Zarasuose gyvenanti buvusi darželio auklėtoja Birutė Giedraitienė kas rytą papusryčiavusi ir panaršiusi feisbuke išsiruošia pasivaikščioti: ir ne šiaip prasieiti per miestelį, o nužingsniuoti kokius 30 000 žingsnių arba 20 km – tokia jos dienos norma. Per Kalėdas 72-ejų metų sulauksianti moteris sako, kad gal aprims, kai sulauks 75-erių, bet iki tol dar reikia antrą kartą apeiti žemės rutulį.
– Kada ir kaip jūs nusprendėte, kad kasdien turite nueiti kuo daugiau žingsnių?
– Tai buvo baigiantis 2012 m., kai pamačiau akciją šiaurietiškoms lazdoms – nežinojau, kam man jų reikia, na, bet žinot, buvo akcija, tad prireikė nusipirkti. Dar ir savo sesei ir dukrai Eglei (Birutės dukra – žinoma vaikų globėja Eglė Vaitkevičienė – LRT.lt) Kalėdoms nupirkau. Na, ir 2013 m. sausio 6 d. išėjome į pirmąjį žygį. Mano sesė vyresnė, jai daug vaikščioti sunkiau, Eglei labiau patinka bėgioti, na, o mane tas vaikščiojimas įtraukė.
Tuomet dar dirbau, bet išeidavau pavaikščioti per pietų pertrauką ir vakare, o dabar jau aštuntus metus esu pensininkė, taigi galiu vaikščioti kiek panorėjusi.
Tiesa, lazdos jau stovi kamputyje – po kelerių metų lyg pajutau maudimą riešuose (gal netaisyklingai jas naudojau, buvau savamokslė, mokiausi iš „Youtube“), be to, su jomis vaikštant nepatogu fotografuoti gražius gamtos vaizdus, žodžiu, išmokau vaikščioti ir be lazdų.
– Tad iš karto pabandėte ir apėmė azartas rinkti žingsnius?
– Mane tai įtraukė – toks mano gyvenimo būdas, eiti laukais. Gal ir kvailas toks gyvenimo būdas, bet man jis tinkamas. Tai į naudą sveikatai, pavaikščiojus ir nuotaika būna geresnė.
Gyvenu viena, galiu namus tvarkytis, o galiu sugalvot, kad pabodo, ir eiti pasivaikščioti. Dabar per dieną stengiuosi nueiti bent 20 km. Na, buvo kiek sušlubavusi sveikata, tada artimieji ragino mažinti, buvau sumažinusi iki 15 km, bet dabar vėl viskas gerai, vėl nueinu 20 km, nes man taip reikia. Užtrunku 4–5 val., o būna ir taip, kad pravaikštau 7–8 val.
Išgėrusius žmones ne kartą teko žadinti, kai priėjau žiemą gulinčius šalikelėje, – juk jie galėjo sušalti.
– Turbūt smagu stebėti tuos skaičiukus telefono ekrane, jie kelia azartą?
– Taip, dalyvauju Nacionaliniame judrumo iššūkyje „#walk15“ programėlėje, tiksliau, net šešiuose ten paskelbtuose iššūkiuose – miestų, bendruomenių ir kt. Keturiuose jų esu pirmoje vietoje, viename esu antra, nes ten dalyvauja kita itin daug vaikštanti moteris, ir dar viename kol kas esu devinta, nes prisijungiau ne nuo pradžių, bet tikiuosi pasistūmėti į priekį.
Skaičiai, kiek žingsnių ar kilometrų nuėjai, labai paskatina – jei pamatai, kad pradedi atsilikti, pasitempi – ne mano būdui būti paskutinei.
Būna, kad ir namie vakare susigriebiu, kad skaičius ekrane negražus, tarkim, 29 700 žingsnių, tuomet jau po kambarį pavaikštau, kol susidarys apvali suma.
– Bet turbūt visgi tų solidžių skaičių nesiekiate kasdien? Juk būna dienų, kai oras tikrai bjaurus, o ir šiaip kartais norisi patinginiauti?
– Ne, einu per lietų ir per sniegą, svarbu tik tinkamai apsirengti. Na, kartais gal kažkiek ir pritingiu, bet esu užsispyrusi ir darau tai, ką esu užsibrėžusi.
Lankau ir senjorams skirtus šokius, ten būna pertraukėlių – kitos sėdasi pasišnekučiuoti, o aš vaikštau pirmyn atgal – nė nežinau, ar dėl to, kad daugiau žingsnių surinkčiau, ar iš įpročio.
Net ir į svečius nuvykusi vaikštau (na, tada gal ne 20, o 15 km nueinu). Artimieji jau žino šį mano įprotį, būna, svečiuojuosi pas kažką ir man sako: „Gerai jau gerai, eik pasivaikščioti.“
Kai vykstu paviešėti į Vilnių pas sūnų, kuris gyvena už kelių km nuo stoties, jis mane pasitinka ir paima daiktus, o aš einu pėstute – na, juk turiu surinkti žingsnių!
– Jūs jau esate apėjusi žemės rutulį. Gal galėtumėte leisti sau pailsėti?
– Ne, dabar einu antrą kartą! Skaičiuojama, kad aplink žemę yra 50 milijonų žingsnių, aš greitai būsiu nuėjusi 80 milijonų (nuo tada, kai pradėjau skaičiuoti), tuos trūkstamus milijonus tikrai surinksiu iki tol, kol man sueis 75-eri, juk per mėnesį įmanoma nueiti beveik milijoną. Tuomet gal ir nuspręsiu, kad gana tiek draskytis ir galima daugiau pailsėti.
– Zarasai ir jų apylinkės tikrai gražios, bet kaip pasirenkate savo ilgų pasivaikščiojimų maršrutus, kur labiausiai mėgstate vaikščioti?
– Būna, kad namie būdama sugalvoju vienokį maršrutą, bet išeinu ir kojos nuveda kažkur kitur. Kai kas klausia, ar nebijau paklysti, na, bet juk kiekvienas takas kažkur nuveda.
Būna, kad vaikštau ir ta pačia vietove ratais kvadratais, man patinka ir taip.
Visada smagu prasivaikščioti Zaraso ežero saloje, kuri dabar atnaujinta, Dimintriškių apylinkėse, dažnai einu ir Latvijos pasieniu, su bičiuliu iš Molėtų, kuris kartais prie manęs prisijungia, buvome ir Latvijoje.
– Bet ar jums nebaisu vienai vaikščioti takeliais po miškus ar atokias vietoves, juk gali pasitaikyti ir palaidų šunų, ir kokių išgėrusių asmenų?
– Neturiu tokių baimių. Šunys lodami sveikinasi, jei koks šuo atbėga, jam šaukiu: „Eik namo!“
O išgėrusius žmones ne kartą teko žadinti, kai priėjau žiemą gulinčius šalikelėje, – juk jie galėjo sušalti.
– Negi jūs nebijote kažkur atokioje vietoje eiti prie miegančio girto žmogaus? Gal geriau kviesti greitąją pagalbą?
– Na, jei atvažiuos greitoji, dar ir policija, žmogui gali kilti nemalonumų. Kartą buvo nelengva, vieną moterį pakeldavau, o ji vėl nuvirsdavo, taip kelis kartus. Visgi galiausiai išsijudino ir nuėjo savais keliais.
Sykį vienas vyras pažadintas klausė: „Kur aš?“ Niekaip nesusigaudė, kokioje Zarasų vietoje yra. Ką padarysi – palydėjau jį iki jo gatvės.
Skaičiai, kiek žingsnių nuėjai, labai paskatina – jei pamatai, kad pradedi atsilikti, pasitempi – ne mano būdui būti paskutinei.
– Dažniausiai jūs vaikštote viena – ar neliūdna? Ką tuo metu veikiate, gal klausotės muzikos?
– Muzikos neklausau – gražiausia muzika man paukščių balsai, vėjo ošimas, kiti gamtos garsai, taip pat grožiuosi vaizdais. Ir tiesiog pabūnu su savo mintimis, kartais į galvą ateina kokia daina ar eilėraštis iš vaikystės, būna, ir padainuoju.
Man gera ir vienai, nors smagu, kai kažkas prisijungia į kompaniją. Esu įkūrusi Zarasų žygeivių klubą, jo nariai nėra aktyvūs, bet kartais pavyksta juos išjudinti. Rengiau kelis žygius Sausio 13-osios, po to – Vasario 16-osios proga, ėjome po keliolika kilometrų. Daugiausia buvo susirinkę 32 žmonės (atvažiavo ir iš Visagino, Rokiškio), kartą buvo tik 7, bet tądien buvo tikrai bjaurus oras, žiema, lijundra, tad atėjo tik tie, kurie buvo rimtai pasiryžę iššūkiui.
Žmones į žygį kviečiau ir savo 70-mečio proga. Mano gimtadienis – per pačias Kalėdas, gruodžio 25 d., tad žygį rengiau kiek vėliau, sausio pradžioje. Nusprendžiau, kad pakaks nueiti simbolinius 7 km – kad nesušaldyčiau žmonių. Mano dukra Eglė feisbuke ta proga parašė, kad jubiliejus sutinka kas su balinėmis sukniomis, o kas lauke žygyje, kai 25 laipsniai šalčio.
Ir dar tada savo feisbuko sekėjams buvau parašiusi, kad jei nori mane pasveikinti, tegul nueina po 70 km ar 70 000 žingsnių per savaitę – nemažai tokių sveikinimų sulaukiau.
Nuolat vykstu į įvairius pėsčiųjų žygius aplink Druskininkus, po Birštono, Klaipėdos, Trakų apylinkes ir kitur – kur tik randu galimybę, ten ir dalyvauju.
– Už dalyvavimą tuose rimtuose žygiuose gal gaunate prizų?
– Žinokit, ten dar pačiam reikia sumokėti pinigus, kad galėtumei vaikščioti krūvoje su kitais trenktais žmonėmis.
Tiesa, namie ant sienos kabo krūva medalių, stovi taurių, esu laimėjusi sportbačius. O kartą „#walk15“ programėlėje laimėjau skrydį oro balionu virš Vilniaus. Vienas kartu skridęs vaikinas skundėsi savo merginai, kad bijo, bet man baisu nebuvo, buvo labai smagu!
– Ką patartumėte tiems, kurie pagalvoja, kad judėti naudinga, ir norėtų tai daryti, bet vis tiek per dieną nesurenka daugiau nei 3000 žingsnių?
– Patarčiau jiems išsikelti tikslą, kad ir nedidelį, tarkim, šiandien nueiti 1 km. Vėliau jau gal jausitės pasirengę nueiti ir 1,5 km, ir dar daugiau – kas žino, gal ir rimtai užsikabinsite.
