai (jie gyvena ir Azerbaidžane, jų žemės buvo padalytos tarp šių dviejų šalių), yra ir balučių iš Balučistano, nemažai ir afganų.
Nederamas elgesys per ramadaną
Didesnę įtampą nei Irane keliautojas jautė Izraelyje ir Sirijoje. Izraelyje buvo prieš ketverius metus, ten buvo šioje šalyje įprastų neramumų: štai Jeruzalėje prie Damasko vartų vienoje pusėje stovėjo prieš kažką protestuojantys arabų jaunuoliai, rankose laikantys akmenis, kitoje – automatiniais ginklais mojuojantys ginkluoti policininkai. Naktimis iš Gazos Ruožo būdavo leidžiamos raketos, kurias Izraelio pajėgos numušdavo – vietiniai buvo prie tokio gan kasdienio veiksmo įpratę, niekas to nesureikšmindavo.
Sirijoje pašnekovas lankėsi prieš gerą dešimtmetį, dar iki karo. „Ir tada ten jautėsi įtampa, juk šalyje daug tarpusavyje nesutariančių religinių konfesijų. Be to, keliavome ten per ramadaną, tai buvo pirmas kartas, kai tokiu laikotarpiu lankiausi musulmoniškoje šalyje. Aš tais laikais dar rūkiau ir mieste dieną vis mačiau į mane nukreiptus piktus žvilgsnius. Tik po kurio laiko suvokiau, kad dienos metu per ramadaną negalima ne tik valgyti, bet ir rūkyti – tą galima daryti tik nusileidus saulei, po vakarinės maldos“, – pasakojo Artūras.
Dabar jis gerai žino, kaip elgtis musulmoniškose šalyse per ramadaną. Jam labai patinka viena šio laikotarpio tradicija iš Maroko: kai nusileidžia saulė ir iki aušros galima valgyti, vakarais daug kur miesto gatvėse, aikštėse pastatomi ir padengiami stalai, kurie skirti vienišiems ir vargstantiems žmonėms – kiekvienas gali ten sėstis ir vaišintis. Jeigu turistas pasidomės, kas padėta ant stalo, mielai pasiūlys prisėsti ir jam.
Taigi Marokas keliautoją labai žavi ir jis yra pagalvojęs, kad, kai išeis į pensiją, norėtų ten gyventi, kaip jau yra padaręs ne vienas europietis.
