„Kai išgirdome, kad atsirado berniukas, kurį paliko tėvai, mums suspaudė širdį, pagalvojome, kad auginame vieną – užauginsime ir du“, – teigia Saulius Karosas. Pastoriui gimė dukra su Dauno sindromu, po kurio laiko šeima priėmė sprendimą įsivaikinti Dauno sindromą turintį berniuką.
S. Karosas neslepia, jog auginti vaikus su negalia nėra lengva užduotis, tėvystės kelyje yra iššūkių, užsidaro kai kurios durys, tačiau jį kiekvieną dieną skatina šviesus prasmės jausmas ir meilė savo vaikams.
Sprendimą priėmė per mėnesį
Pastorius S. Karosas teigia, jog sprendimą įsivaikinti berniuką su Dauno sindromu jo šeima priėmė per mėnesį. Anot jo, žmonos ir jo nuomonė buvo tvirta – „auginame dukrą, užauginsime ir sūnų“.
„Kartais, kai susiduri su žmonėmis su negalia, kitaip pradėti į juos žiūrėti. Kai išgirdome, kad atsirado berniukas, kurį paliko tėvai, mums suspaudė širdį, pagalvojome, kad auginame vieną – užauginsime ir du. Mano žmona pasidarė ilgą sąrašą „prieš“ ir „už“. Į visus „prieš“ mano žmona rado po argumentą „už“. Pagalvojome mėnesį ir priėmėme sprendimą“, – LRT Klasikos laidoje pasakoja S. Karosas.
Tai nėra lengvas pasivaikščiojimas
S. Karosas neslepia – auginti du vaikus su Dauno sindromu nėra lengvas pasivaikščiojimas. Kelyje pasitaiko iššūkių ir sunkaus darbo, tačiau, anot jo, ateitį sunku planuoti visoms šeimoms, ne tik toms, kurios augina vaikus su negalia.
„Patirtis padeda, bet kartais sprendimus padarome su baime, nežinodami, kas mūsų laukia. Mes nežinojome mūsų sūnaus sveikatos būklės. Sužinojome, kad jis turėjo rimtų širdies problemų, turėjo širdies operaciją. Savaitės praleistos ligoninėje rodo, kad nežinome, kaip atrodys mūsų ateitis, tačiau tuo ir yra įdomus gyvenimas, reikia priimti, kas į jį ateina – sunkumai užgrūdina.
Po penkerių metų atėjo gedėjimas. Supratome, kad vienas „taip“ uždarė daug durų, daug kam esame pasakę „ne“. Noriu pasakyti, kad tai nėra paprasta, tačiau mes nestokojame prasmės, tai suteikia vidinį pasitenkinimą net ir sunkumuose“, – priduria jis.
S. Karoso žmona užsiima edukacine veikla – ji šviečia visuomenę apie žmones su Dauno sindromu. Anot jos, visuomenės bendruomeniškumą ir bendrą lygį parodo jos požiūris į pažeidžiamiausius bendruomenės narius. Kol visuomenė nėra įsitraukusi, kol visuomenė negeba palaikyti ir priimti visų jos narių – tol visuomenė nėra pilnavertė.
„Norisi išgyvendinti iš visuomenės baimę. To, ko nepažįstame, dažnai bijome, norisi žmones edukuoti. Aš mąstau apie Žaną Vanje, kuris yra parašęs knygą „Kiekvieno žmogaus istorija yra šventa žemė“. Jis kalba apie tai, kad mūsų visuomenė, kur galia, populiarumas, valdžia yra pagrindiniai mainų svertai, žmonės su negalia negali tokioje sistemoje konkuruoti. Tačiau kai kalbame apie ištikimybę, meilę, prieraišumą, dauguma žmonių su negalia galėtų tapti mūsų mokytojais.
Mano žmona, kalbėdama apie visuomenės bendrą sveikatą, akcentuoja tai, kaip mes elgiamės su labiausiai pažeidžiamais nariais – tai parodo mūsų bendrą sveikatą“, – įžvalgomis dalijasi pastorius.
Visą laidos įrašą rasite čia:
