Jautriai į motinystę žiūrinti aktorė Valda Bičkutė pasakojo, kad labai vertina kiekvieną valandėlę, praleistą su dukrele Marija, kuriai jau beveik penkeri. Mama nuolat savo atžalai primena, kad jeigu kada ir supyksta, tai – tik emocija, o jos meilė nė akimirkai niekur nedingsta. Ir dar aktorei atrodo labai svarbu, kad savo primetamomis taisyklėmis neužgožtų vaiko asmenybės.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę?
– Pamenu, buvau jautrus, toks naminis vaikas. Darželio nemėgau, vertinau ramią namų atmosferą, o tie vaikų šėliojimai ir laipiojimai man buvo nesuprantami. Darželyje man geriausia būdavo sėdėti šalia auklėtojos ir kalbėtis su ja apie gyvenimą.
Man labai patiko ir skaityti knygas, kažką fantazuoti. Tiesa, visiška namisėda nebuvau, kiek paaugusi pradėjau lankyti pramoginius šokius, kurie man labai patiko.
– Ar jūsų tėvai buvo griežtesni, ar linkę suteikti laisvės?
– Sovietmečiu vaikų auklėjimas buvo kitoks negu dabar, bet jokių blogų momentų iš vaikystės neatsimenu. Gal kada tėvai ir pagrasino, kad mane paklupdys į kampą, bet niekada to nepadarė. Na, jie turėjo nemažai dirbti, dar ir namą statėsi, tad labai daug dėmesio man skirti negalėjo, tačiau aš sulaukdavau daug močiučių dėmesio ir meilės.
Atsimenu, viena močiutė namie turėjo tokį stiklainį, kuriame laikė sagas – iš tų sagų aš dėliodavau visokias figūrėles, mergaites ir jų namus. Kitos močiutės namie buvo senelio šachmatai (ir dabar turime juos išsaugoję) ir aš įsivaizdavau, kad jų figūros yra mano lėlytės – karalius, karalienė ir kiti karalystės gyventojai. Dar ir kaspinėlius jiems užrišdavau, kad būtų dailesni.
– Ar jūsų namuose būdavo tam tikrų taisyklių, kurių reikėjo laikytis?
– Aš pati buvau pareiginga, gerai mokiausi, tad, man rodos, tėvams daug vargo su manimi nebuvo. Į mokyklą pradėjau eiti šešerių, mane gal kelis kartus ten palydėjo, pasakė, kad reikia ruošti namų darbus, o vėliau jau tvarkiausi savarankiškai. Na, paauglystėje man pasakydavo, kada reikia grįžti namo – taip ir padarydavau, atrodė savaime suprantama, kad taip ir turi būti.
– O kas jums atrodo svarbiausia auginant dukrelę?
– Man svarbiausia atrodo, kad vaikas išmoktų klausytis pats savęs. Ko gero, ir mano tėvai gebėjo neužgožti mano asmenybės – aš galėjau save girdėti vėliau, kai rinkausi profesiją, priėmiau kitus sprendimus.
Man tai atrodo labai didelė vertybė. Nuolat siūlau dukrytei aptarti, kaip ji jaučiasi, ką mano apie vieną ar kitą dalyką, visuomet duodu pasirinkti iš kelių variantų, ko norėtų labiau, – ir kai kalbame apie maistą, ir apie veiklas.
Man atrodo ypač svarbu, kad vaikas nepamestų pats savęs. Jis turi girdėti, ko reikia jam ir jo kūnui, – kada ir ko norisi valgyti, kada metas pailsėti. Tai svarbiau nei laikytis mano sugalvotų taisyklių, nors, žinoma, yra tokių dalykų, kuriuos padaryti reikia.
Marija – protinga ir supratinga mergytė, iš tų ramių vaikų, kuriems svarbu bendrauti, kalbėtis, pasiaiškinti, ir didesnių problemų nekils.
– Ar dabar namuose darote kažką taip pat, ką darė jūsų tėvai, o gal kažką bandote daryti atvirkščiai?
– Labai mėgdavau, kai man suaugusieji skaitydavo knygas, jie skaitė tikrai daug – ir pati dukrytei stengiuosi daug skaityti. Man skaitymas tapo vienu didžiausių gyvenimo malonumų ir taip pat pasitarnauja profesiniame kelyje, juk literatūra ir aktorystė glaudžiai susijusios.
