Kalėdos sovietmečiu oficialiai nebuvo laikomos švente, o jų prasmę turėjo pakeisti Naujieji Metai. 1984 m. gruodžio 31 d. Naujųjų Metų šventės proga atsirado vienkartiniu pokštu turėjęs tapti fenomenas, pakeitęs ir Lietuvos muzikos istoriją, ir nemažai prisidėjęs Lietuvai atkuriant nepriklausomybę.
Nuo šio naujamečio pokšto praėjo lygiai 40 metų. Tą naktį Lietuvos architektų sąjungoje Kaune vyko naujametis vakarėlis. Specialią programą ruošė jaunieji architektai. Vienam kartui suplanuotas naujametis pasirodymas vėliau tapo grupe, kurios veikla baigėsi 2016 m. Nors „Antis“ veiklą nutraukė, Algirdas Kaušpėdas šiandien vis dar scenoje su projektu „KAnDIs“.
„Neįsivaizdavome, kokiu reiškiniu taps mūsų saviveikla. Manėme, kad tai yra tiesiog labai proginis pasirodymas naujamečiame karnavale, kurį darėme jaunųjų architektų būryje Architektų sąjungoje“, – prisimena vienas iš pokšto autorių, architektas ir „Anties“ lyderis A. Kaušpėdas.
Keturiasdešimt metų „Anties“ istorijos išsaugota ir LRT Archyvų saugomose juostose bei kasetėse. Publikuojame matytus ir nematytus kadrus iš laikmečio fenomenu tapusios „Anties“ egzistavimo.
Naujametis pokštas
„Ar draugas Tatatavičius viską padarė, kad mes gražiau gyventume?“ – taip prasideda pirmoji daina iš debiutinės 1987 m. to paties pavadinimo „Anties“ plokštelės.
„Draugas Tatatavičius“ – aliuzija į visuminį partinį veikėją, kurio prototipu tapo vienas Kauno miesto komiteto pirmininkas. Taip ezopinės kalbos priemonėmis buvo pašiepiamas kalbėjimas su patosu ir komunistinis absurdas.
Tačiau tai buvo jau vėliau, kuomet 1984 m. naujametis pokštas jau tapo koncertų sales renkančiu muzikos pasaulio banginiu. Pirmą kartą į sceną A. Kaušpėdas su grupe žengė pasivadinę „Volksvagenais“, nes pavadinimo dar neturėjo ir prisistatė taip, kaip tada šovė į galvą.
„Pirmam pasirodymui jau buvome sukūrę dainą „Ko tu stovi?“. Prikaliau tokią lentą prie grindų, kad būtų galima nerealiu kampu pasvirti link visų klausytojų. Buvo įdomus atrakcionas. Pagrojom rokenrolo, liaudies dainų. Buvo eklektiška programa, bet su aiškiu pankišku padažu“, – debiutą prisimena A. Kaušpėdas.
1984 m. pabaigoje sovietų imperija gyveno gilioje stagnacijoje, o iki Michailo Gorbačiovo ir jo pertvarkos vajaus buvo likę dar keli mėnesiai. Metų pradžioje palaidotas generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, o jį pakeitęs Konstantinas Černenka buvo ligotas ir nepajėgus valdyti, kaip teigta tada, antrą galingiausią pasaulio valstybę.
Tačiau K. Černenka ir jo aplinka ėmėsi darbų – išplatino sąrašus draudžiamų Vakarų muzikos atlikėjų, kurių kūrinių negalima atlikti diskotekose. Šie draudimai palietė ir dalį profesionalių atlikėjų – „Hiperbolė“ išsiskirstė, o „Rondo“ vis dar veikė kaip saviveiklinis kolektyvas, tačiau jų sėkmė pritraukė nepageidaujamą Filharmonijos funkcionierių dėmesį, o šie apribojo grupės veiklą.
Roko muziką dar bandyta pažaboti įvairiais draudimais. Tokiame kontekste atsirado ir „Anties“ fenomenas. Iš kūrybos uždirbti buvo leidžiama tik profesionalams, o saviveiklos kolektyvai groti galėjo, tačiau atlygis ir prekyba bilietais galėjo būti traktuojama kaip antitarybinė veikla.
„Kitas koncertas buvo 1985 m. kovo 8 d., merginoms, tada jau buvo „Anties“ pavadinimas, suskambėjo „Ne tau, Martynai“. Greitai pildėm repertuarą. Po pirmo karto supratau, kad kažkoks potencialas čia yra. Sakiau, kad nesiskirstom, bet daugelis sakė, kad gal mes čia vienam kartui“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
1985 m. grupės veiklą lydėjo keli koncertai, susidomėjimas augo. Metų pabaigoje sugrotas anšlaginis koncertas Pilaitės mikrorajone Vilniuje, į kurį netilpo visi norintys. Tačiau „Anties“ įvaizdis ir stilius dar tik formavosi.
