„Mums kartu vis dar labai smagu ir gera, per 13 metų tai nepasikeitė“, – LRT.lt sako receptų knygų autorė, konditerė, verslininkė ir komunikacijos specialistė Liucina Rimgailė, vasarą minėsianti savo ir šokėjo, renginių vedėjo ir atlikėjo Tado Rimgailos santuokos metines. Tiesa, ji pripažįsta, kad per daugiau nei dešimtmetį buvo visko, bet jiedu jau nugludino aštresnius kampus ir atrado savų būdų spręsti nesusikalbėjimus, o kasdienybę pasaldina ne tik desertais, bet ir drauge susirasdami smagių, įdomių veiklų.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius ir įveikti nesutarimus.
– Judu su Tadu drauge jau daugiau nei dešimtmetį, prisiminkite, kaip susitiko jūsų keliai?
– Mano sesės vyras – geras Tado draugas, taigi susipažinome per jų vestuves 2008-aisiais. Pamenu, sužinojusi, kad į šventę iš Klaipėdos atvyks „Žuvėdros“ šokėjas, labai norėjau su juo pašokti. Ir mano noras išsipildė. (Nusijuokia.) Nors tąkart ir kritome vienas kitam į akį, tuo metu tarp mūsų nieko nebuvo, mūsų santykiai užsimezgė vėliau.
Dalyvaudamas įvairiuose šokių projektuose televizijoje, Tadas dažniau lankydavosi sostinėje, o į filmavimus ir po jų vykusius vakarėlius pakviesdavo bičiulių kompaniją. Susitikdavome, tačiau praktiškai nebendravome, persimesdavome keliais žodžiais ir tiek. Tuo metu jis man atrodė net kiek susireikšminęs ir pasipūtęs, tik vėliau supratau, kad po filmavimų jis paprasčiausiai būdavo labai pavargęs.
Viskas pasikeitė per vienus Naujuosius, kuriuos su sese, jos vyru ir bičiuliais sutikome uostamiestyje. Nuėjome į šventinį „Žuvėdros“ koncertą, po to sugrįžome švęsti. Staiga Tadas pradėjo man rodyti labai gražų dėmesį, tarsi bandydamas sugriauti man anksčiau apie jį susidariusį įspūdį. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, tačiau po to pradėjome daugiau bendrauti, susirašinėdavome, kartu labai smagiai leidome laiką. Viskas rutuliojosi labai greitai – po pusmečio susižadėjome. Laimei, mums kartu vis dar labai smagu ir gera, per 13 metų tai nepasikeitė.
– Ir rimtesnių krizių pavyko išvengti?
– Birželio 1-ąją minėsime 12-ąsias santuokos metines. Vargu, ar yra pora, kuri per tiek laiko išvengtų krizių. Mes – ne išimtis. Turbūt didžiausia krizė mus ištiko pirmaisiais santuokos metais, kai kūriau savo verslą ir atidariau pirmąją „Liu Patty“ desertinę. Buvo beprotiškai daug darbo, Tadas man padėjo ir labai palaikė, tačiau tikėjausi, kad jis įsitrauks labiau, kad kuriame bendrą projektą. Galiausiai supratau, kad jis tokių intencijų neturi. Taigi per pirmuosius metus apsitrynėme, išsiaiškinome, kad kartu mums geriau nedirbti ir viskas stojo į savo vietas. Sakyčiau, kad gyvename stabiliai, be didesnių bangavimų.
– Kaip to pasiekti?
– Vieno recepto nėra, viskas priklauso nuo to, kiek esi empatiškas ir linkęs suprasti savo žmogų. Labai padeda tiesiog įsivaizduoti save kito batuose.
Pavyzdžiui, mudu labai gerai suprantame, kad kitas žmogus gali būti pavargęs, paniuręs, be nuotaikos ir nori tiesiog pabūti vienas. Kai pagalvoji, iš šono Tado darbas atrodo labai smagus – linksminti žmones, šokti, dainuoti.
Rodos, kas čia sunkaus? Bet pati esu dirbusi renginių srityje ir puikiai suprantu, koks iš tiesų tai sudėtingas ir kiek daug pareikalaujantis darbas. Turi būti geros nuotaikos net tada, kai pačiam visai nelinksma. Taigi suprantu tai ir priimu, leidžiu jam pabūti susiraukusiam ir nepatenkintam.
Apskritai labai svarbu priimti ir suprasti savo partnerį. Tarkime, man atrodo, kad viską galima išspręsti kalbantis, tačiau Tadas ne toks. Jei neatsižvelgčiau į jo būdą ir laikyčiausi savo, tikriausiai nesusikalbėtume ir nieko neišspręstume. Taigi atradome savų sprendimų. Kažkada pastebėjome, kad padaugėjo įtampos, ginčų, todėl viską, ką norėtume vienas kitam pasakyti, nusprendėme išrašyti. Taip gali ramiau, ne taip emocionaliai, nesiginčijant išlieti savo mintis. Mums tai labai pasiteisino.
Ir, žinoma, labai svarbu gerbti vienam kitą kaip asmenybę, individą. Nors to nei žodžiu, nei raštu niekada neakcentavome, visus 13 metų labai gerbėme vienas kito erdvę, siekius, norus ir pan.
– Sakoma, kad neretai santykių išbandymu tampa gimę vaikai.
