Keturių atletų apsuptyje gyvenanti Kristina Aleknienė įsitikinusi – gyventi su olimpiniais čempionais, būti jų atrama, palyda, padrąsinimu ir įsižeminimu, yra ilga kelionė, kuriai būtina išmintis ir stabilumas. LRT.lt laidoje „Sentimentai“ K. Aleknienė dalijasi savo sentimentais – maniežo ilgesiu, sportininkės rutina ir vieningos šeimos galia.
– Ar maniežas tau kelia sentimentus?
– Absoliučiai. Tai yra viena iš mano širdies vietų. Čia yra žmonės, čia yra draugai, čia yra mokytojai – nėra taip, kad tai tik kančios ir prakaito vieta, nors ir tame yra tiesos (...).
Kartais vis dar sapnuoju save šuoliaduobėje, jaučiu skrydžio jausmą. Tai buvo vieta, kur vaikščiojau nuo 8-erių metų. Matyt, tik nuo 15 metų pradėjau sąmoningai suprasti, kaip man čia yra gerai, iki to laiko mane vis stumdavo trenerė arba manieže atrasdavau susižavėjimo objektą, dėl kurio čia ateidavau.
Taip pat skaitykite
– Ką tau dabar primena sporto salės aplinka?
– Kai ateinu į bet kokią salę arba maniežą, arba stadioną, man paleidžia visus pasaulio stresus ir nerimus, aš tose vietose jaučiuosi tiesiog gerai, galiu nieko ten nedaryti, bet jaučiuosi gerai.
– Kas tu esi?
Laimė žinoti, kas tu esi. Aš nešioju daug socialinių rolių: mama, kaimynė, draugė, žmona, kolegė. Jeigu nuimčiau visą tai – sunku pasakyti, būčiau chaoso tvarkytoja. Pati sau galvoje prisikuriu labai daug chaoso, mėgstu reflektuoti, mąstyti, analizuoti.
Dabar, studijuodama sporto universitete, patiriu pirmų kartų: kalbame apie tramplinus ir kūlversčius. Nors man 48-eri metai, aš keliu sau didelius lūkesčius, bet kitą kartą susimąstau – apie ką tie lūkesčiai, galbūt jie tik varnelė. Man patinka perfekcionizmas, nors jis kelia kančią – jis yra variklis.
– Kaip jūs su Virgilijumi vienas kitą pamatėte?
– Maniežas yra susitikimų vieta – ateini ir su visais sveikiniesi, taip ir mes susikukavome. Jokių žaibų ar griaustinių, mes susitikinėjome. Pirmas mūsų pasimatymas vyko draugų baliuje, o apie pirmą bučinį nepasakosiu.
– Kaip tada jis atrodė?
– Metikai yra išsiskirianti sportininkų kasta, nes jie yra ypač tvirto sudėjimo, aukšti, išlaikyti – visi jie tokie, rimti vyrai, ne balalaikos. Jie ramūs ir dideli, vaikšto dideliais žingsniais.
Draugavome porą metų, tada nusprendėme, kad galime gyventi kartu, o dar po poros metų susituokėme (...). Dabar visos šviesos nukreiptos į Mykolą, anksčiau buvo į Virgį – man smagu su jais gyventi.
Taip pat skaitykite
Būnant šalia jų, taip pat Martyno ir Gabrielės, stebint jų kelionę, tai teikia didelį džiaugsmą. Tai nėra eilinis gyvenimas, tu prisidedi prie kelių procentų pasaulio gyventojų, kurie kažką nuveikia, kažko pasiekia, tu turi galimybę prie to prisidėti, juos palaikyti, kartais pastumti, kartais nubrėžti ribas – tai svarbu gyvenant su žmonėmis, kurie daug siekia.
Taip pat skaitykite
– Kaip šalia jų neišnykti?
– Tai yra meistrystė, turi susikurti savo gyvenimą. Ir Virgiui, ir vaikams atiduodu gana didelę dalį savo rutinos. Sportininkų gyvenimas nebūtinai yra labai spalvingas: kelionės, išvykos, to nebūna – jie gyvena asketišką gyvenimą, to mokosi. Virgiui baigus karjerą, jis ir toliau taip gyvena, o aš turiu kitų poreikių, todėl turiu savo draugų ratą, savo veiklas, savo išėjimus ir kartais už juos kovoju.
Taip pat skaitykite
– Ar jums susituokus keitėsi gyvenimo rutina?
– Keitėsi. Kai susipažinome, man buvo 19 metų, Virgis man buvo pavyzdys, ką reiškia profesionalusis sportas, jis mane nukreipė į tai, kad neužsibūčiau sporte, kad ieškočiau kito profesinio kelio. Iš pradžių dar bandžiau derinti sportą su savo darbu, bet mačiau, kad nebeišeina.
Kai gimė vaikai, supratau, kad judėjimas yra vienintelis kelias į jaunystę (...). Aš nesakyčiau, kad kažką paaukojau, tai yra normalus pasirinkimas, normalūs rolių pasiskirstymai, kartais ir intuityvūs (...). Man sporto rutina yra labai aiški: kur tu gyveni, kaip tu gyveni, kodėl taip gyveni, kur ta rutina tave veda, kaip ji prisideda prie tavo fizinės ir emocinės gerovės, kaip tai užaugina vaikų potencialą.
Viso pokalbio klausykite čia:
