Poetas Benas Audrius Martusevičius, socialiniuose tinkluose geriau žinomas Beno Lyrio slapyvardžiu, naujausioje savo knygoje „Kunigo širdies dienoraščiai“ suguldė savo paties tarnystės patirtis, pasakojimus iš susitikimų ir susidūrimų su įvairiais žmonėmis, jų gyvenimo istorijas, iššūkius, dvasines traumas, skausmus ir laimės blyksnius. Dalijamės leidyklos „Alma littera“ atsiųsta knygos ištrauka „Pakviesti Dievą į savo gyvenimą“.
„Neretai kunigui atsiveriama dar labiau nei psichologui ar psichiatrui, – sako rašytojas. – Ši mano knyga – tai dešimt metų trukusios kelionės, einant kapeliono pareigas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose, fragmentai, Evangelijos apmąstymai, įspūdžiai iš susitikimų su žmonėmis.
Mačiau daug nevilties, sunkumų, patiriančiųjų nereikalingumo jausmą. Suvokiau, kokia vertinga šiandienė gydytojo, kunigo, psichiatro, psichologo, tiesiog kitus mylinčio ir jų gyvenime dalyvaujančio žmogaus misija. Ir kokios vertingos patirties pats gali išsinešti iš tokios tarnystės.“
Siūlome skaityti kunigo Beno Lyrio knygos „Kunigo širdies dienoraštis“ ištrauką.
Pakviesti Dievą į savo gyvenimą
Turbūt sudėtingiausias žmogaus gyvenimo klausimas yra – kur gyvena Dievas? Atsakymas ir paprastas, ir sudėtingas. Jis gyvena kiekvieno mūsų gyvenime. Kartais gali kilti abejonių, ar tikrai Jis yra mūsų gyvenime, jei mes nuolat klystame, susiduriame su sunkumais, konfliktais ir pan.
Kūdikis, kurį išpažinome Kalėdų slėpiniu, užaugo ir keliauja į mokinių gyvenimus, kviečia juos būti kartu. Kviečia įsileisti Jį į savo gyvenimą, priimti. Kristus taip gebėjo prakalbinti mokinius, paveikti jų širdis, kad šie ne tik viską paliko dėl Jo, bet ir kartu su Juo priėmė visą savo gyvenimą. Žmogaus susitikimo su Dievu patirtyje vyksta pats didžiausias stebuklas. Krikščionio gyvenimo tikslas nėra tapti tobulu žmogumi. To puikiausiai moko šiuolaikiniai „gyvenimo mokytojai“, pasitelkę įvairiausias technikas – meditaciją, jogą, sąmoningą kvėpavimą ir pan.
Pats tikriausias krikščioniškas dvasingumas yra priimti į savo gyvenimą Dievą ir kartu su Juo matyti savo nesėkmes, savo trūkumus, silpnumą. Matyti tas savo gyvenimo vietas, kuriose turėčiau nuolat budriai save stebėti. Kiekvienas turime įvairiausių ydų. Nėra nė vieno tobulo žmogaus.
Tik būdami su Dievu, būdami šalia Jo, beribio, galime būti perkeisti. Tad krikščionio tikslas – pakviesti Dievą į savo gyvenimą (tam gali prireikti viso mūsų gyvenimo laiko), tikėti, kad Jis yra ne kažkur toli, ne kažkur danguje, ne kunigų, bažnyčių, vyskupų gyvenimuose, o mano paties. Neprarasti tikėjimo, net ir tada, kai imate abejoti ir klausti: Dieve, jeigu Tu iš tiesų būtum, argi taip atrodytų mano gyvenimas, argi vyktų tokie dalykai? Norėčiau kiekvienam žmogui linkėti susitikimo su Dievu patirties. Žmogus, sutikęs Dievą, prie kitų žmonių gali eiti su tokia pačia širdimi, kokią jis pažino.
Ne su Dievo įsakymais, ne su Šv. Rašto citatomis, ne su reikalavimais, o su Kristaus žvilgsniu, su Jo širdimi, su Jo gyvenimu. O, jeigu mes būtume tokie! Reikia turėti daug vidinės jėgos, kad galėtume nusiginkluoti, nusimesti visus principus, baimes, kas ką pagalvos, pasakys, ir išties gyventi su Dievu. Išgyventi Jį ne danguje, ne tik bažnyčioje, bet ir savo kasdienybėje. Jeigu Dievas mus pripildo savo patirties, šią patirtį, beribę Jo meilę, kurią jaučiame, Jo atleidimą galime nešti kitiems.
Šiandien man buvo labai sunku. Sporto klube, kuriame lankausi, vis pastebiu vieną jauną moterį. Matau, kad ji serga anoreksija, sveria gal 25 kilogramus ir dar alina save trijų valandų trukmės kardiotreniruotėmis... Bet nedrįstu prieiti prie jos ir pasiūlyti savo pagalbą. Visuomenė kalba apie problemas, apie tai, kas ko nepadarė, bet ką daryti, kad mes įgautume drąsos? Duok Dieve, jos man ir kitiems.
Meldžiu visiems mums troškimo neieškoti Dievo kažkur labai toli, atrasti Jį savo gyvenime, patirti Jo vedimą. Dar labiau duok Dieve, jėgos vieni kitiems nešti Tavo šviesą ne įsakymais, ne reikalavimais, ne pamokymais, ne rekomendacijomis ir ekspertizėmis, o konkrečiu pagalbos veiksmu ir artumu. Parodyti kitiems šią Dievo meilę, kurią pats jaučiu. Iš to gimsta šiandieninė Bažnyčia. Kitos Bažnyčios nėra, kaip tik ta, kurioje jaučiame, kaip Dievas mus pamilo, ir, turėdami Jo širdį, Jo akis, Jo žvilgsnį, šią patirtį dovanojame kitiems. Amen.
Dieve, padėk man ne klupdyti, o kelti.
