28-erių Gustė Juknevičiūtė yra kilusi iš Panevėžio, daugiausia gyveno Trakuose, taip pat ragavo gyvenimo Vilniuje ir Kaune, bet miestuose ji nesijautė gerai ir vis galvojo apie gyvenimą sodyboje, juo labiau kad augino didelius šunis. Prieš trejus su puse metų ji svajonę įgyvendino, o Prienų rajone esančioje sodyboje vietos atsirado net ir suvargusiems arkliams.
Gustė LRT.lt pasakojo, kad šunis mėgo nuo vaikystės. Dabar ji yra šunų dresūros trenerė ir čekoslovakų vilkšunių veisėja. Nežinia, ar ji būtų pasirinkusi tokį kelią, jei ne skaudus prieš keliolika metų nutikęs įvykis, kai ją labai išgąsdino užpuolikas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Gustė nuo vaikystės mylėjo šunis, o skaudus užpuolimas paauglystėje paskatino ją tapti šunų dresuotoja ir veisėja.
- Gustę pakerėjo išdidūs čekoslovakų vilkšuniai, nors ji pripažįsta, kad ši veislė tinkama anaiptol ne kiekvienam.
- Šunų veisimas anaiptol nėra paprastas darbas: gresia bemiegės naktys, o uždirbti pavyksta ne visuomet.
- Gustės šunys filmuojasi filmuose ir reklamose, kur paprastai vaidina vilkus.
- Dabar mergina džiaugiasi gyvenimu sodyboje. Ten ji augina avis ir globoja suvargusius, išsekusius arklius.
Vieną dieną paauglė su savo nedideliu šuneliu mišrūnu Bugiu ėjo į miškelį prie Trakų ieškoti lapių urvų, kai prie jos prisigretino kažkoks vyriškis. Paklausė kelio į miestą, mergina jam atsakė, tada jis dar pakalbino šuniuką – norėjo įsitikinti, ar šis neagresyvus. Tuo įsitikinęs vyras išsitraukė peilį ir ketino merginą išprievartauti.
„Tada šuniukas jį puolė – jis buvo draugiškas, bet pajuto mano išgąstį ir ėmė ginti – grybštelėjo tam vyrui koją, o gal tik kelnes, net nežinau, bet tas susimėtė ir aš spėjau pabėgti“, – atsiminė Gustė.
Po to skaudaus įvykio tėvai jai leido įsigyti dar vieną, didelį šunį – Berno zenenhundę Runą. „Mes kartu su ja socializavomės – važiuodavome pasivaikščioti į Vilnių. Daug žmonių ją kalbindavo, juk maži Berno zenenhundai būna žavūs pūkų kamuoliukai. Runa mokėsi gražiai bendrauti su žmonėmis ir aš su jais turėdavau šnektelėti, nors po to užpuolimo buvau pradėjusi bijoti visų nepažįstamųjų“, – pasakojo Gustė.
Išdidūs šunys gintarinėmis akimis
Dviejų šunų šeimininkė nuo paauglystės nuolat važinėdavo į seminarus apie keturkojų priežiūrą, dresūrą bei į parodas – tam vis taupė pinigus ir Kalėdoms tėvų prašydavo ne naujo telefono, o bilieto į seminarą. Renginiuose ją ypač žavėjo čekoslovakų vilkšunių veislės šunys.
„Buvau susipažinusi su čekoslovakų vilkšuniais internete, o sutikus juos gyvai mane pakerėjo šie išdidūs šunys gintarinės akimis, turintys savyje kažkokio laukiniškumo ir keliantys pagarbą. Tokį sutikęs tikrai nepulsi jo glostyti“, – pasakojo Gustė.
Tokie šunys ją ir supa dabar, kai senieji augintiniai iškeliavo į šuniukų rojų (Bugis iškeliavo, sulaukęs garbingo 15 metų amžiaus, Runa – jaunesnė, nes susirgo kraujo vėžiu).
Mergina žinojo, kad šios veislės šunys skirti ne kiekvienam, juos auginti nėra paprasta, šiuo metu jų Lietuvoje gyvena vos keliasdešimt. Ji parodoje susipažino ir susibičiuliavo su šių šunų veisėja, daug jais domėjosi, pasirūpindavo jais, kai šeimininkė išvykdavo – ir galiausiai pasiryžo.
Taip prieš aštuonerius metus į Gustės nuomojamus namus atsikraustė čekoslovakų vilkšunė Juki. Paklausta, ar nebuvo sunku išsinuomoti būstą su augintiniu, ir dar tokiu dideliu, mergina atsakė, kad, norint tą padaryti, tikrai įmanoma – tik gali tekti paaukoti dalį savo komforto ir gyventi, tarkim, vėsesniame sodo name, o gal ir apleistoje sodyboje.
