Rašytoja, nuomonės formuotoja Vaiva Rykštaitė neslepia, kad kai susipažino su būsimu vyru Michaelu, jis jos nesužavėjo, pasirodė pernelyg įžūlus ir pasitikintis savimi. Vis dėlto jie kartu jau daugiau nei dešimtmetį, augina tris vaikus (10-ies ir 7-erių dukreles ir 3-ejų sūnų) ir neretai dirba kartu, nors kartais ir susibara dėl kokio nors lempos gaubto.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius ir įveikti nesutarimus.
– Šiuo metu jūs su vaikais atostogaujate Lietuvoje be vyro. Taigi jūs esate iš tų porų, kurios moka atostogauti ne tik kartu, bet ir atskirai?
– Su vaikais grįžtu į Lietuvą beveik kiekvieną vasarą ir žiūrime, kaip išeina – šįkart atvykome vieni, o vyras prisijungė kiek vėliau, užpernai jis irgi buvo kartu. Kai į Lietuvą skrendu viena, nebūna tikrų atostogų, nes su vaikais netrūksta veiklų, bet norisi sutikti artimuosius, norisi, kad vaikai mokytųsi lietuvių kalbos ir bendrautų su seneliais, pažintų kultūrą. Į kitą šalį atostogauti be vyro neskrisčiau – su juo ir smagiau, ir su vaikais susitvarkyti lengviau.
– Kada ir kaip jūs su Michaelu susipažinote?
– Tai nutiko 2014 m. vasarį Havajuose. Keliavau po salyną – tais laikais labai daug keliaudavau viena – ir susipažinome gatvėje. Buvau su drauge, kuri jį pažinojo ir paklausė kelio, nes neradome vienos kavinės. Jis mane užkalbino, labai norėjo bendrauti, kvietė vakarienės – ir pradėjome draugauti.
Tų pačių metų rugsėjį susituokėme, tai buvo civilinė santuoka, tada jau laukiausi. O 2015 m. tuokėmės bažnyčioje.
– Tad kuo jis iš pat pradžių jums patiko?
– Jis man nepatiko (juokiasi). Atrodė per daug savimi pasitikintis ir įkyrus. Jis labai primygtinai kvietė mane pavakarieniauti. Kai galiausiai sutikau, jis buvo labai gražiai padengęs stalą – bananų lapais vietoje staltiesių, su žvakėmis ir daug patiekalų. Man padarė didelį įspūdį tai, kad jis, manęs beveik nepažinodamas, taip stengėsi. Tad, galima sakyti, jis pavergė mane maistu.
– Kuo jums Michaelas patinka dabar?
– Daug kuo: jis labai geras tėtis, nuo pat vaikų gimimo įsitraukia į jų auginimą, nėra taip, kad ko nors negalėtų ar bijotų: sauskelnes keičia, migdo, veža pas gydytojus. Jis labai skaniai gamina valgyti, be to, yra labai nagingas, gali pastatyti ar suremontuoti namą. Ir yra labai geras, linksmas žmogus. Dar jis labai drąsus – gal kartais ir per drąsus, visiškai nieko nebijo – bet aš šalia jo jaučiuosi saugi.
– Ar prieš vestuves jums nekėlė nerimo tai, kad jūsų vyras – iš Havajų, iš kito pasaulio krašto?
– Jis ne iš Havajų, o iš JAV, iš Oregono. Kai susipažinome, jis į Havajus buvo atsikraustęs prieš metus.
Tai manęs negąsdino, daug keliavau, dar visai jauna būdama gyvenau ir Italijoje, ir šešerius metus Londone, daugiau nei metus keliavau po Indiją, ir kitur basčiausi. Havajai man neatrodė kažkas neįprasto. Daug baisiau buvo nėštumas – tai buvo šokas ir nežinomybė, naujas gyvenimo etapas, ir tai nustelbė visa kita.
Sakyčiau, augindama vaiką gali ramiau atsipūsti tik tada, kai jis pats išmoksta nueiti į tualetą ir ten susitvarkyti – tada jau nebesi tokia nepamainoma ir tau negresia bet kurią akimirką išgirsti kvietimą ir skubėti į tualetą.
– Ar tada nekilo minčių apsigyventi kartu Europoje?
– Taip, kai susipažinome, nenorėjau įsikurti Havajuose, bet vyras buvo ten ką tik atsidaręs restoraną, o aš buvau metusi darbus, kad galėčiau keliauti – tad jam būtų buvę nelogiška viską mesti ir kraustytis čia.
Norėjau grįžti į Europą, taip pat labai norėjau gyventi Tailande – ir mano vyras, kai buvo tas pradinis santykių etapas, su viskuo mielai sutiko (šypsosi). Paskui, kai susituokėme ir prisigimdėme vaikų, jo entuziazmas išblėso. Apie kraustymąsi į Europą vis dar pašnekame, taip jau 11 metų. Man labai patiktų čia gyventi.
