LRT socialinių tinklų projektų vadovės Agnietos Giunter namuose gyvena du keturkojai draugai: 6 metų cvergšnauceris Portas ir 4 metų ryzenšnaucerė Hera. Moteris su augintiniais nuolat treniruojasi, dalyvauja šunų paklusnumo sporto varžybose – tai yra jos hobis. Be to, imasi ir visuomenei naudingos veiklos: treniruoja Herą, o kai atsiranda poreikis, keliauja ieškoti dingusių žmonių.
Agnieta pasakojo, kad ji pati priklauso Lietuvos šaulių sąjungai, jai labai patraukli savanorystės idėja. Tad, susimąsčiusi apie tai, kad norėtų antro šuns, rinkosi tarp veislės, tinkamos kaniterapijai, ir veislės, tinkamos žmonių paieškai.
Galiausiai išsirinko pastarajam tikslui labai tinkamą, ypač gerą uoslę turinčią ryzenšnaucerių veislę (prisidėjo tai, kad Agnietos vyras augo su šios veislės šunimis).
Hera į Lietuvą atkeliavo iš Kroatijos ir, susipažinusi su naujais namais, kibo į mokslus. Ji pradėjo nuo paklusnumo treniruočių „Šunų universitete“, kurias lankė ir kitas šeimos augintinis Portas. „Suprantama, žmonių paieškai skirtas šuo turi klausyti šeimininko – nieko neišeitų, jei miške jis nubėgtų žvėries pėdsakais ar nusivytų kokį dviratininką“, – nusišypsojo Agnieta.
Prieš metus šeimininkė su Hera prisijungė prie organizacijos „K9 SAR“, kur susibūrę savanoriai, kurie su specialiai apmokytais šunimis ar be jų dalyvauja žmonių paieškos operacijose.
Šunys ypač naudingi, kai žmonių ieškoti tenka gamtinėse vietovėse, vasarą neretai paklysta grybautojai, kurie galbūt pervertina savo jėgas ir įsivaizduoja, kad miške orientuojasi gerai, bet kai saulė nusileidžia, o kelio rasti niekaip nepavyksta, ne juokais išsigąsta. Būna, kad miškingose vietose paklysta sunkiai aplinkoje besiorientuojantys senyvo amžiaus žmonės ar vaikai.
Tam, kad galėtų sėkmingai dalyvauti paieškose, Agnieta su Hera nuolat treniruojasi – savaitgaliais su kitais savanoriais vyksta į miškus, ten vienas ar keli žmonės pasislepia, o šunys jų ieško. Jie apmokomi, kad, suradę pasimetusį žmogų, jo neliestų, bet tupėtų šalia ir lotų tol, kol pasirodys šeimininkas.
Agnieta su Hera jau ne kartą yra prisidėjusios prie paieškų ir praktiškai, o kartą jų darbą vainikavo sėkmė.
Tąsyk Latvijoje ieškota pradingusios močiutės (jai buvo demencija, o artimieji neapsižiūrėjo, kaip ji išėjo iš miškingoje vietoje esančių namų). Kai pirmosios dienos paieškos rezultato nedavė, nors jose dalyvavo nemažos pajėgos, pasieniečiai, sraigtasparnis, dronai, latvių savanoriai į pagalbą pasikvietė ir lietuvius.
„Mes vykome vienu automobiliu keturi žmonės ir šuo. Ten mums buvo skirta tam tikra vietovė, kurią turėjome iššukuoti. Leidomės į kelią ir aš pirmoji pamačiau tą dingusią moterį. Sunku net nusakyti, koks jausmas tada apėmė: kažkas tarp laimės ir baimės... Labai džiaugėmės, kad ji buvo gyva. Ji buvo dingusi tris paras, o išgyventi padėjo tai, kad vasarą tuo metu naktys buvo šiltos“, – pasakojo Agnieta.
Tąsyk sėkmingoje paieškoje lemiamas buvo žmogaus, o ne šuns vaidmuo, bet šeimininkė neabejoja, kad ir Hera turi būti pasiruošusi, nes nežinia, kada prireiks jos pastangų.
O ką savanorė patartų įvertinti tiems, kurie, apie tai perskaitę, taip pat užsinorėjo su augintiniu prisidėti prie dingusiųjų paieškos? „Siūlyčiau įsivertinti tai, kad teks įdėti daug darbo į treniruotes (kurias rengiame savo lėšomis), o išėjus į paiešką gali tekti brautis per sunkiai pereinamus brūzgynus ir tą daryti bjauriomis oro sąlygomis, lietui lyjant. Be to, ten daug erkių, būriai uodų – reikia ir fizinio pasirengimo, ir psichologinio nusiteikimo. Galiausiai tokia veikla atima tikrai daug laiko – man pasisekė, jog turiu tikrai supratingą ir palaikantį vyrą, dėkoju jam!“ – sakė Agnieta.
Ką jai pačiai duoda tokia varginanti veikla, kurioje sėkmės tikimybė nėra didelė? „Tą darydama aš jaučiuosi šį tą daranti visuomenės labui ir tas jausmas atperka patiriamus sunkumus. Be to, man smagu leisti laiką lauke su savo geriausiu draugu šunimi ir matyti, kad jis yra laimingas, dirbdamas savo darbą“, – sakė Heros šeimininkė.
