LRT žurnalistė Rita Miliūtė turi ir viešai mažiau matomos veiklos – savaitgaliais ji neretai kartu su bendraminčiais vyksta į Ukrainą, ten gabena paramą, o iš ten į Lietuvą kartais parsiveža kokį beglobį šuniuką, čia suradusi jam gerus namus.
Rita pasakojo, kad į Ukrainą važinėti pradėjo 2022 m. liepą. Nugabendavo paramą, o grįždavo tuščiomis. Tačiau vieną dieną socialiniame tinkle pamatė kolegos iš kito fondo įkeltą nuotrauką, kaip jie vežė į šunų prieglaudą Ukrainoje maisto, ir vienas šuo jai labai krito į širdį.
„Parašiau ir pasisiūliau rasti tam šuniui namus. Gal jis man taip įstrigo todėl, kad tai buvo Labradoro retriveris, anksčiau tokį esu laikiusi ir puikiai žinau, kad tai draugiški, „loviniai“, vaikų šunys, o jis buvo prieglaudoje visas suvargęs“, – pasakojo žurnalistė.
Beglobių gyvūnų problema Ukrainoje opi: nemažai jų gyvena gatvėse, kai kurių namai sugriūva per karo baisumus, o būna ir taip, kad sprogimus išgirdęs gyvūnas išsigandęs pabėga ir kelio atgal neberanda.
Gyvūnų prieglaudose Ukrainoje situacija irgi prasta. Kad gyvūnai nebadautų, jie, pasak Ritos, šeriami tuo, kas pakliuvo, o dėl prasto pašaro nutunka, kyla sveikatos problemų. Jų turėjo ir pirmasis į Lietuvą atvežtas keturkojis, bet pas naują šeimininkę Ievą jis netrukus atgavo jėgas.
„Kartą atsivežėme į Lietuvą šunį iš vienos prieglaudos. Tiksliau, tai buvo gyvūnus savo namų kieme globojančios moters namai, ten dar liko apie 80 šunų ir katinų. Kitą kartą nuvežėme ten gyvūnų maisto. Vežant atrodė, kad jo kiekis tikrai didelis, bet iškrovę supratome, kad tokiam gyvūnų skaičiui jo užteks daugiausia trims dienoms“, – atsiminė pašnekovė.
Pasak jos, šunį iš Ukrainos į Lietuvą atsivežti nėra lengva: šuo turi būti paskiepytas ir turėti įvažiuoti į ES reikalingus dokumentus, o tuos reikalus Ukrainoje sutvarkyti sudėtinga, užtrunka apie du mėnesius ir reikia vietinio žmogaus, kuris to imtųsi. „Su kolegomis juokavome, kad iš šalies šunį išvežti sunkiau negu vaiką“, – konstatavo pašnekovė.
Be to, keturkojį į Lietuvą ji veža tik tuomet, kai jam būna rasti patikimi jo laukiantys šeimininkai, kurie supranta, kad gyvūnas – ne žaislas. Vienas keturkojis Ritos tarpininkaujamas įsikūrė netgi Pietų Prancūzijoje, Dordonėje, kiti apsigyveno Lietuvoje (vienas iš jų grįžo pas čia įsikūrusius šeimininkus, kurie pradžioje nerado galimybių jo pasiimti).
Kalytė vardu Ledi turėjo keliauti į Prancūziją, bet ji taip pritapo savo laikinojo globėjo namuose Vilniuje ir jo darbovietėje, į kurią kasdien keliauja, kad kažin, ar pasieks suplanuotą tikslą. „Ji neturėjo nė vienų namų, o dabar gali rinktis iš dvejų“, – nusišypsojo Rita.
Ar šunys iš Ukrainos yra tokie patys kaip Lietuvoje, ar visgi yra tam tikrų „kultūrinių skirtumų“? „Iš esmės jie tokie patys, tik kai kurie, vežami iš pafrontės zonos, gali būti labiau traumuoti, jautresni, tarkim, labiau bijoti fejerverkų. Bet labai tikiuosi, kad patekę į saugią aplinką jie atsigauna“, – pasakojo Rita.
