„Aš kalbuosi su dirbtiniu intelektu vietoje psichologo...“ Šis sakinys vis dažniau nuskamba specialisto kabinete. Atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dirbtinis intelektas jaunuoliams tampa draugu arba net emocinę paramą teikiančia specialisto alternatyva, rašoma „Altamedica“ Psichikos sveikatos centro pranešime žiniasklaidai.
Tačiau ar tikrai šis santykis gali gydyti? O gal priešingai – sukuria gilėjančią emocinę izoliaciją ar net pavojingą priklausomybę? Apie tai, ką tėvams būtina žinoti apie dirbtinio intelekto emocinę paramą jų vaikams, pasakoja medicinos psichologė Milita Judzinskė.
Kodėl paaugliai renkasi dirbtinį intelektą vietoje psichologo?
Dirbtinis intelektas neretai skamba kaip patraukli alternatyva, nes garantuoja anonimiškumą ir greitą problemos sprendimą. „Chatbot`ai“ veikia 24/7, todėl tampa skubia emocine parama bet kuriuo metu ir be laukimo eilių. Taip pat tai kainuoja žymiai mažiau pastangų nei kvalifikuoto ir patinkančio specialisto paieška.
Be to, kuo daugiau jaunuolis bendrauja su dirbtiniu intelektu, tuo geriau šis perima jo kalbos stilių, analizuoja pomėgius, todėl ilgainiui tampa patraukliu ir įtaigiu pašnekovu. Paaugliui, kuris bijo būti nesuprastas ar nuvertintas, dirbtinis intelektas yra „saugus“ pasirinkimas, nes jis nesmerkia ir nekelia klausimų. Jaunuolis gali nutraukti pokalbį, kada tik nori, nepatirdamas diskomforto, išvengdamas konfrontacijos ar susidūrimo su tikrove.
Remiantis šiais, iliuziją sukuriančiais privalumais, būtų galima teigti, kad dirbtinis intelektas yra saugi ir patogi emocinės pagalbos forma. Tačiau ši skaitmeninė „empatija“ turi savo kainą.
Emocinė priklausomybė „virtualiam draugui“
Bendraudamas su dirbtiniu intelektu, paauglys gali priprasti prie jo kaip prie „virtualaus draugo“, kuris tik patvirtina jo išgyvenimus ir teikia teigiamą grįžtamąjį ryšį be atsakomybės jausmo. Tokiu atveju natūralūs santykiai su žmonėmis tampa mažiau svarbūs, o tai ilgainiui silpnina socialinius įgūdžius – apsunkina tikras emocines patirtis bei socialines interakcijas su žmonėmis.
Kadangi paauglių emocinis intelektas dar nėra tinkamai išsivystęs, bendravimas su dirbtiniu intelektu skatina priklausomybę nuo paviršutiniškos paguodos. Tai reiškia, kad jaunuolis gali pradėti jausti tikrą emocinį ryšį su dirbtiniu pokalbių robotu, priskirdamas jam žmogiškų savybių ir ignoruodamas tikrovę. Verta paminėti, kad toks bendravimo modelis ypač pavojingas jaunuoliams, turintiems žemą savivertę arba patiriantiems atstūmimo ir vienišumo jausmus.
Problema normalizuojama, bet nesprendžiama
Dirbtinis intelektas neturi sąmonės, emocijų ir tikrojo supratimo. Visa jo „empatija“ yra tik algoritminė imitacija, paremta išmoktais atsakymų modeliais. Dėl to emocinis atliepimas yra paviršutiniškas – jis tik patvirtina vartotojo emocijas, bet nepasiūlo gilios refleksijos ar transformacijos. Pavyzdžiui, jei jaunuolis pasako: „Man liūdna kiekvieną dieną“, jis sulaukia atsakymo: „Tai normalu, visi taip jaučiasi.“ Tačiau nėra klausimo – „kodėl?“. Nėra plano – „ką keisti?“
Terapijoje svarbu ne vien paguoda, bet ir konfrontacija – padėti žmogui pamatyti savo mąstymo klaidas, destruktyvius elgesio modelius, įsisąmoninti traumas. Dirbtinis intelektas vengia konfrontacijos, nes jo tikslas – palaikyti vartotoją, o ne kelti diskomfortą pokyčiui. Dirbtinio intelekto pokalbių sistemos vengia iššūkio – jos neanalizuoja klaidingų įsitikinimų ir nesiūlo kognityvinio perdirbimo. Todėl paaugliui gali atrodyti, kad technologija jį „supranta“ geriau nei žmogus, tačiau tai tik iliuzija – saugumo imitacija, stabdanti tikros pagalbos paiešką.