Pažįsta daugumą Trakų šunų
Žirgininkystės verslo darbuotojos ir multimedijos specialistės specialybes įgijusi mergina vis dirbo per kelis darbus, kad užtektų pinigų šunų poreikiams ir kinologų seminarams lankyti.
Vienas iš Gustės darbų buvo šunų viešbutyje. Ten ji, kai turėdavo laisvesnio laiko, užsiimdavo ir viešbučio gyventojų dresūra. Augintinius atsiėmę šeimininkai tai pastebėjo, pasidžiaugė rezultatais – ir tapo pirmaisiais dresūros mokytojos Gustės klientais.
Dabar Gustė yra oficiali Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja ir turi būrį keturkojų mokinukų. Nors gyvena Prienų rajone, važinėja į užsiėmimus Trakuose (pažįsta daugumą šio miesto šunų), nemažai šeimininkų savo keturkojus atveža į užsiėmimus iš Vilniaus.
Su šuniukais – kaip su vaikais
Prieš kelerius metus Gustė nusprendė, kad 3,5 m. sulaukusi jos augintinė Juki jau yra pribrendusi susilaukti palikuonių – tada ji įregistravo šunų veislyną ir tapo veisėja.
Koks jausmas šunų mylėtojai buvo kartu su augintine laukti mažylių? „Buvo daug baimės ir nerimo, visgi tai yra rizika. Pasitaiko atvejų, kai šeimininkai per gimdymą (ar dėl persileidimo) kalytės netenka. Tačiau viskas praėjo gerai, gimė 5 šuniukai, iš kurių vieną mergytę buvau iš anksto nusiteikusi pasilikti sau“, – pasakojo šeimininkė.
Kai namuose auga maži šuniukai, rūpesčių labai daug – kol jie visai mažyčiai ir imunitetas dar nesusiformavęs, jie labai jautrūs, žmogus iš lauko ant savo batų gali parnešti jiems mirtiną virusą. Be to, prie mažylių rūpestinga šeimininkė keldavosi ir naktį – jai rūpėjo pažiūrėti, ar koks šunytis nenušliaužė per toli, kur gali sušalti, ar kalė nieko neprispaudė ir ar kuris nors šunelis nedominuoja žįsdamas pieną.
„Žinoma, buvo ir daugybė gerų emocijų, bet veikti tikrai buvo ką. Dabar jau mano artimieji žino, kad tuo metu, kai atsiranda nauja šuniukų vada, su manimi reikia elgtis atsargiai, nelįsti į akis, nes būnu neišsimiegojusi ir irzli“, – prisipažino Gustė.
Dabar jos vilkšunės yra susilaukusios iš viso trijų šuniukų vadų, dar viena planuojama kitų metų pradžioje. „Ši veislė retai rujoja, o aš neturiu tikslo kepti šuniukus kaip bandeles. Ir tai tikrai neatneša didelio pelno, gali būti ir nuostolinga – juk reikia sumokėti už patiną, keliauti pas jį, jeigu jis iš užsienio, kainuoja hormonų, echoskopijos ir kitokie tyrimai, mažų šuniukų priežiūra, palutės ir maistelis, dokumentų tvarkymas“, – vardijo Gustė, kuriai svarbiausia tai, kad ši gana reta šunų veislė neišnyktų ir veistųsi kuo geresne linkme.
Ji pabrėžė, kad tokios veislės šunys tinkami tikrai ne kiekvienam. Jie turi savo charakterį, yra ne tik išdidūs, bet ir labai gudrūs – gali sugalvoti, kaip atsidaryti namų duris ar voljerą ir prikrėsti eibių. „Kartą, kai Juki dar buvo maža, ją palikau narve automobilyje ir nuėjau iki parduotuvės. Ji per tą laiką išsiveržė iš narvo ir nugraužė visus automobilio saugos diržus, apgadino durelių apdailą, ištraukė sėdynių kamšalus...“ – atsiminė šeimininkė.
Į ekraną ir ant albumo viršelio
Iš šuniukų pardavimo Gustei pelno gauti ne visuomet pavyksta, užtat jie šeimininkei šį tą uždirba, nusifilmavę filmuose ar reklamose. Filmavimuose jos augintiniai dalyvavo ne vieną kartą, ypač pasižymėjo Juki, kurią šeimininkė giria už ištvermę ir kantrybę – tikrai ne kiekvienas šuo būtų nusiteikęs visą dieną kantriai kartoti tą patį veiksmą.
Filmuose ar reklamose Gustės šunys vaidina vilkus – eilinis žiūrovas skirtumo nepastebi. Pavyzdžiui, jie vaidino lietuviškame filme „Duobėje“ bei seriale „Vilko gomurys“, švedų seriale „Cry Wolf“ („Verkiantis vilkas“), o jos augintinė Myo papuošė ba. albumo „Turtas“ viršelį. Taip pat jie filmavosi įvairiose reklamose, pradedant prabangių automobilių, baigiant latviška socialine reklama, už kurią, kadangi ji nekomercinė, Gustė nė neprašė atlygio.