– Ar sakydama „Europa“ turite omeny Lietuvą ar kokią kitą šalį?
– Visa Europa man dabar atrodo tokia mažytė, viskas taip šalia, kad nė nesismulkinu – juk visur gali nuskristi per porą trejetą valandų, tai mums atrodo vienas juokas. Havajai yra nuošaliausias salynas pasaulyje ir mums vienodai ilgai skristi tenka ir iki JAV, ir iki Japonijos ar Europos.
Įsimylėjau tai įsimylėjau, bet būtų buvę tikrai paprasčiau, jei vyras būtų lietuvis ar europietis – nereikėtų tiek skraidyti. Už tą sumą, kurią per 10 metų išleidome kelionėms į Lietuvą, būtume galėję nusipirkti gerą namą Vilniuje. Čia aš tikrai neperdedu.
– Dabar jūs su vyru ne tik turite restoraną, bet ir įrenginėjate ir nuomojate būstus. Dėl remonto reikalų poros dažnai nesutaria – kaip jums sekasi bendradarbiauti?
– Taip, nusipirkome investicinio nekilnojamojo turto, vyras atlieka fizinį darbą, o aš kuriu interjero dizainą ir stengiuosi, kad namai būtų jaukūs.
Ir labai pykstamės. Dabar jau mažiau, bet kai įrenginėjome pirmąjį namą, visai vienas kitu nepasitikėjome. Jis abejojo mano dizaino sprendimais, o ir aš, neturėdama patirties, pati savimi abejojau. Dabar aš jau beveik kaip darbų vadovė, kaip pasakau, taip jis ir daro. Bet kartais dar kyla maištas laive ir mes susibaram.
Štai nupirkau tokį antikvarinį šviestuvą, kuris atrodė kaip laivo vairas, senu aptrintu gaubtu. Man tas nusidėvėjimas patiko, mėgstu derinti senus ir naujus daiktus. O mano vyrui tas gaubtas užkliuvo, jis nupirko ir uždėjo naują – padarė man staigmeną. Aš pyktelėjau ir pasakiau, kad grąžintų senąjį gaubtą.
Po kokių dviejų savaičių atėjau į virtuvę ir pamačiau dar vieną – kitokį – naują gaubtą. Tada jau labai supykau, paklausiau, kas čia dabar, o jis pasakė, kad senąjį gaubtą išmetė. Tą akimirką jau įsiutau vos ne iki skyrybų – labai susipykom. Po kurio laiko jis išsigandęs prisipažino, kad senojo gaubto neišmetė, tik norėjo pažiūrėti, kaip reaguosiu. Tada vėl labai supykau, kam mane erzina...
– Ir kaip viskas baigėsi?
– Žinoma, kabo manasis gaubtas, kitaip tuo atveju ir negalėjo būti (šypsosi). Na, jeigu mes sutarėme, kad aš viską sprendžiu dėl namo stilistikos, tai vyrui ir nereikia kištis – aš jam juk nesakau, kaip kloti grindis. Tegul ir jis pasitiki mano sprendimais, net jei jam kas nors atrodo keistai – juk ne vienus namus įrengėme gerai.
Taigi barnių pas mus būna, abu esame įsiplieskiantys kaip degtukai ir kartais garsiai parėkiame, bet po kelių valandų apie tai jau pamirštame.
– Bet būna ir tokių kivirčų, kur, kaip minėjote, atrodo, kad gresia skyrybos?
– Na, gal aš perdėjau, bet būna akimirkų, kai atrodo, jog taip pykstu, kad nežinia, ką padaryti galėčiau.
Dviem emocingiems žmonėms kartu būti nelengva. Per tiek metų jau išmokau to, ko, sakiau, niekada gyvenime nedarysiu – kartais tiesiog patylėti. Man tai labai sunku, bet jei kartais tiesiog patyli, tai konflikto ir nebūna (šypsosi).
Jis labai drąsus – gal kartais ir per drąsus, visiškai nieko nebijo – bet aš šalia jo jaučiuosi saugi.
– Tad judu gyvenate audringai?
– Taip nesakyčiau. Man rodos, pas kitus būna ir audringiau, o mes įsiplieskiame kokį kartą per savaitę ar dvi, pasibarame, ir vėl ramu.
Tai labai priklauso ir nuo mano ciklo: kai man PMS, tie pykčiai kyla labiau. Aš tuo metu nebūnu iracionali, kaip kiti sako – man, priešingai, tai yra laikas, kai labai aiškiai pamatau, ko negaliu toleruoti. Gal kartais jo batus, paliktus vidury kambario, galiu pakęsti, bet jei man tuo metu PMS, tie batai skris lauk.
