Vakar Mykolas Alekna Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalį disko metimo rungtyje. Šį vakarą „Dienos temoje“ – Mykolo tėvai Virgilijus ir Kristina Aleknos, kurie džiaugiasi sūnaus rezultatais ir tikina, jog ateityje dar yra galimybių skinti pergales.
– Jūs tiesiai iš lėktuvo, turbūt bemiegė naktis jūsų laukė. Tai kiek žilų plaukų kainavo tokios aršios, sakyčiau, varžybos, tokios azartiškos?
V. Alekna: Sunku pasakyti, ar iš karto tie plaukai pasimato, ar reikia šiek tiek luktelti, bet tikrai, kaip sako, širdies dūžių ritmas labai keitėsi ir buvo tokių momentų, kai tikrai jau buvo sunku žiūrėti.
– O Jums, ponia Kristina?
K. Aleknienė: Man, manau, kaip ir visiems, kurie stebėjo, kadangi buvo labai įtemptos varžybos, buvo labai neramu, bet kartu ir labai įdomu. Ir labai ačiū visiems varžovams, kad sukūrė tokią įtampą.
– Ar jau turėjote galimybę gyvai pasveikinti sūnų?
V. Alekna: Taip, jau aš turėjau visai neseniai tokią galimybę. Kristina šiek tiek anksčiau turėjo laiko.
K. Aleknienė: Telefonu, gyvai taip ir nepasimatėme.
– Dar net neapkabinote.
K. Aleknienė: Neapkabinome. Laukiame rytoj sugrįžtant.
– Pone Virgilijau, jau komentuodamas vakarykštes varžybas Jūsų kolega irgi disko metimo čempionas Romas Ubartas pripažino, kad tokio disko metimo finalo nėra matęs. O Jūs pats matęs?
V. Alekna: Tai iš tikrųjų įspūdingo grožio finalas ir tikrai olimpinėse žaidynėse... Aš dabar irgi bandžiau savo atmintyje viską taip irgi prakratyti, bet nepavyksta. Olimpinėse žaidynėse būtent, kad būtų toks scenarijus, toks sunkus ir įtemptas, ir varžovai keistųsi, ir lyderiai keistųsi... Tai iš tikrųjų buvo įspūdinga.
– Ponia Kristina, koks jausmas sėdėti olimpiniame stadione, palaikyti sūnų? 80 tūkst. žiūrovų, milžiniškas triukšmas, palaikymas sportininkams, čia krenta olimpinis rekordas, jis pabūna, atrodo, kad jau varžybos bus baigtos, mes tikimės. Tada praeina kažkur 20 minučių, dar vienas olimpinis rekordas.
K. Aleknienė: Išties, kadangi esu stebėjusi visas Virgilijaus varžybas nuotoliu iš namų, tai turiu pasakyti, kad stadione tam tikra prasme lengviau, nes jis visoje minioje pagauna minios triukšmą, dvasią ir yra daug smagiau. Tarsi ir lengviau. Per šitas varžybas, taip, labai norėjosi, kad jos baigtųsi Mykolo geriausiu rezultatu, ir aš, nors netikintis žmogus, bet atidaviau Dievo valiai pabaigą, nenorėjau galvoti, kaip baigsis, tiesiog gaudžiau tą akimirką „kaip bus, taip bus“ be jokių lūkesčių Mykolui ir jo rezultatams.
– Virgilijau, tie 3 cm disko metimo varžybose, kai kalbama apie 70 metrų, atrodo menkniekis ir štai Andrius Gudžius, mūsų olimpietis, sako, kad galbūt abu numetė beveik tiek pat, nes esą ir su tuo pamatavimu kartais apsirinkama, priklauso, kur teisėjai pažymi ribą, kur jau nukrenta diskas. Kaip jūs į tai žiūrite? Galėjo numesti ar čia jau taip išmatuojama milimetrais?
