Projekto „Garsų giria“ kūrėjas, sertifikuotas miško maudynių gidas Linas Staliūnas LRT.lt pasakojo, kad miško teikiamą naudą žmonės tikrai vertina ir kad tai nėra koks prasimanymas – štai ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete yra siūloma miško terapijos podiplominių studijų programa. Kuo miškas toks naudingas ir ką apie jo teikiamas galimybes verta žinoti, jeigu eini į jį pasivaikščioti vienas?
Linas gamtą mėgo nuo vaikystės – nors augo Vilniuje, jo tėvai vis veždavosi jį į mišką grybauti, uogauti. Dėl to jis pasirinko studijuoti aplinkosaugą, kurį laiką pagal šią specialybę ir dirbo, kol atrado tai, kas pasirodė dar arčiau širdies.
Maža to, gimtąjį Vilnių Linas su žmona prieš kelerius metus iškeitė į Raseinius, nes čia tyliau, nėra didelio miesto triukšmo, taršos ir skubėjimo. Prisidėjo ir jų noras įsikurti ten, kur ramiau auginti vaikus.
Žmonėms patiko išgirsti mišką
Vyras pasakojo, kad „Garsų girios“ projektas atsirado maždaug 2018 m., kai jis, ir šiaip mėgdavęs klausytis miško garsų, susidomėjo jų įrašinėjimu. „Keliavome po JAV ir būtent ten kilo mintis įsigyti garso įrašymui skirtą įrangą. Grįžęs namo pradėjau fiksuoti, ką girdėdavau keliaudamas po miškus, namie pats tų garsų paklausydavau. Dar juokais sakiau, kad nelabai gerai matau (esu trumparegis), bet labai gerai girdžiu“, – pasakojo aplinkosaugininkas.
Netrukus jo bičiulis, Baltų mitologijos parko (Kretingos raj.) vadovas Julius pakvietė jį savo organizuojamame renginyje žmonėms pasiūlyti kažkokios veiklos, susijusios su aplinkosauga.
Jeigu turite tik 20 min. pertraukėlę išgerti kavos netoli biuro, galite ją išnaudoti savo naudai, tiesiog prisėdę skverelyje ant suoliuko.
„Sumaniau, kad pasiūlysiu žmonėms pasiklausyti miško – tiesiog po pušimi ant žemės pastačiau savo įrangą, sodinau po dalyvį ir įjungdavau mikrofonus. Pavadinau tai „Miško maudynėmis“ – pats taip sugalvojau, o vėliau sužinojau, kad toks terminas, apie kurį iki tol nebuvau girdėjęs, tikrai egzistuoja“, – pasakojo Linas.
Ši veikla lankytojams patiko, tad Linas ją pristatė ir vėliau vykusiame Miško festivalyje Anykščių rajone. „Ten susipažinau su kolege, dabar ir gera bičiule Mila Monk, kuri vedė tikrųjų miško maudynių užsiėmimą – tuomet supratau, kad tai, ką dariau aš, buvo labiau garsovaizdžių klausymas“, – atsiminė Linas.
Ir paaiškino, kad miško maudynėmis vadinama iš Japonijos kilusi sveikatinimo praktika, kuri siūlo lėtai vaikštant po mišką atsitraukti nuo kasdienių minčių srauto, atitrūkti nuo problemų, pasisemti iš gamtos vaizdų, garsų, skonių ir kvapų. Štai žalia spalva mus ramina, natūralūs gamtos garsai teigiamai veikia psichiką, o spygliuočių išskiriami fitoncidai stiprina kvėpavimo takus ir apsaugo nuo infekcijų.
Klausosi varlyčių ir skruzdėlyčių
Naujos bičiulės Milos paragintas aplinkosaugininkas nuvyko mokytis Miško terapijos instituto (Forest Therapy Institute) surengtuose miško maudynių gidų kursuose – praktinė dalis vyko Belovežo girioje, Lenkijoje, teorinė dalis – nuotoliu.
Gavęs sertifikatą L. Staliūnas toliau dirba su garsovaizdžiais, veda miško maudynių užsiėmimus ir stengiasi šias dvi sistemas sujungti tarpusavyje.
