Tarp lengvosios atletikos treniruočių ir smuiko pamokų. Taip atrodė Emilijos Kandratavičiūtės paauglystė. Tiesa, gyvenimas pasisuko savaip ir nei smuikininke, nei atlete ji netapo – šiandien Emilija griežti smuiku moko kitus, o pati groja bosine gitara grupėje „Katarsis“ ir ruošiasi vienam didžiausių muzikinių nuotykių – „Eurovizijos“ dainų konkursui.
Iki „Eurovizijos“ Bazelyje lieka vis mažiau laiko, tad LRT.lt kviečia geriau pažinti šiemet mūsų šaliai atstovausiančios grupės „Katarsis“ narius, daugiau sužinoti apie jų muzikinį kelią ir gyvenimą nužengus nuo scenos.
– Turbūt galima sakyti, kad esate viena tų laimingųjų, savo profesinį kelią atradusių dar vaikystėje. Kaip muzika atėjo į jūsų gyvenimą?
– Atėjo labai anksti – man buvo treji ar ketveri, kai senelis atnešė elektrinius vargonėlius ir pradėjau jais groti. Nuo šešerių lankiau muzikos mokyklą, mokiausi griežti smuiku.
Iki 14 metų užsiiminėjau ir lengvąja atletika, ji man gerai sekėsi, dukart tapau Lietuvos čempione, tačiau suderinti muziką ir sportą buvo sudėtinga. Dėl varžybų tekdavo praleisti smuiko pamokas arba atvirkščiai – dėl koncertų nenueidavau į treniruotes.
Galiausiai paauglystėje supratau, kad muzika yra mano kelias, ir įstojusi į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją su lengvąja atletika atsisveikinau.
– Vis dėlto šiandien jus geriau žinome kaip gitaristę, ne kaip smuikininkę. Kaip viskas pasisuko?
– Tiesą sakant, visada buvau klasikinės muzikos gerbėja, nuo mažų dienų ji skambėjo mano grotuve, griežiau orkestre ir buvau tikra, kad būsiu smuikininkė. Tačiau, kai man buvo šešiolika, prasidėjo problemos su rankos sausgyslėmis ir sužinojau, jog profesionaliai griežti smuiku nebegalėsiu.
Pradėjau daugiau domėtis muzikos teorija, tyrimais, o netrukus atradau ir bosinę gitarą. Iš pradžių mane labiau traukė džiazas ir fankas, vėliau prisijaukinau ir roką, atradau „Nirvaną“, Kurtą Cobainą ir kt. Tiesa, daugiausia jo klausytis ir groti pradėjau prieš trejetą metų, kai prisijungiau prie „Katarsio“.
– Kaip įsiliejote į grupės gretas?
– Jie ieškojo bosisto ir pakvietė mane pabandyti. Pamenu, susitikę su Luku (grupės vokalistu L. Radzevičiumi – LRT.lt) labai daug kalbėjomės. Apie grupę, narių tarpusavio supratimą, santykius, apie požiūrį į muziką... Iš tiesų iškart suradome bendrą kalbą ir jau beveik trejus metus grojame kartu. Džiugu, kad visi esame labai geri draugai, todėl mums smagu muzikuoti drauge.
– Nors pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ galima išgirsti vis įvairesnės muzikos, daugeliui šis konkursas vis dar labiausiai siejasi su popmuzika. Ar būdami alternatyvaus roko grupė prieš atrankas nuoširdžiai tikėjote, kad jus išrinks atstovauti Lietuvai?
– Prieš atrankas tikrai nesitikėjau, kad vieną dieną būsime ten, kur dabar esame. Tiesą pasakius, aš pati „Eurovizijos“ niekada nežiūrėdavau ir šie metai yra pirmi, kai ja taip domiuosi (juokiasi). Taigi, kai prieš porą metų konkursą žiūrėjome su grupe ir Lukas pasakė, kad mes taip pat turėtume dalyvauti, priėmėme tai kaip pokštą ir linksma nata sutikome.
Kai apie tokią galimybę pradėjome svarstyti rimčiau, ėmėme diskutuoti, ar tikrai verta, tačiau galiausiai vieningai nusprendėme pabandyti. Nuvesdamas į EUROVIZIJA.LT atrankas Lukas mus išties išstūmė iš komforto zonos. Ir jei kam nors dar atrodo, kad į šią galimybę žiūrime atmestinai, galiu patikinti, jog taip tikrai nėra – džiaugiamės rezultatu ir labai vertiname tai, kad atstovaujame Lietuvai. Todėl tikrai darome viską, kad pasirodytume kuo geriau.
– Buvote susitikę su praėjusiais metais Lietuvai atstovavusiu Silvestru. Ką su juo aptarėte?
– Iš tiesų Silvestras pasakė tai, ką stengiamės priminti ir vienas kitam – svarbu ne tik atsakingai dirbti, bet ir nuoširdžiai pasimėgauti šia mūsų eurovizine kelione. Taip pat, anot Silvestro, mums pasisekė, jog esame keturiese. Labai pritariu – svarbu, kad turime vienas kitą ir vienas kitą labai palaikome. Tikiu, kad ir per visą konkursą išliksime toks pat vieningas kumštis.
– Bene kiekvienas, dalyvavęs didžiojoje „Eurovizijoje“, pripažįsta, jog tai yra ir nemenkas psichologinis išbandymas. Muzikanto kelyje dažnai tenka pastiprinti psichologinį raumenį?
– Muzikanto kelyje apskritai netrūksta psichologiškai sunkių akimirkų. Kiekvieną kartą prieš gyvą pasirodymą tenka kovoti su nerimu žengiant į sceną, ypač kai dalijiesi savo kūryba. Svarstai, kaip ji bus priimta, patiks, nepatiks...
Tiesa, man pačiai svarbiausia, kad tai, ką kuriu, patiktų man ir neapgaudinėčiau savęs. Turbūt šiuo klausimu su „Katarsiu“ mąstome vienodai, tad ir į eurovizinę kelionę einame būdami tokie, kokie esame, nebandome keistis tam, kad kažkam pataikautume ar įtiktume, norime Europai parodyti mūsų savitumą.
– Laimėjus atranką užplūdo visuomenės dėmesys. Jis malonus?
– Kartais keista, kai, pavyzdžiui, nuėjusi atsigerti mieste arbatos, pastebiu, kad žmonės atpažįsta, girdžiu, kaip šnabždasi už nugaros. Kartais pagalvoju, kad jei jau mane pažįsta, kaip turėtų jaustis Lukas, kuris yra mūsų grupės veidas. Dažniausiai išgirstu malonius komentarus, bet yra ir kažkiek heito, patyčių.
Tačiau esu pratusi su tuo dorotis. Kadangi turiu turkiško kraujo ir esu tamsesnio gymio, augdama mažesniame mieste dėl to sulaukdavau patyčių. Persikėlus į Kauną jų sumažėjo, o gyvendama Vilniuje dėl savo išvaizdos ir savitumo sulaukiu tik komplimentų. Taigi esu perėjusi įvairių etapų. Svarbiausia turėti ratą artimų draugų, bendraminčių, su kuriais gali pasidalyti savo išgyvenimais.
– Nors dabar turbūt visas dėmesys sutelktas į „Katarsį“, grupė nėra vienintelė jūsų veikla.
– Nuo kitų veiklų šiuo metu esu kiek atsitraukusi, nes tenka daugiau laiko skirti pasiruošimui „Eurovizijai“, repeticijoms, planavimui. Tačiau paprastai savo laiką daliju „Katarsiui“ ir dar vienam muzikiniam projektui, taip pat esu muzikos mokytoja, mokau groti smuiku. Kadangi, kaip minėjau, dėl rankos ilgai griežti negaliu, pamokos yra ir man galimybė bent trumpai pagroti smuiku ir jo neapleisti.
Be to, dauguma mano mokinių yra 4–5 metų vaikai, tad labai gera matyti, kaip jie auga ir tobulėja. Neįkainojamas jausmas matyti, kai tavo mokiniams sekasi, kaip kai kurie pradeda groti grupėse ar pan. Mokytojavimas man – ir savotiškas atotrūkis nuo kasdienybės, sceninės veiklos.
– Teko girdėti, jog jus domina ir muzikos terapija, tiesa?
– Ja domiuosi, esu išbandžiusi, užsienyje netgi esu lankiusi muzikos terapijos kursus. Tiesa, užsiėmimų kol kas nevedu.
– Nors apie muzikos terapiją yra girdėję daugelis, ne kiekvienas supranta, kas tai yra.
– Tai yra praktika, naudojanti įvairius muzikos elementus. Dažnai žmonės galvoja, kad ji tinkama tik tiems, kurie muzikuoja, tačiau taip tikrai nėra. Tiesiog vedlys žmogui duoda išbandyti daugybę skirtingų instrumentų per meditaciją.
– Kuris instrumentas labiausiai terapiškai veikia jus?
– Kontrabosas. Jis kažkiek panašus į bosinę gitarą, tačiau taip pat man primena smuiką, taigi yra savotiška abiejų šių instrumentų sandūra. Tai mane veikia labai terapiškai.
– Dažnai jus galima sutikti klasikinės muzikos koncerte?
– Gal porąsyk per metus... Apskritai sunkiai randu laiko nueiti į koncertus, ypač pastaruoju metu. Taigi dabar dažniau mane sutiksite vaikštančią po mišką ir klausantis klasikinės muzikos per ausines.
– Kaip apskritai atitrūkstate nuo muzikos?
– Klausydamasi muzikos (juokiasi). Arba skaitydama knygas. Iš tiesų labai mėgstu skaityti.
– Esate žmonių žmogus ar labiau mėgstate laiką leisti vienumoje?
– Kaip tik neseniai dariau asmenybės testą ir, anot jo, esu visiškai intravertė. Ir tikrai, mėgstu būti viena. Tačiau turbūt, kaip ir daugelis žmonių, turiu ir ekstravertiškąją pusę, kurią patenkinu eidama į sceną, vesdama muzikos pamokas. Turbūt čia, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, svarbiausia išlaikyti balansą.