Pasikeitė ir politinis klimatas. Mirus K. Černenkai, generalinio sekretoriaus postą užėmė permainas pradėjęs M. Gorbačiovas. Į elektrinėmis gitaromis grojančius saviveiklininkus imta žiūrėti palankiau.
Iš tarpukario atkeliavę vaiduokliai
„Mūsų ansamblis – tai grupė architektų, prie kurių prisijungė ir kiti meno žmonės. Mes iš Kauno ir Vilniaus. Stengiamės kurti muziką, kuri būtų įdomi, galinga, išraiškinga ir turininga. Savotiškai norime kompensuoti tokį trūkumą lietuvių estradoje. Pavadinimas paprastas – „Antis“. Toks paprastas, kuklus paukštis“, – viename iš pirmųjų interviu televizijai 1986 m. pasakojo grupės vokalistas A. Kaušpėdas.
Pavadinimas kuklus, ko nepasakysi apie grupės įvaizdį ir tolesnį kelią. Lūžis įvyko 1986 m., o jį paskatino du susiję įvykiai: debiutas festivalyje „Lituanika“ ir Artūro Pozdniakovo filmo „Kažkas atsitiko“ stulbinama sėkmė.
„Mes pakliuvome į festivalį „Lituanika“, ten jau buvome pastebėti. Debiutas kartu su „Foje“ buvo tą patį vakarą. Atsirado naujos žvaigždės. Tai buvo labai nuoširdu iš Andriaus Mamontovo pusės ir ironiška iš mūsų. Turbūt tada vieno ir kito labai reikėjo žmonėms“, – prisimena A. Kaušpėdas.
Įkvėpti „Talking Heads“, „Men At Work“ ir Davido Bowie muzikos, jie išsiskyrė ir ryškiu sceniniu stiliumi. Tarpukario elito kostiumai su ryškiai dažytais veidais – tartum tarpukario mistikos tema. Toks stilius buvo kurtas būtent filmui „Kažkas atsitiko“.
„Kino studijos dailininkas Dalius Kličius sugalvojo, kad mes iš tarpukario atkeliavę aristokratiniai vaiduokliai su frakais. Tai buvo taikli jo įžvalga, atitiko pabrėžtą elitiškumą su postpankiška muzika“, – išskirtinio „Anties“ stiliaus gimimą prisimena A. Kaušpėdas.
Išskirtinis įvaizdis ir muzika „Antį“ pavertė sensacija, kurios okupuotos Lietuvos muzikos scenoje dar nebuvo. Spalvingi ir itin teatrališki klipai buvo perkelti ir į sceną. Grupės scenografija tapo vizitine kortele. Žinoma, didelį postūmį tam davė kino teatruose rodytas „Kažkas atsitiko“, kuris tuo pačiu prisidėjo ir prie grupės „Foje“ milžiniškos sėkmės.
Pirmoji plokštelė ir besikeičiantis politinis fonas
„Antis“ scenoje debiutavo likus keliems mėnesiams iki pertvarkos šauklio M. Gorbačiovo atėjimo į valdžią. Ir tapo savotišku šio laikotarpio simboliu. Daugiau demokratijos, daugiau laisvesnio kalbėjimo. Meninis rokas tiko laikmečio dvasiai.
Situacija vis dar buvo keista. Neprofesionalios grupės negalėjo uždirbti iš muzikos, o plokštelių leidyba vis dar priklausė nuo tariamo socialistinio kodo atitikčių. Iš pradžių iš architektų, o vėliau ir profesionalių muzikantų sudaryta grupė nekėlė tikslo žūtbūt gyventi iš muzikos, dauguma grupės narių į „Antį“ žiūrėjo kaip į pomėgį.
Net ir vėlyvuoju sovietmečiu plokštelių leidybai dirigavo monopolinė leidybinė kompanija „Melodija“, kuri į šiuolaikinę muziką žiūrėjo ne itin palankiai. Tačiau grupei nusišypsojo sėkmė likus laisvai plokštelės kvotai Vilniaus plokštelių studijoje.
„Nei mes labai siūlėmės, nei siekėme to, bet pasisekė. Plokštelės įrašai pareikalavo peržiūrėti grupės sudėtį. Supratau, kad su mūsų muzikiniu lygiu mes normaliai neįrašysime plokštelės. Čia plokštelių studija prisidėjo prie „Anties“ kokybės augimo“, – prisimena A. Kaušpėdas.