V. Alekna: Aš nemanau, kad šiuo atveju galėtų suklysti teisėjai, nes vis tik jie turi atitinkamas kategorijas ir patirtį, teisėjai tie, kurie ir matuoja. Aš manau, kad tikrai ir tas diskas, – vis tiktai sveria 2 kilogramus ir krenta pralėkęs 70 metrų iš tam tikro aukščio. Tai tikrai jisai palieka tam tikrą žymę, tai ir nuo tos artimiausios žymės jie ir matuoja tą rezultatą. Manau, kad čia toks paprasčiausias sutapimas. 3 cm nėra daug, esu patyręs ir žinau, kas yra 3 cm. Pekino olimpinėse žaidynėse irgi Piotras Malachowskis iš Lenkijos 3 centimetrais aplenkė mane ir sidabras virto bronza. Tai vis tiktai žinau, ką tai reiškia. Šiek tiek apmaudu, bet centimetrai irgi yra skaičius.
– Jūs dukart olimpinis čempionas. Kuo jūs paaiškintumėte, kad taip gerėja rezultatai? Štai, kad ir bronzą. Vakar bronza iškovoti prireikė 69 metrų 31 centimetro ir realiai toks rezultatas visose olimpinėse žaidynėse nuo 2004-ųjų būtų garantavęs olimpinį auksą. Tai tiesiog rodo, kad rezultatai beprotiškai kyla ir, aišku, Jūsų sūnaus dėka, nes nepamirškime, kad jis vis dar turbūt ilgai išliks pasaulio rekordininkas, nepaisant to, kad olimpiniu rekordininku pabuvo tik 20 minučių.
V. Alekna: Taip, matėme vakar – pakyloje pirmąsias tris vietas užėmę sportininkai yra jauni sportininkai. Ateina jauni, ambicingi ir konkuruoja tarpusavyje, vienas kitą nori nugalėti. Tiesa, ir ketvirtas, Kristinas Čehas iš Slovėnijos, taip pat jaunas sportininkas. Tai, kai susitinka panašaus pajėgumo, jaunystės sportininkai, tai ir tie rezultatai iš karto kinta ir jau vyresnės kartos sportininkai ne visada spėja su tuo ritmu, kurį diktuoja jaunimas.
K. Aleknienė: Aš dar pridurčiau, kad manau, jog dabar mes gyvename ypač didelės žinių sklaidos laiku ir jauni žmonės ypač daug skaito ir domisi. Ir, manau, labai stiprėja sąmoningas treniravimasis ir bendradarbiavimas su treneriu, tai turbūt irgi duoda tam tikrų rezultatų, kad tu pasikliauji ne tik specialistais, bet ir pats daug dirbi su savimi treniruodamasis ir augdamas kartu su treneriu. Tai irgi galimai lemia tai, kad jaunimas netikėtai iššauna ir pranoksta lūkesčius.
– Iškart po laimėjimo vakar žurnalistai pakalbino Mykolą. Jis sakė esantis patenkintas medaliu. Sako, „koks skirtumas ta praba, svarbiausia, kad vežu į Lietuvą medalį, pavyks laimėti kitą kartą“. Toks, atrodo, labai čempioniškas požiūris, nesidraskymas dėl tos aukščiausios prabos, suvokimas, kad ateis ateityje. Tačiau atrodė, netgi ir Lietuva tikėjosi, kad gali būti ir šįkart auksas, nes rodė šio sezono rezultatai ir tas pasaulio rekordas pasiektas. Ar jums pačiai irgi galbūt šiek tiek apmaudu, kad nepavyko, ar jūs irgi džiaugiatės kaip jis ir suvokiate, kad pagal metus tai yra nepaprastas pasiekimas?