– Bet vyras tada juk nesiginčys, kad tie batai turėjo būti vidury kambario.
– Ne, bet ras kokį pasiteisinimą – gal buvo pavargęs ar labai vėlai grįžo. O aš atkirsiu: na, ir kas? Žodžiu, kaip aš per 11 metų išmokau kartais patylėti, taip jis turėtų išmokti nesiginčyti su manimi bent jau tas kelias dienas per mėnesį. Bet jis dar tik mokosi.
Dažnai žmonės sako: „Oi, pas mus namie visko būna.“ Bet man atrodo, kad ydinga taip sakyti neįvardijant, kas konkrečiai būna – juk ribos šeimose labai skirtingos ir tas „viskas“ gali apimti net ir smurtą šeimoje ar neištikimybę, gyvenimą toksiškame santykyje. Na, o kitų atveju tai tiesiog nesutarimai dėl lempos gaubto.
– Sakėte, kad vaikais jis labai rūpinasi, bet ar nesutarimų nekyla ir dėl auklėjimo?
– Taip, kyla, juolab kad mes atėję ne tik iš skirtingų šeimų, bet ir iš skirtingų kultūrų. Vyras linkęs vaikus auklėti griežčiau, aš – švelniau, ir mes nuolat derinamės. Aš vaikų visai nebaudžiu, man atrodo, kad visada galima gražiai sutarti ar vien pagrasinti, kad bausi (nors, žinau, taip nėra gerai). O mano vyras kartais net norėtų juos uždaryti į vonią, kad ten pasėdėtų ir pamąstytų, ko pridarė. Jie tėčio prisibijo, būna, kad aš nebesusitvarkau ir sakau – viskas, skambinu tėčiui, ir jie aprimsta.
Dabar bent jau išmokome prie vaikų nesibarti dėl jų auklėjimo ir pašnekėti apie tai, kai jie negirdi, o seniau, būdavo, ir prie jų aiškinamės, ar reikia tą žaislą atimti ir paslėpti, ar tai vis dėlto per griežta bausmė.
Manau, jei būtume atskirai, tikrai būčiau per skysta, o jis – per griežtas, taigi dabar balansuojame. Ir aš nežinau, kas iš jų išaugs...
– Kada buvo sunkiausia – gal kai gimė pirmas, o gal – kai trečias vaikas?
– Kai gimė antrasis. Ir iš vienos pažįstamos psichoterapeutės girdėjau, kad daugiausia santuokų subyra susilaukus antro mažylio, man ta frazė labai įsiminė. Ir tikrai gimus antrajam visiems buvo sunku – pirmajam vaikui sunku nebebūti tuo vieninteliu, mamai sunku skirstyti dėmesį tarp dviejų vaikų, vyro parama labai svarbi, bet jai gal ir norisi kontroliuoti vyro elgesį namie, o šis juk nori pats priimti sprendimus... Ir, aišku, būna didelis nuovargis.
– O kada keturiese būti jau pasidarė labiau smagu nei sunku?
– Smagu buvo visą laiką, tai toks paradoksas – niekas ir neturėtų vaikų, jei tai nebūtų smagu, nors ir nelengva tuo pačiu metu. Visgi sakyčiau, augindama vaiką gali ramiau atsipūsti tik tada, kai jis pats išmoksta nueiti į tualetą ir ten susitvarkyti – tada jau nebesi tokia nepamainoma ir tau negresia bet kurią akimirką išgirsti kvietimą ir skubėti į tualetą.
– Kadangi susilaukus antro vaiko būdavo nelengvų akimirkų, ar nebuvo baisu susilaukti ir trečio?
– Taip, buvo, nes trečias vaikas nebuvo planuotas (skirtingai nei antras). Jau ir su dviem vaikais jaučiausi pavargusi, bet viskas išėjo labai gerai, nes mergaitės jau buvo didesnės, jos man padėjo. Kai gimė antroji mergaitė, pirmajai buvo 2 m. 9 mėn., ji nė neatsimena gyvenimo be sesės, o kai gimė sūnus, mergaitėms buvo 7-eri ir 4-eri.
– Ar dabar jaučiatės tikra daugiavaikė šeima?
– Gal ne, man rodos, daugiavaikiai galėtų turėti daugiau vaikų.
– Pernai buvo jūsų santuokos dešimtmetis – ar jį šventėte?
– Na, mūsų civilinė santuoka buvo vienais metais, bažnytinė – kitais, tad net nesusigaudome, kaip čia skaičiuoti. Tad metines tik simboliškai paminėjome, lyg ir kažką rimtesnio galvojome, bet trūko laiko, tikriausiai darėme kokį remontą. Tad dabar turėsiu ką vyrui prikaišioti iki kito vestuvių jubiliejaus (juokiasi).