Ar jai pačiai nekilo noras pasiimti kokio simpatiško pabėgėlio iš Ukrainos savo Jorkšyro terjerei Meškai į kompaniją? „Ne, nes Meška labai jautri, jai būtų trauma, jei ji suprastų, kad nėra vienintelis mano šuo“, – sakė žurnalistė.
Iš kur tas noras rūpintis beglobiais gyvūnais? „Sakau, kad devynis praėjusius gyvenimus esu buvusi šunimi, taigi man atrodo, kad reikia taip daryti. Ir dar man atrodo, kad šuo yra geriausias žmogaus kūrinys“, – mintimis dalijosi R. Miliūtė.
Meilė daro stebuklus
Pirmasis Ritos iš Ukrainos atgabentas šuo, labradorė Mona, 2023 m. balandį įsikūrė jos kolegės žurnalistės Ievos Žigaitės namuose (tiesa, kadangi kilmės dokumentų neturi, šuo oficialiai laikomas mišrūnu).
Ieva pasakojo: „Pamačiau Ritos įkeltą šuns nuotrauką darbovietės pokalbių svetainėje, prie jos buvo prierašas, kad jei kas pažadės jį mylėti ir globoti, jį atveš. Mane iš karto apėmė jausmas: „Čia mano šuo.“ Tuo metu jau turėjome – ir tebeturime – Berno zenenhundę Mają, bet nusiteikiau, kad auginant du šunis rūpesčio bus ne ką daugiau nei su vienu.“
Kurį laiką jiedu su vyru laukė, kol bus sutvarkyti Monos dokumentai ir ji atvyks. „Kai susitikome, ji man pasirodė labai miela, draugiška, vizgino uodegą, nors problemų turėjo – buvo nutukusi, vienas šonas praplikęs. Tą pačią dieną keliavome pas veterinarą, ten išgirdome daug galimų diagnozių“, – pasakojo Ieva.
Ji pastebėjo, kad kurį laiką badavę šunys, gavę progą paėsti, ryja viską be saiko, taigi, teko riboti Monos maisto porcijas, parinkti dietinius produktus ir atsispirti kąsnelio prašančiam jos graudžių akių žvilgsniui.
Vienu metu kalytė pradėjo šlubuoti, tyrimas parodė, kad jai buvo lūžęs šlaunikaulis ir jis netaisyklingai sugijęs. Buvo pasiūlyta daryti operaciją arba lankyti šunų baseiną (pasirodo, Vilniuje yra ir toks), bet sustiprėti padėjo nuolatinės maudynės ežere.
Atvykėlė iš Ukrainos turėjo ir psichologinių problemų: ji bijojo vyrų, ypač dėvinčių kepurę su snapeliu, įtariai žiūrėjo ir į vaikus. Dar ji labai bijojo važiuoti automobiliu ir lipti laiptais. Taip pat ją gąsdino triukšmas. „Nors ir gyvename kaime, fejerverkai gana toli, pirmus Naujuosius Metus leidau, apsikabinusi drebantį šunį“, – atsiminė šeimininkė.
Ji pabrėžė savo pasakojimu nenorinti nieko išgąsdinti – sveikatos ir elgesio problemų gali turėti ir iš lietuviškos prieglaudos paimtas, ir iš veisėjų pirktas keturkojis.
Bet, pasak Ievos, meilė daro stebuklus. Monai su šeimininkų pagalba pavyko įveikti ir automobilio, ir vyrų, ir kitas baimes. Pašnekovė iki šiol atsimena, kokia susikaupusi atrodė augintinė, pirmą kartą lipdama laiptais į Parnidžio kopą.
Tiesa, kad šuo vėl taptų guvus, sveikas ir laimingas, prireikė nemenko rūpesčio ir daug dėmesio. „Pirmą mėnesį stengiausi kuo daugiau laiko leisti namuose su Mona, po kurio laiko atsirado jos pasitikėjimas mumis, o paskui ir visa aplinka“, – sakė šeimininkė.