K. Aleknienė: Tai yra nuostabus pasiekimas ir pagal metus, ir pagal pasiektą rezultatą, atsižvelgiant į visą konkurencinę aplinką ir ypač į tai, kad tokioje įtemptoje aplinkoje vis dėlto tie jauni žmonės varžėsi, tas pats Andrius Gudžius irgi susiėmė ir padarė maksimaliai ką galėjo. Tikrai matėsi, kaip jis kovojo smarkiai. Tai antra vieta yra nuostabi, ar pirma būtų geriau? Man jis vis tiek yra pirmos vietos sportininkas, Mykolas mūsų. Jis yra man čempionas ir man asmeniškai jo sidabras yra auksinis.
– Virgilijau, kaip pakomentuotumėte olimpinį čempioną Stoną iš Jamaikos? Nusviedė 70 metrų, pagerino savo asmeninį rekordą. Dauguma sportininkų ir medalininkų sakė žinoję, kad toks yra, tačiau niekada nemanė, kad jis gali švystelėti tiek toli.
V. Alekna: Kiek aš esu matęs per ekraną, tai iš tikrųjų panašu, kad tai gerą fizinį sudėjimą turintis atletas. Ir tikrai tas 70 metrų... Ko gero, jis turi galimybių numesti ir numetė. Šiaip jis, aš manau, tikrai padarė šiokį tokį stebuklą būtent Jamaikos šaliai ir pačiam sau. Tikrai čia toks apdovanojimas. Dabar Jamaikos sprinteriai nėra tokie greiti, o prašau, atsirado disko metikai, netgi matėme 3 disko metikus iš Jamaikos finalinėse varžybose disko sektoriuje. Aš manau, kad jis dar parodys, ko gero, jeigu pasirinks toliau savo kelią būti diskininku, o ne keisti sporto šakos, nes jisai irgi, ko gero, daug laiko praleidžia JAV.
– Taip, pasirodė žinių, kad svarsto pereiti.
V. Alekna: Taip, ir svarsto galbūt pereiti į amerikietiškąjį futbolą, bet, na, olimpinis čempionas, tai aš manau, kad neverta skubėti į futbolą.
– Noriu Jūsų abiejų paklausti apie psichologinį Mykolo pasiruošimą. Apžvalgininkai pastebėjo, kad vakar sektoriuje jis atrodė labai atsipalaidavęs ir pajuokaudavo su kitais sportininkais, ir į kameras nusišypsodavo. Kas tai lemia? Ar iš tiesų, Jūsų akimis, jis buvo toks atsipalaidavęs ir pavyko tą nerimą užgožti, nes vis dėlto 21-eri metai, pasaulio rekordininkas ir tikrai spaudimas buvo didžiulis, tie lūkesčiai Lietuvos. Ir jis pats yra gi pripažinęs, kad Lietuva jam kabina jau medalį iš anksto.
V. Alekna: Varžybų išvakarėse, kiek teko su juo kalbėti, jam pavyko pamiegoti tiktai kelias valandas, nes iš tikrųjų buvo bemiegė naktis.
– Būtent dėl įtampos, jaudulio?
V. Alekna: Aš manau, kad dėl įtampos ir po to visą tą miego stygių kompensavo pietų miegu. Tai, matyt, gerai išsimiegojo pietų metu ir po to vakare jau energijos turėjo pakankamai.
K. Aleknienė: Aš tai galiu pasakyti, kad tikrai Mykolas, dabar nepamenu, kurios televizijos interviu, puikiai pats pasakė, kad jis sportuoja tikrai dėl savęs. Ir tą galiu paliudyti, kad jis tikrai yra tas jaunuolis, kuris sportuoja absoliučiai dėl savęs. Tai yra jo aistra, jo pomėgis, jo domėjimosi sritis, jo savisauga, savimotyvacija. Manau, kad tikėtina, jog jam šitos mintys padėjo jaustis gana laisvai finale.
– Buvo lengvaatlečių, kurie po nesėkmingų startų, sakė, nesusitvarkė su galva. Tai reikia pasakyt, kad galbūt buvo ir fiziškai pasiruošę, tačiau psichologinio pasiruošimo, to tvirtumo trūko. Kaip abu buvę sportininkai, kaip interpretuotumėte tokius žodžius?
