Turinio kūrėja kaunietė Augustė Barbora Budrienė drąsiai prisipažįsta, kad daugiau nei 90 proc. jos spintos turinio užima pirkiniai iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Ji ten perka ne vien iš taupumo – ją žavi tai, kad tie drabužiai tvarūs, kokybiški ir stilingi, galima atrasti ir vardinių gaminių. Tiesa, moteris LRT.lt prisipažino, kad taip galvojo ne visada.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Augustė Barbora apsipirkinėti dėvėtų drabužių parduotuvėse pradėjo paauglystėje, pamačiusi, kad ten galima įsigyti pigių stilingų rūbų.
- Drabužių iš antrų rankų parduotuvėse moteris randa ir madingų vardinių drabužių – tiesiog ilgai ir kantriai jų ten ieško.
- Tiems, kurie pardavinėja drabužius internetu, Augustė Barbora siūlo įdėti 4-5 ryškias nuotraukas, kur aiškiai matytųsi bendras vaizdas ir įdomesnės detalės.
- Pirkdama drabužį iš antrų rankų, tinklaraštininkė pirmiausia mintyse peržvelgia, su kuo iš jos spintoje esančių drabužių jis derės. Jeigu palaidinė tiks tik prie vienų kelnių ar sijono, kažin, ar verta ją pirkti.
– Kaip taip nutiko, kad pamėgote kuistis dėvėtų drabužių parduotuvėse ir su tuo net susiejote savo darbą?
– Tais laikais, kai buvau dar paauglė, pamenu, daugelis iš mano bendraamžių į dėvėtus drabužius žiūrėjo su panieka, manė, kad jie skirti tik tiems, kurie gyvena nepritekliuje. Mūsų šeima gyveno vidutiniškai, bet aš nemėgau iš tėvų kaulyti pinigų, o stilingai atrodyti norėjau, tad ir sumaniau pamėginti užsukti į dėvėtų drabužių parduotuves.
Pamenu, pirmus kartus tą darydavau paslapčia – išlipusi iš troleibuso prieš įeidama į parduotuvę dar apsidairydavau, ar kas nors iš mokyklos manęs nepamatys. Ir likau nustebusi, kai pamačiau, kiek šaunių drabužių galima nusipirkti po 1–2 eurus (na, dabar tokių kainų jau nelabai yra).
Tais drabužiais apsirengdavau taip, kaip man norėjosi, be to, tuo metu populiarioje platformoje „Tarp mergaičių“ rūbus, kurie pabosdavo, išsimainydavau į kitus arba parduodavau.
Ir tada man kilo mintis, kad jei galiu parduoti savus nereikalingus drabužius, galėčiau parduoti ir tuos, kuriuos tikslingai pirksiu dėvėtų drabužių parduotuvėse. Artimieji mane vadindavo „perpardavinėtoja“, bet ši veikla šildė mano studentišką kišenę.
– Tad ar nuo studentiškų laikų ir užsiimate prekyba nenaujais drabužiais?
– Sunkiai sugalvojau, ką noriu studijuoti, galvojau ir apie mados dizaino studijas. Visgi baigiau filologiją, bandžiau įsilieti į Lietuvos darbo rinką, bet nelabai sekėsi – paskutiniame darbe mano emocinė būklė buvo ypač prasta, nes nors labai stengiausi ir daug padarydavau, viršininkas vis pabrėždavo, kad esu tuščia vieta.
Taigi grįžau prie drabužių, tik pardavinėju ne savo, o kitų kūrybą, taip pat pasakoju apie tai savo tinklaraštyje „Dresserherring“ – noriu pabrėžti, kad galime įsigyti daug puikių dalykų iš antrų rankų.
– Iš esmės parduodate tai, ką randate dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ar galite atskleisti, kaip jūsų „reidai“ po jas vyksta ir kaip ten pavyksta rasti visokių perliukų?
– Sakyčiau, tokios radybos – tai sėkmės, buvimo reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje reikalas. Kai kas gerų prekių randa ir garsaus dėvėtų drabužių tinklo parduotuvėse, nors kalbama, kad ir pardavėjos ten atsirenka, kas gali turėti vertę. Tad aš bent kelis kartus per mėnesį išsiruošiu į mažesnių miestų dėvėtų drabužių parduotuves ir turgelius, esu atsirinkusi mėgstamus taškus.
Man pasisekė, kad gyvenu Lietuvos centre, Kaune, tad patogu nuvykti į bet kurią Lietuvos vietą. Tiesa, dažniau suku link Žemaitijos, o Rytų Lietuvą (Uteną, Molėtus, Zarasus) paprastai aplenkiu. Būna, pati save „išsiunčiu į komandiruotę“ prie jūros su nakvyne.