Paprašyta papasakoti įdomesnių nutikimų iš filmavimo aikštelės, pašnekovė atsiminė, kaip švedų seriale reikėjo nufilmuoti sceną, kaip per grikių lauką eina nedidelė mergaitė, o jai iš paskos seka vilkas – ir jie abu sustoja tuo pačiu metu. Mergaitė atsisuka į vilką ir jiedu žiūri vienas kitam į akis.
Šeimininkė su Juki pusdienį repetavo šią sceną, bet, kai prasidėjo filmavimas, režisierius staiga sugalvojo, kad šuo neturi sustoti kartu su mergaite, o turi lėtai slinkti link jos. Tąsyk keturkojis, nors ir protingas, nesugebėjo padaryti kitaip, nei pusdienį mokėsi – sceną teko sumontuoti iš dviejų dalių.
Kai buvo filmuojamas filmas „Duobėje“, Gustė komandą įspėjo, kad filmavimo aikštelėje neturi būti kitų gyvūnų. Jų nebuvo, kaip ir buvo sutarta, bet tuoj už aikštelės buvo laukas, kuriame ganėsi jaučiai. Jie tris besifilmavusius šunis labai blaškė. Veiksmas vyko naktį, bet filmavimo komandos nariai negalėjo nusnūsti – turėjo stovėti ir saugoti, kad šunys nepaspruktų.
Tuo Gustės veiklos su šunimis neapsiriboja – ji su Juki dar ir savanoriauja Šaulių sąjungoje, yra baigusi bazinius šaulių rengimo kursus ir dabar veda žygius vaikams (tai – pilietiškumo ir įgūdžių programos dalis). „Šuo labai praskaidrina žygio atmosferą, uždaresni vaikai jo dėka įsidrąsina, pradedame kalbėtis. Juki yra labai draugiška su visais, ypač su vaikais, ji tikrai nekelia jokios grėsmės. Tiesa, ir šiuolaikiniai vaikai kultūringi, paprastai, prieš paglostydami šunį, paklausia, ar galima“, – pasakojo šeimininkė.
Ant kelio besiblaškiusi mišrūnė ir sena kumelė
Kaip jau minėta, prieš trejus su puse metų mergina su keturkojų kompanija persikėlė į išsvajotą sodybą Prienų rajone, kurią įsigijo kartu su sese. Ji sakė, kad šunys buvo viena iš priežasčių, skatinusių palikti miestą.
Sodyboje jos augintinių būrys dar pagausėjo, nors tai ir nebuvo planuota: prie trijų čekoslovakų vilkšunių prisijungė mišrūnė Levanda, kurią sutiko besiblaškančią kelyje Alytus–Prienai (čipo nebuvo, skelbimai rasti šeimininko nepadėjo – taip ji ir pasiliko).
Paklausta, ar su keturiais šunimis, net ir gyvenant kaime, nesunku susitvarkyti, šeimininkė atsakė, kad sunkiausia jai dėl to, jog graužia sąžinė, kad augintiniams neskiria pakankamai dėmesio. Tačiau ji stengiasi jiems skirti laiko ir visiems kartu, ir kiekvienam atskirai, kasdien po porą kartų juos vedžioja, o kas kelias dienas leidžiasi su jais į ilgesnius žygius, vežasi juos į dresūros treniruotes, nes, kaip ji pastebėjo, keturkojui tai yra gera fizinė ir psichinė stimuliacija.
Sodyboje Gustė su sese saviems poreikiams augina avių ir ožkų, taip pat laiko katiną. Be to, pas ją netikėtai atkeliavo kumelė Kaštonė. „Viena mergina, kurios šunį dresavau, paklausė, ar nežinau, ką daryti su sena jos senelių augintine – jai prasidėjo dusulys nuo dulkių ir seniems žmonėms buvo per sunku ja rūpintis, nusiteikė ją parduoti mėsai. Anūkei buvo labai gaila arklio, su kuriuo kartu užaugo. Pasakiau, kad tegul veža, kažką sugalvosim“, – pasakojo Gustė.
Kaštonė sodyboje praleido dvejus ramius paskutinius gyvenimo metus ir mirė, sulaukusi 32 metų. Dabar vietoje jos žolę rupšnoja du garbaus amžiaus arkliai, kuriais Gustė rūpinasi kartu su savo širdies draugu, taip pat mylinčiu gyvūnus. Jie stengiasi, kad į sodybą atvykę niekam nereikalingi suvargę arkliai atsigautų fiziškai bei emociškai ir gražiai praleistų paskutines savo dienas.