Prie grupės prisijungė muzikantai Gintautas Rakauskas, Linas Būda, Vaclovas Augustinas. Grupėje taip pat liko Arūnas Blūšius, Petras Ubartas-Sniegius ir Pablo pravardę turėjęs A. Kaušpėdas. Tokia sudėtimi „Antis“ pasitiko bene svarbiausią savo veiklos etapą.
Populiarumas dar nereiškė finansinės gerovės. Daugumai mėgėjų muzikantų buvo draudžiama uždarbiauti iš muzikos. Iš pradžių atsitiktiniai koncertai buvo rengiami veikiau dėl pramogos. Tik vėliau atsirado galimybių prekiauti bilietais.
„Koncertuose nebuvo galima platinti jokių bilietų, nes tai būtų antitarybinė spekuliacija. Mokami koncertai prasidėjo tik nuo pirmojo „Roko maršo“. Po jo 1987 m. pradėjo kviestis miestai, savivaldybės. Tada pradėjo mokėti. Turėjome savo atstovus – LOS „Centrą“ – ir jie mokėjo įforminti tuos reikalus. Iki tol pagrodavome kokioje mokykloje ar klube, tai dar padėkodavome už leidimą“, – teigia A. Kaušpėdas.
„Roko maršai per Lietuvą“ taip pat buvo vienu iš svarbių laikmečio įvykių. Dar 1987 m. vasarą vykusios pirmosios koncertinės gastrolės po Lietuvą siekė surinkti lėšų Lietuvos kultūros fondui. Tačiau tai tuo pačiu tapo ir tautinių sentimentų sklaidos vieta. Per 1988 m. vasarą vykusį antrąjį „Roko maršą“ nuo scenos skambėjo ir patriotiniai šūkiai.
„Antis“ su Sąjūdžiu
1988 m. birželio 3 d. Vilniuje vyko susirinkimas, pakeitęs Lietuvos istoriją ir paspartinęs jos išsivadavimą iš okupantų. Nors A. Kaušpėdas susirinkime nedalyvavo, jo pavardė buvo įtraukta į 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių sąrašą.
„Kažkas pasiūlė ir mane. Pasiūlė ir įtraukė. Tą vakarą mes su „Antimi“ grojome Sporto rūmuose ir Artūras Skučas ir, berods, Arvydas Juozaitis atėjo į koncertą. Užlipę ant scenos sako: įvyko taip ir taip, ar tu sutinki dalyvauti. Visiškai nieko nežinojau, bet jeigu išrinko, dalyvausiu“, – sako „Anties“ lyderis.
Grupės veikla nesustojo net ir A. Kaušpėdui tapus iniciatyvinės grupės nariu. Dar birželio 24 d. vykstant pirmajam didesniam Sąjūdžio mitingui „Antis“ taip pat užėmė vietą scenoje.
„Pirmajame mitinge, 1988 m. birželio 24 d., kuomet vyko deputatų išlydėtuvės į Maskvą. Mums ir sakė, o kas bus, jeigu pradės švilpti visokie saugumiečiai. Tada gal A. Skučas pasiūlė pastatyti „Anties“ būgnus ir tegul varo visu garsu, pramuš triukšmą. L. Būda mušdavo tą būgną pankišku ritmu, o aš tą renginį vedžiau“, – sakė A. Kaušpėdas.
1988 m. grupės etapas ir fragmentai iš „Roko maršų“ įamžinti Laimos Pangonytės filme „Ar jau įnešti „Antį“?“. Jame atsispindi politiniai įvykiai Lietuvoje, kuriuos lydi grupės pasirodymai „Roko maršuose“. Gastrolės turėjo ir savo tikslą.
„Buvo aplinkosauga, kultūros fondo rėmimas. Ką galėjome, tą šnekėjome, nes daugiau kalbėti nebuvo galima tuo metu. Už paveldą, už gamtą, bet tarp eilučių už nepriklausomybę. Tik 1988 m. pasipylė tikra retorika“, – teigia A. Kaušpėdas.
Atgimimas ir „Antis“ ilgainiui tapo sinonimais. Nuo meninio roko prie politinių agitacijų. Dainos „Lietuvos valstybė“ žodžiai tapo savotišku šio proceso himnu.
„Neabejotinai „Antį“ iškėlė Lietuvos atgimimas. Tada buvo milžiniškas poreikis neformaliam, necenzūruotam veiksmui. „Antis“ buvo tokia. Ji buvo tokia padėta ant stalo. Iš čia atėjo didžiulis jos aktualumas. Revoliuciniam persitvarkymo laikotarpiui reikėjo „Anties“, – teigia A. Kaušpėdas.