Kartais būna, kad tiesiog atsibundu ryte ir viduj kirba jausmas: „Šiandien reikia važiuoti į Tauragę.“ Pasidarau kavos, sėdu į automobilį, nuvažiuoju – ir dažniausiai tai pasiteisina. Tiesa, būna ir dienų, kai nieko nepešu, tada nusimuša ūpas, bet raminu save, kad kitą kartą pasiseks dvigubai.
– Bet ar galite atskleisti, kaip jūs, įėjusi į dėvėtų drabužių parduotuvę, „suuodžiate“, kur rasti vertę turinčių prekių? Gal esate sutarusi su pardavėjomis, kad jums duos peržiūrėti gautas siuntas?
– Ne, kai įeinu į parduotuvę, niekas man nebūna padėta ant lėkštutės, tenka kuistis ir ieškoti. Tiesiog apsidairiusi pasirenku tam tikrą skyrių (dažniausiai tai būna suknelės, aksesuarai) ir tvarkingai viską šukuoju prekė po prekės, kol ką nors galbūt randu.
Daugelis žmonių, pirkdami naujus, gal jiems nė nereikalingus drabužius nesusimąsto apie tai, kad mados industrija teršia aplinką labiau nei aviacijos ir laivybos pramonė kartu sudėjus.
Yra buvę, kad žmogus po mano įrašo rašė ir klausė, kokioje parduotuvėje radau tą gėrį – atrašiau, man negaila. Po to tas žmogus parašė, kad ten lankėsi ir suprato, kad ką nors gero rasti – tai jau rimtas darbas.
Tiesa, kartą buvo taip, kad mane pažįstanti pardavėja man pasakė, jog aptiko „Dolce & Gabbana“ rankinę ir ją man atidėjo – toks rūpestis man pasirodė labai mielas.
– Papasakokite, ką dar įspūdingo dėvėtų drabužių parduotuvėse jums yra pavykę rasti.
– Pastarąjį savaitgalį lankiausi bagažinių turgelyje Kaune, radau ten „Burberry“ marškinius, be to, bižuterijos krūvoje atkapsčiau „Alexander McQueen“ apyrankę, kuri kainuoja daugiau nei 100 eurų.
Bet bene didžiausias lobis manęs laukė Vilkaviškio turgelyje. Ten bižuterijos, kur viskas kainavo po 2 Eur, krūvoje aptikau solidžią apyrankę. Ją įsigijau ir kažką nujausdama nunešiau juvelyrui įvertinti – ir išties paaiškėjo, kad ten buvo 21 g tikro aukso.
Žiemą vienoje parduotuvėje aptikau naujus, dar su etikete „Roberto Cavalli“ lapės kailinius. Tiesa, jie buvo brangūs, kainavo kelis šimtus eurų, bet originalioje parduotuvėje kainuoja tūkstančius. Žinoma, aš už oficialios parduotuvės kainą neparduosiu, bet kai parduosiu, tikiu, galėsiu išskristi atostogų.
Esu sendaikčiuose aptikusi ir „Prada“ piniginę, „Diesel“ rankinę, „Burberry“ odinį paltą ir kito gėrio. Bet, kaip ir sakiau, dėl to tenka gerokai pasikuisti.
– Ką žmonės mano apie jūsų veiklą ir ar apskritai daugelis dabar į dėvėtą aprangą jau žiūri teigiamai?
– Instagrame mane seka tie, kuriuos mano veikla domina, ir negatyvo sulaukiu nedaug. O štai kai ką nors paskelbiu feisbuke, sulaukiu piktų nepažįstamų žmonių komentarų, kad aš esu „brendų“ auka, kad pardavinėju skudurus arba kad mano antakiai vyriški (šypsosi).
Pastebėjau, kad neigiamus komentarus dažniausiai rašo vyresnio amžiaus moterys. Kartą, kai kalbėjau LRT RADIJUJE, paskambino ir vienas vyresnio amžiaus vyras, kuris labai piktinosi dėvėtais drabužiais, sakė, kad kai jam pagaliau pavyko uždirbti ir prasigyventi, perka tik naujus.
Manau, tai ir yra atsakymas – vyresnio amžiaus žmonėms dėvėti drabužiai neretai dar asocijuojasi su nepritekliumi ir sunkiu gyvenimu, juk sovietmečiu neretai senus rūbus lopydavo, o netinkamus atiduodavo giminėms, šiukštu neišmesdavo – tad žmonėms dėvėti drabužiai ir asocijuojasi su sunkiais laikais.
– Tačiau jauni, net ir žinomi žmonės dėvėtų drabužių šiais laikais paprastai jau nevengia?