Kaip konkrečiau viskas vyksta ir ko iš užsiėmimo su Linu po mišką galima tikėtis? „Siūlau nusiteikti ramiam, atpalaiduojančiam pasivaikščiojimui. Neturime tikslo kuo daugiau aplėkti – per 2,5 val. trukmės užsiėmimą daugiausia nueiname kelis kilometrus. Maršrutą būnu susidaręs iš anksto, keliautojams išdalinu ausines, aš nešuosi siųstuvą – ir klausomės, ką mums pasakoja lankoma vietovė“, – pasakojo Linas.
Pasiteiravus, kam ramiame miške reikalingos tos ausinės ir siųstuvas, nejaugi nepakanka natūralių garsų, jis paaiškino, kad be jų neišgirsi tokių neįprastų garsų, kaip tūkstančių skruzdėlių šnaresys skruzdėlyne ar medžio žievės traškesys. Na, o hidrofonu galima pasiklausyti, kas vyksta vandenyje, kokius garsus skleidžia gyviai, kurių ten netrūksta.
Atsigavę ir pradžiugę
Pašnekovas sakė, kad žmonės įsiklausę dažnai nustemba, kiek daug miške garsų – kai eini, nekreipdamas į aplinką dėmesio, nė nesumąstai apie tai, kaip vėjas judina seną medį ir kiek veiksmo vyksta niekuo neypatingoje kūdroje.
„Tiesa, ne tik kokiame Vingio parke, bet ir daugelyje nuošalesnių miškų netrūksta automobilių ir žmonių sukeliamų garsų – pasivaikščiojimų dalyviai nustemba įsiklausę, kokia triukšminga rūšis mes esame, kai kurie dėl to ir susierzina. Na, o aš tai priimu kaip natūralų dalyką, nors, būna, nuvykus į kokią atokią vietą, tarkim, Ažvinčių girią, man atrodo, kad net spengia ausyse nuo tylos“, – sakė Linas.
Užtat po žygių visi paprastai atsisveikina su šypsenomis. Žmonės sako, kad tos 2–3 valandos gamtoje greitai pralėkė ir jie gerai pailsėjo, pasisėmė energijos. Yra ir sakiusiųjų, kad būtent miške, nuo savų rūpesčių nutolus, į galvą atėjo iki tol ramybės nedavusios problemos sprendimas.
„Be to, buvimas gamtoje su gera kompanija suteikia bendrystės jausmą, pagerina nuotaiką“, – pabrėžė Linas, visus raginantis ne mišką išnaudoti savo reikmėms, o rasti būdų iš jo pasisemti jėgų jam nekenkiant.
Eikit, kur kojos neša!
Ką miškų mylėtojas patartų tiems, kurie į tokius žygius nesileidžia, bet gamtą mėgsta ir norėtų iš jos pasisemti pozityvių dalykų?
Pasak Lino, tą tikrai galima padaryti kad ir nedideliame miškelyje ar parke netoli namų. Pagrindinė sąlyga – eiti į gamtą nesinaudojant telefonu, neužsidėjus ausinių ir atverti savo pojūčius aplinkai. Atidžiai stebėkite aplinką, klausykitės garsų, neužmirškite pakelti galvos į viršų ir pažiūrėti, kaip svyruoja medžių viršūnės, tada pažiūrėkite, kas ten po kojomis šiugžda. Galima ir stabtelėti, atsiremti į kokį medį, jei tik kyla toks noras.
„Stenkitės eiti intuityviai, ten, kur veda kūnas, o ne ten, kur nurodo rodyklės. Jei eidami pamatysite kokį įspūdingą kelmą, ant kurio norėsite prisėsti, taip ir padarykite – gal manysite, kad tai atrodo keistai, bet jums svarbu pasisemti energijos, o ne galvoti, kas kaip pažiūrės. Galite ir užsimerkti, ramiai pakvėpuoti, jei tik intuityviai to norisi“, – patarė Linas.
Tikėtina, kad po tokio pasivaikščiojimo namo grįšite smagiau nusiteikę ir turėdami noro veikti.
Ir pridūrė, kad jeigu turite tik 20 min. pertraukėlę išgerti kavos netoli biuro, galite ją išnaudoti savo naudai, tiesiog prisėdę skverelyje ant suoliuko, užmiršę telefoną ir atkreipę dėmesį į tai, ką girdite ir ką matote aplink čia ir dabar, atsiriboję nuo galvoje dūzgiančių minčių. Galbūt aplink save pamatysite dalykų, į kuriuos seniau nekreipėte dėmesio, ir gyvenime atsiras naujų spalvų.
