Atlikėjas Jurgis Brūzga, 12 m. Junės ir 7 m. Ulos Saulės tėtis, vis pagalvoja, kaip skiriasi vaikystė dabar ir seniau: jo kartos vaikai suaugusiuosius gerbdavo ir buvo linkę jų klausyti, o dabartiniai vaikai gali atkakliai ginčytis ir su savo tėvais, ir net su nepažįstamais žmonėmis. Ko gero, abu variantai turi ir pliusų, ir minusų.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip jūs prisimenate savo vaikystę, kaip buvote auklėjamas?
– Ko gero, mūsų laikais vaikystė buvo kitokia. Kiek prisimenu, daugiau laiko būdavai vienas, nes tėvai nemažai dirbo. Turėdavai laiko išeiti į kiemą, susigalvoti, ką šiandien veiksi.
Dabar, bent jau mūsų šeimoje, vaikai daug labiau užimti. Rodos, vos ne kiekviena jų minutė suplanuota – vis kažkur eiti, važiuoti į būrelį ar dar kažką daryti. Turbūt prisideda ir tai, kad seniau nebuvo telefonų, technologijų ir diena po mokyklos atrodydavo ilgesnė.
Tiesa, kai man prasidėjo muzikos mokyklos ir būreliai, taip pat buvau užsiėmęs, bet pradinėje mokykloje po pamokų spėdavau panuobodžiauti – tada pradėdavo veikti fantazija ir kūrybiškumas.
– Jūsų tėvai buvo griežti ar linkę duoti daugiau laisvės?
– Faktas, kad pabardavo, bet bizūno tikrai negaudavau. Bet vėlgi – vis pagalvoju, kad mano kartos vaikams tėvų žodis skambėdavo svariai, suaugusius žmones mes gerbdavome ir jų klausydavome. Nors tėvų tonas ir nebūdavo labai griežtas, atrodydavo, jei tau pasakė – vadinasi, turi paklusti, nepuldavai ginčytis: „Ne, nenoriu.“
O mūsų vaikai su suaugusiaisiais, net ir nepažįstamais, gali bendrauti kaip lygūs su lygiais, kartais, rodos, net peržengdami ribas.
Na, žinoma, ir aš kažkokių eibių prikrėsdavau, kai pagaudavo polėkis, bet jei tėvai sudrausmindavo – nurimdavau.
Seniau suaugę žmonės būdavo didesni autoritetai. Tame turbūt yra ir pliusų, ir minusų – smagu, kad dabartiniai vaikai komunikabilūs ir gali kažkur nuėję kažką užsisakyti ar išsiaiškinti. Tačiau kartais atrodo, kad vyresnio žmogaus, kuris visgi labiau patyręs ir daugiau žino, nuomonę reikėtų priimti kaip tiesą.
Mano žmona kartą atkreipė dėmesį, kad po koncerto į užkulisius atėję gerbėjai paaugliukai taip ramiai sako: „Sveikutis, kaip tu laikaisi?“ Jeigu jų amžiaus būdamas būtumei sutikęs savo mėgstamą atlikėją, balsas būtų drebėjęs ir ramus tikrai nesijaustum.
– Ar namie stengiatės laikytis taisyklių, ar šiais laikais jau nepavyksta to daryti?
– Žinoma, kad bandome, bet klausimas, ar pavyksta. Suprantama, kad valgant negalima žiūrėti į telefoną ir blaškytis, yra naudojimosi ekranais limitai ir laikas skaitymui. Įvedus tokias taisykles ir vaikams ramiau – pradžioje jie gal ir bando ginčytis, bet kai įpranta, tai tampa rutina ir visiems būna gerai.
Tačiau didelė bėda – kai tėvai ramūs ir gerai nusiteikę, jie netingi paaiškinti, kad kažkas vyksta ne pagal taisykles, ir viskas susidėlioja į vietas. O jeigu esi pavargęs, gal pritingi ir tinkamu laiku nesureaguoji, tada viskas griūna ir prasideda – „o kodėl ne, kodėl man negalima“.
Taigi taisyklių reikėtų laikytis visuomet ir reaguoti iškart, jei jos laužomos – jeigu tik pasivėlinsi, vaikas, vieną kartą praslydęs, norės praslysti ir antrą. Gal jis net nedarys to tyčia, bet pasąmoningai mėgins pasinaudoti galimybe.
– Kaip elgiatės, kai namuose kyla nesutarimų?
– Paprastai nesutarimai ir prasideda tuomet, kai nesilaikoma kažkokios taisyklės, o tu iškart nesureaguoji. Paprastai vaikai tau pasakius, kad reikia padėti telefoną ir eiti valgyti, reaguoja jeigu ne iš pirmo, tai iš antro karto. Bet jeigu tvarka namie buvo primiršta – žiūrėk, kartoji ir penktą, ir šeštą kartą, o tavęs niekas negirdi.
Tada bandai sakyti griežčiau ir prasideda atsikalbinėjimas, užverda diskusija. Ir net jeigu normaliai diskutuoji, matai, kad vaikas piktas, nors prašai dalyko, kuris seniau buvo visai įprastas. Bet vakar jam pavyko ilgiau pažaisti telefonu, todėl jis nori, kad ir vėl būtų taip, kaip vakar...
– Kaip jums atrodo, augant vaikams tėvystė lengvėja ar sunkėja?
– Priklauso nuo požiūrio. Viena vertus, tikrai palengvėja, nes vaikai tampa savarankiški, mūsų vyresnioji gali jau ir pati į mokyklą išsiruošti. Taigi buitinė pusė lengvesnė – vaikai ir dantis vakare išsivalo, ir miegoti sugula, na, tik reikia priminti, kad jau laikas.
Bet iškyla kitų rūpesčių. Vaikystėje visos vaikų bėdos iš esmės menkos, tarkim, mažasis užsiožiuoja, nes nenori kažko valgyti pusryčiams, ir tu supranti, kad tai – smulkmena.
Vyresnis vaikas turi savo gilų vidinį pasaulį su savais rūpesčiais, draugais ir tarpusavio santykiais, ir tu į klausimą, kuris jam atrodo rimtas, turi reaguoti kaip psichologas. Taigi kiekvienas žodis turi būti labiau pasvertas, o jeigu neatkreipsi dėmesio, gali nukentėti tarpusavio ryšys.
– Tėvystė – labiau sunkus ar smagus darbas?
– Be abejo, ir pats sunkiausias, ir pats smagiausias. Emociškai gyvenime tai yra bene pats stipriausias dalykas, apimantis visą jausmų skalę. Konfliktai arba vaikų ligos tave labai veikia neigiamai. Bet kai išgyveni gražius šeimos momentus, smagiai atostogauji kartu – tai vienos gražiausių patirčių tavo gyvenime.
Taigi taip, vaikus auginti labai sunku, tai atima beprotiškai daug laiko ir kartais pagalvoji, kiek daug visko spėtum nuveikti, jeigu jų neturėtum. Tačiau suvoki ir tai, kad tuomet prarastum be galo daug džiaugsmo.