– Tikrai taip. Jie užsuka į dėvėtų drabužių parduotuves ne tik norėdami sutaupyti, bet ir todėl, kad nauji drabužiai neretai būna be dvasios. Šiais laikais ir naujas drabužis nebūtinai reiškia kokybę, o štai vintažinis (kai kurie tokiais laiko ir tuos, kurie yra senesni nei 15 metų, aš visgi manau, kad riba yra 30 metų), tiek metų jau atitarnavęs, tikėtina, tarnaus dar ilgai.
Būna ir dienų, kai nieko nepešu, tada nusimuša ūpas, bet raminu save, kad kitą kartą pasiseks dvigubai.
Man rodos, ir sintetiniai audiniai seniau būdavo kitokie, tvirtesni ir atsparesni nei dabartiniai. Na, bent jau man nekiltų ranka sumokėti 70 Eur už naują megztinį iš poliesterio.
– Kokių patarimų galėtumėte duoti tiems, kurie norėtų savo turimus neblogus drabužius parduoti, sakykim, „Vintede“?
– Mano pačios patirtis su „Vinted“ komplikuota, parduodu ten nebent kelis drabužius per mėnesį, nors kai kurioms, girdėjau, sekasi neblogai. Bet man toks įspūdis, kad žmonės ten ieško nebent vardinių drabužių, kurie kainuos iki 20 Eur ir ne daugiau.
Apskritai, jei norite parduoti drabužį internete, svarbus tinkamas jo pateikimas, ypač nuotraukos. Kai kurie žmonės įkelia neryškius vaizdus arba įkelia 20 nuotraukų įvairiausiais kampais, bet bendras drabužio vaizdas vis tiek lieka iki galo neaiškus.
Manau, kad 4–5 nuotraukos yra pakankamai, bet jos turi būti ryškios, darytos šviesiame fone, drabužis turi būti išlygintas, turi matytis jo bendras vaizdas ir reikšmingesnės detalės. Aprašyme turi būti aiškiai nurodyta jo sudėtis ir kita reikšminga informacija, o štai ilgas aprašymas nėra būtinas.
Jeigu jums, kaip ir man, prastai sekasi prekiauti „Vintede“, siūlyčiau išbandyti vis populiarėjančius bagažinių turgelius – ten nemažai žmonių pateikia savo spintų turinį ir, kaip jau minėjau, būna tikrai gerų dalykų.
– Jūs priklausote ir Europos klimato pakto ambasadorių tinklui. Ką tai reiškia?
– Tokių žmonių Lietuvoje yra apie 30, jie dalijasi tvarumą skatinančiomis idėjomis, o aš, suprantama, kalbu apie tvarumą tekstilės srityje.
Daugelis žmonių, pirkdami naujus, gal jiems nė nereikalingus drabužius, nesusimąsto, kad mados industrija teršia aplinką labiau nei aviacijos ir laivybos pramonė kartu sudėjus.
Iš esmės naujų drabužių žmonėms beveik nereikia, išskyrus kai kuriuos išskirtinius atvejus – mano pačios spintoje daugiau nei 90 proc. drabužių yra dėvėti, ir viskas yra gerai. Taip ir daug pinigų pavyksta sutaupyti, ir prie planetos taršos neprisidedu.
– Jūsų tinklaraštyje buvo ir įrašas apie kelioninių drabužių kapsulę. Ką galite apie tai papasakoti tiems, kurie ruošiasi atostogų?
– Jeigu keliauji automobiliu, žinoma, gali pasiimti krūvas bagažo, o štai lėktuvu keliauju vien su rankiniu bagažu, ir visko man pakanka – tiesiog daugelis prisikrauna drabužių, kurių nė nenešios.
Kai ruošiuosi, pirmiausia patikrinu orų prognozes ir susidėlioju kelioninių drabužių kapsulę. Iš esmės savaitei pakanka trijų drabužių komplektų – tarkim, viršutinei kūno daliai renkuosi dvi palaidines, megztinį ir švarkelį, o apatinei – kelnes, sijoną bei šortus. Viską dar sudėlioju ant lovos, kad matyčiau bendrą vaizdą. Visi šie drabužiai turėtų derėti vieni su kitais, kad juos būtų galima „kryžminti“ tarpusavyje. Ir taip neapsikrovus daiktais keliauti man tikrai patogu.
Beje, ir pirkdama drabužį iš antrų rankų pirmiausia mintyse peržvelgiu, su kuo iš mano spintoje jau esamų drabužių jis derės. Jeigu palaidinė graži, tačiau ji tiks tik prie vienų jūsų turimų kelnių, paklauskite savęs dar kartą: ar jums tikrai to reikia?