Marijos žodynas labai platus, ji žino daug įvairių sinonimų ir moka visaip pasakyti, vos ne eilėraščius kuria – manau, kad tai atsikartoja iš mano vaikystės.
Kartojasi ir situacija su darželiu – dukrelė tik pernai pradėjo jį lankyti, kai jai buvo 3 m. 9 mėn., ir vis tiek tie pirmieji metai buvo sunkūs. Stengėmės į jos adaptaciją žiūrėti jautriai, kai tik galėjome, vesdavome ją į darželį pusei dienos, kad pratintųsi po truputuką. Tais pirmaisiais metais ir vaikui, ir man buvo daug streso – ji vis verkdavo, kad nori likti su manimi.
Šiemet situacija jau visai kitokia, ji į darželį eina noriai, turi geriausią draugę, turi ir berniuką, kuriam simpatizuoja, taigi kitas reikalas.
Bet jeigu ji iš ryto išeitų į darželį, o aš vakare išeičiau į darbą, mes per dieną beveik nesimatytume. Nedirbu standartiniu grafiku, kartais repetuoju nuo ryto iki vakaro, kartais išvykstu su spektakliais visam savaitgaliui. Taigi aš stengiuosi dienas planuotis taip, kad tada, kai esu laisvesnė, daugiau pabūtume kartu, tarkim, pasiimu ją iš darželio prieš pietų miegą.
Žinoma, darželis taip pat yra svarbus, juk tokio amžiaus vaikams svarbi ir socializacija, ir pamokėlės jau vyksta (kitąmet Marija keliaus į priešmokyklinę grupę).
– Ką visgi darote, kai nepavyksta išvengti konfliktų ir dukrytė elgiasi taip, kaip tikrai negalima?
– Tariamės, kalbamės, ieškome kompromisų, jei tik įmanoma susiderinti. Kartais tenka tiesiog priimti vaiko emocijas – suprantu, kad jam normalu išreikšti nepasitenkinimą. Būna ir taip, kad dukrelė zirzia ir aš toną pakeliu, abi blogai jaučiamės – paskui aš atsiprašau, apsikabiname, susitaikome, na, ir važiuojame toliau.
Nuolat jai primenu: jeigu mes jaučiame viena kitai pyktį, tai yra tik emocija, kuri netruks praeiti, o meilė nė sekundei niekur nedingsta.
– Turbūt jūsų mergytės jau toks amžiaus, kai dažnai prisipažįsta jums meilę?
– Taip, mes abi gal 100 kartų viena kitai per dieną pakartojame: „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“
– O kas per visus motinystės metus buvo sunkiausia?
– Dabar atrodo, kad tie metai labai greitai praėjo, bet buvo visko. Pirmąjį pusmetį jutau lengvus pogimdyminės depresijos simptomus, kai atrodė, kad gal aš per prasta mama tokiai šauniai dukrelei.
Aš gana ilgai ją žindžiau, iki 2 m. 9 mėn., o kai žindai, nuolat jautiesi tai nuvargusi, tai apspangusi. Galiausiai fėja išsinešė tą pienuką.
Aš dukrelę kelis mėnesius ruošiau tam procesui, sugalvojau pasakaitę, kad kai vaikas užauga, atskrenda fėja, kuri pienuką paima, užtat duoda dovanų, kad vaikas tiek daug jo išgėrė ir toks sveikas didelis užaugo.
Kai Marija miegojo, blizgučiais nubarsčiau fėjos taką, padėjome solidžių dovanų – ją tuo metu labiausiai dominusių dalykų.
Tas nujunkymo procesas gali būti dar sudėtingesnis nei žindymo pradžia. Mes apsiėjome vienu geru nuverkimu prieš miegą: „Tegu ta fėja parneša atgal ir atiduoda pienuką!“, bet girdėjau ir dramatiškų istorijų, kaip vaikai liūdi po kelias savaites.
Dabar man atrodo – Dieve mano, jei daryčiau viską iš naujo, kaip aš džiaugčiausi kiekviena diena ir kiekviena akimirka! Bet pradžioje, kol susilaukęs vaikelio susigaudai, kaip kas vyksta, būna įvairių emocijų.
– Tad kaip pasakytumėte – ar būti mama labiau sunku, ar labiau smagu?
– Motinystė – patyrimas už šių žodžių ribų. Tai yra didžiausias stebuklas, didžiausia meilė, taip pat ir didžiausias iššūkis.