V. Alekna: Iš tikrųjų, žinau, ką reiškia tokios talpios didelės arenos, ypač kaip pasaulio čempionatų, kaip olimpinių žaidynių, kai patenki į tą arenos aplinką, pajauti arenos gausmą. Kaip ir esu anksčiau sakęs, vienus sportininkus pakylėja, kitus sugniuždo. Matėme kvalifikacinėse varžybose ne tik Lietuvos sportininkų, bet ir daug kitų šalių gerų sportininkų, ir žinomų sportininkų, ir žvaigždžių – na, neįveikia kvalifikacijos barjero. Tai čia, kaip sakoma, irgi jau priklauso individualiai, kaip sportininkas pasirengęs, kaip jis fiziškai pasirengęs, nuo to priklauso ir psichologinis pasirengimas.
– Mykolui 21-eri. Kada branda ateina disko metime? Nors matome, kad lyg ir tendencijos keičiasi, kada tiek jaunimo kopia ant pjedestalo.
V. Alekna: Atrodo, kad vakar Mykolas dar buvo tik vaikas, o dabar jis jau skina medalius suaugusiųjų sporte. Tai iš tikrųjų 21-eri metai disko metime yra visiška jaunystė. Dar jis gali dalyvauti iki 23-ejų metų. Europos čempionatai vyksta, kur tose varžybose gali dalyvauti.
– Su jaunimu varžytis, o čia jau su suaugusiaisiais.
V. Alekna: Su jaunimu varžytis, o čia jau su suaugusiaisiais ir jis yra vienas iš lyderių. Manau, kad sunku pasakyti, kaip jis toliau tobulės, bet šiaip diskininkų branda prasideda nuo 26-erių metų, tai Mykolas dar turi 4–5 metus vien tam, kad subręstų kaip disko metikas. Nežinau, ar jis jau yra subrendęs kaip disko metikas dabar. Aš manau, kad vis tiek tie rezultatai turi potencialo kilti ir kažkuo pasidžiaugti dar bus ateityje.
– Ponia Kristina, ką Jums reiškia sūnaus pirmasis olimpinis medalis? Ar nesureikšminate, nes jau esate pripratusi ir prie įvairios prabos medalių, ir prie pasaulio rekordo?
K. Aleknienė: Man, kaip mamai, be galo įprasmina turbūt visą mano asmeninę kelionę, mūsų šeimos kelionę jo medalis. Čia tiesiog labai subjektyviai vertinant mūsų šeimos vienetą kaip ląstelę, tai yra didelis džiaugsmas ir kartu pasididžiavimas, kad šitas vaikas vakar galėjo suvienyti tiek daug žmonių, kad dėl jo atvažiavo tiek daug žmonių palaikyti į stadioną. Tai iš tikrųjų nuostabus jausmas. Aš be galo didžiuojuosi tuo vaiku.
– Pone Virgilijau, Jums gal net saldesni medaliai už savus, nes atžala seka Jūsų pėdomis ir į istoriją įsirašo nedaug pasaulyje tokių šeimų, kur medalius skintų olimpinėse žaidynėse.
V. Alekna: Olimpinio sidabro mūsų šeimoje dar nebuvo, tai šis medalis irgi, kaip sakant, tikrai papuoš mūsų šeimos kolekciją. Tikrai džiaugiamės Mykolo pasirodymu, taip pat džiaugiuosi ir Martyno tobulėjimu, šiek tiek galbūt tas jo tobulėjimas užtruko, bet manau, kad tikrai ateityje, po metų, po kitų Martynas bus kitoks, nei matėme olimpinėse žaidynėse.
K. Aleknienė: Ir dar kalbant apie brandą, bus matyti, kur yra branda, nes visiškai skirtingi žmonės auga ir turbūt filosofuoti, kada kieno branda – labai sudėtinga. Bus matyti, kieno branda bus 2028-aisiais didesnė – Martyno ir Mykolo.