– Sutinku, kiekvienas vaikas yra kaip santykių lakmuso popierėlis. Vargu, ar tik gimus vaikui moteris gali būti racionalioji pusė, ji paprastai būna paveikta hormonų, emocijų, tad man pasisekė, kad tuo metu Tadas buvo tas, kuris viską prilaikė ant žemės ir visada buvo mano pusėje.
Jei tik matydavo, kad esu pavargusi ar kad man reikėtų prasiblaškyti, jis visada ragindavo kur nors išeiti, susitikti su draugėmis, skirti laiko sau. Atrodydavo, kad man reikia labiau su savimi susitarti, kad bent trumpam palikčiau sūnų su tėčiu, o Tadas niekada nematė tame bėdos ir skatino atsikvėpti. Už tai jį labai myliu ir gerbiu. Man tai labai padėjo palaikyti emocinį stabilumą.
– Kai kurie žmonės skundžiasi, jog darbas atima nemažai šeimos laiko. Ar pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, kai vyro grafikas nėra visai standartinis – jam neretai tenka dirbti ir vakarais, ir savaitgaliais.
– Sykį viena sekėja parašė, kad jai susidaro įspūdis, jog tuo metu, kai šeima turėtų būti kartu, Tadas dirba. Susimąsčiau – juk niekas nekelia klausimo, kodėl sargas ar ligoninės gydytojas dirba naktimis. Niekam neužkliūva toks jų darbo pobūdis.
Panašiai ir mūsų situacijoje – toks Tado darbas, mudu tai puikiai suprantame ir nedarome iš to problemos. Geriau stengiamės vienas kitą palaikyti ir paremti sunkesnėmis akimirkomis.
Aišku, kartais norėtųsi, kad jis galėtų praleisti daugiau savaitgalių su mumis, bet tai nereiškia, kad mes nepabūname drauge. Aš galiu susidėlioti darbus taip, kad be sąžinės graužimo darbo dieną galėtume su vyru pasivažinėti motociklu ar nuveikti ką nors kito. Taip atsiranda balansas.
– Pasivažinėjimai motociklu?
– Tiesą pasakius, nors tiek daug visko nutiko, nejaučiu, kad drauge esame jau 13 metų! Atrodo, kad mes kartu dar visai neseniai. Tie mūsų metai – labai dinamiški, spalvingi ir įdomūs, nes mėgstame pakeisti aplinką, susirasti įdomios veiklos ir smagiai praleisti laiką. Kažkam to visai nereikia, tačiau mums tai svarbu, todėl stengiamės susikurti tam sąlygas. Tai savotiškas receptas, kuris mums veikia, padeda neužsisėdėti namuose, neužsibūti buityje ir palaikyti pulsą. Ir netgi pasitempti vienam prieš kitą! (Nusijuokia.)
– O ar per daugiau nei dešimtmetį pavyko vienam kitą įsimylėti daugiau nei kartą?
– Žinoma. Mudu abu esame labai kūrybiški, tad savo veikloje nuolat sugalvojame, sukuriame ką nors naujo. Pastaraisiais metais pamačiusi kaip Tadas kuria dainas ir įrašinėja naują albumą, pamilau jį iš naujo. Kažkas neįtikėtino, kaip kone iš nieko jis sukuria dainą!
Kai giliau nėriau į desertų kultūrą, pradėjau dirbti su edukacijomis ir kalbėti apie sąmoningą desertų valgymą, kas, beje, taip pat labai susiję su žmonių santykiais, jis taip pat tikino išvydęs mane naujai. Mano desertai jam turbūt niekada nebuvo tokie įdomūs kaip dabar!
– Kaip desertai susiję su žmonių santykiais?
– Pastaruoju metu desertai yra tarsi demonizuojami, nors iš tiesų tai yra labai svarbi kultūros, socialinio gyvenimo ir visuomenės identiteto dalis. Todėl norisi, kad žmonės desertus matytų ne kaip kažkokį blogį, o išmoktų jais mėgautis ir sąmoningai pasirinkti.
Juk desertų norėsime visada ir nereikia nuo jų bėgti. Tiesiog yra skirtumas, ar nusipirksime parduotuvėje nebrangų šokoladinį batonėlį ir važiuodami automobiliu net nepajusime, kaip jį sukimšime, ar išsirinksime kokybišką desertą ir iš lėto juo pasimėgausime. Jau 18–19 amžiuje desertas buvo ne apie suvalgymą, o apie socializaciją. Ir dabar jis turėtų būti susijęs su bendru stalu, laiku su šeima, draugais.
– Jūs su šeima susėdate desertui?
– Žinoma. Anksčiau mėgdavome dviese išeiti į kavinę, išgerti arbatos, pasidalyti desertą. Dabar, augant sūnui, desertais mėgaujamės namų virtuvėje. Stengiuosi, kad tai būtų mūsų šeimos ritualas – netgi juos gaminti stengiamės kartu. Manau, kad labai svarbu susėsti prie bendro stalo ir pasimėgauti bendru laiku ir geru desertu.
– Jei jūsų santuoka būtų desertas...
– ... tai būtų labai kokybiškas kelių sluoksnių tortas, kuriame yra minkšto biskvito, sodraus skonio puraus kremo, traškus sluoksnis ir šiek tiek rūgštelės. Trumpai tariant, jame būtų visko ir jis patenkintų visus žmogaus pojūčius – nuo vaizdo ir kvapo iki skonio ir tekstūros.