Nepastebi pavojingų situacijų
„Chatbot`ai“ reaguoja į vartotojo jausmus iš anksto užprogramuotais šablonais, todėl dažnai nesupranta emocinio konteksto ar giluminės problemos esmės. Pavyzdžiui, algoritmas gali pernelyg normalizuoti sunkią situaciją, o kartais išvis neatsakyti arba duoti abstraktų atsakymą: „Negaliu komentuoti šios temos.“ Toks neutralus atsakymas paaugliui gali sukelti įspūdį, kad jo problema nesvarbi, ir sustiprinti izoliacijos jausmą.
Be to, dirbtinis intelektas dažniausiai nepastebi neverbalinių signalų, todėl gali neatpažinti, kad už eilutės „Aš pavargau gyventi“ slypi realūs suicidiniai ketinimai. Tuo tarpu psichologas geba išgirsti ne tik žodžius, bet ir pastebėti emocinę išraišką, kūno kalbą, balso toną, vidinius prieštaravimus tarp to, ką žmogus sako ir ką jaučia. Visa tai leidžia įvertinti realų problemos rizikos lygį ir laiku suteikti reikiamą pagalbą bei emocinę paramą.
„Always-on“ efektas ir emocinis perdegimas
Dirbtinis intelektas suteikia paaugliams iliuziją, kad jie bet kuriuo metu gali pasikalbėti, išsipasakoti ar gauti „palaikymą“. Nors tai gali atrodyti kaip privalumas, tačiau būtent ši nuolatinė prieiga sukuria vadinamąjį „always-on“ efektą – nuolatinį emocijų perdirbimą be natūralaus pertraukos ciklo, būtino psichikos sveikatai.
Tradicinėje psichoterapijoje labai svarbūs intervalai tarp sesijų. Tai laikas, kai klientas savarankiškai apdoroja, ką aptarė su terapeutu. Dirbtinis intelektas iškreipia šį terapinį ritmą, nes su juo galima kalbėtis nuolat, nepaliekant erdvės refleksijai. Todėl užuot išmokęs išbūti su savo neigiamais jausmais, jaunuolis juos užrašo į pokalbio laukelį tikėdamasis paguodos, tačiau galimai nuneigdamas savo jausminę sferą.
Nors dirbtinis intelektas gali padėti išsirašyti mintis ar jausmus, jis neskatina interpretacijos. Tad refleksijos procesas lieka paviršinis ir kartojasi, tačiau neveda į naujus įžvalgų lygius. Be to, nuolatinis jausmų „išliejimas“ gali virsti emociniu perdegimu – paauglys tampa pernelyg pavargęs nuo savo emocijų, pradeda vengti santykių su žmonėmis, jaučia nuolatinį nuovargį ir vidinę tuštumą.
Duomenų kaupimas ir jų panaudojimas
Paauglių pasitikėjimas dirbtiniu intelektu reiškia, kad jie atskleidžia itin jautrią informaciją dirbtiniams pokalbių robotams. Nors dauguma programų deklaruoja duomenų apsaugą, tačiau kas nutinka, kai tavo liūdnumas tampa produkto dalimi? Realybėje egzistuoja rizika, kad šie asmenų pateikti duomenys bus parduodami ar panaudojami modelių treniravimui.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad dirbtinio intelekto pokalbių robotai gali suteikti paguodą ir padėti paaugliui nesijausti vienišam, tačiau jų empatija yra tik technologinė iliuzija. Tikrasis gijimas vyksta terapijoje – per empatiją, konfrontaciją, supratimą ir saugų bendravimą. Dirbtinis intelektas gali būti tarsi pleistras, bet ne gydymas. O paaugliams reikia ne tik greito atsakymo, bet ir tikro emocinio ryšio.