Skandalas Rusijoje ir pavadinimo mitai
Grupės sėkmė ir su Sąjūdžiu prasidėjęs tautinis atgimimas iškėlė grupę kaip ryškų to laikmečio simbolį Lietuvoje. Neblogai reikalai klostėsi ir užsienyje, o Rusijoje neapsieita ir be akibrokštų.
Ryškia „Anties“ avantiūra tapo ir pasirodymas „Muzikiniame ringe“ – Sankt Peterburge filmuojamoje muzikinėje televizijos laidoje. Per tiesioginį eterį vyko ne tik pasirodymas, bet ir grupės prisistatymas, kuris laidos rengėjams baigėsi ne itin maloniu siurprizu.
„Mums atvažiavus jie davė klausimus, o prie klausimų buvo pateikti kažkokie komjaunuoliški atsakymai. Ne, taip nebus. Pirmą dalį truputį durniais apsimesime, o antroje dalyje pavaidinsime geručius. Niekas nieko nesuprato. Labai rizikavome ir grįžome į Lietuvą kaip didvyriai. Galvojau, kad mane išvarys iš tiesioginio eterio, buvo labai didelė įtampa“, – teigia A. Kaušpėdas.
Byrant Berlyno sienai atsivėrė ir vis daugiau galimybių pasirodyti užsienyje. Su žymaus sovietų roko muzikos kritiko Artiomo Troickio pagalba „Antis“ tapo viena iš dažniausiai užsienyje pasirodančių grupių.
Vokietijoje, Italijoje, o vėliau ir JAV. Nors „Antis“ neturėjo siekio išgarsėti Vakaruose kaip dalis jaunesnių šio laikmečio grupių, jiems tai daryti sekėsi. Tuo metu nemažai socialistinio lagerio grupių bandė laimę Vakaruose. Nors dalis jų susidomėjimo sulaukė, tolesnė karjera užsienyje nesusiklostė.
„Mus labai globojo A. Troickis, žymiausias Sovietų sąjungos roko muzikos kritikas. Mes jam labai patikome, jis mus pirmą kartą pamatė „Lituanikoje“ ir kvietė atstovauti sovietinei M. Gorbačiovo perestroikai. Vokietijoje aplankėme penkis festivalius, ir Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje. Važinėjomės kelerius metus, bet daugiausia tai buvo zooparkas. Visos tos roko grupės neturėjo savyje tikrojo profesionalumo“, – pasakojo A. Kaušpėdas
„Anties“ istorija baigėsi 1990 m. pabaigoje po gastrolių JAV. Vėliau prisikėlė 1996 ir 2003 m. O nuo 2007 iki 2016 m. „Anties“ buvo pilna visur. Koncertuose JAV į paviršių iškilo ir viena pavadinimo versija, vėliau tapusi ir savotišku mitu.
„Čikagoje vienas labai gerbiamų atstovų pasakė, kad dabar jums gros antisovietinė grupė „Anti-S“. Čia buvo jo versija. Kad ir kiek būčiau išradingas, jeigu taip būčiau sumetęs 1985 m., kad pavadinimas gali reikšti „antisoviet“, – būčiau iš karto atsitraukęs. Man tada nešovė į galvą. „Antis“ yra gandas, netikra žinia, netikra tiesa“, – teigia A. Kaušpėdas.
1990 m. vasarą A. Kaušpėdas tapo Lietuvos televizijos vadovu. Atkūrus nepriklausomybę grupė gastroliavo užsienyje, tačiau metų pabaigoje, palikusi didžiulį istorinį svorį, grupė išsiskirstė.
Vėliau kitokia sudėtimi susibūrė 1996 m. vienam pasirodymui atkurtame „Roko marše“. Dar vėliau sekė pavieniai koncertai, o 2007 m. grupė grįžo į sceną beveik dešimtmečiui. 2016 m. skambiu koncertu Trakų pilyje užbaigus veiklą, šiandien „Anties“ tradicijos tęsiamos projekte „KAnDIs“.
„Mes buvome labai subrendę 50-ies metų vyrai. Ir techninė bazė kita, ir priemonės kitos. Vienu metu buvome pati brangiausia grupė Lietuvoje ir buvome labai laukiami. Manyčiau, kad ir ta muzika atsigavo nepraradusi bazinės idėjos. Visa ironija į laukinį kapitalizmą, kuris mus aplankė. Prasidėjo „Mes rimti“, „Buržujus“ ir visokios tokios dainos“, – prisimena A. Kaušpėdas.
